24 metų sportininkės karjera – dar gana trumpa, bet tikrai daug žadanti.
Būdama vos 20 metų D. Zagainova pirmą kartą tapo Lietuvos čempione, tačiau tada ji dar nežinojo, kad po ketverių metų, ar bendrai kada nors gyvenime, jos pavardė skambės kaip vienos ryškiausių Lietuvos delegacijos narių olimpinėse žaidynėse.
Prabėgus dviem metams nuo pirmojo rimto triumfo karjeroje, 2019 metais, jaunoji atletė savo karjerą perkėlė į dar žymiai aukštesnį lygį. Tokį, kuris garantuoja vietą tarp geriausiųjų pasaulyje.
Štai lygiai prieš dvejus metus, 2019 metų birželio 30 dieną, D. Zagainova pagerino visų laikų Lietuvos moterų trišuolio rekordą, kai Šveicarijoje sugebėjo nuskrieti 14,43 metro.
Tais pačiais metais Lietuvos vėliavą aukščiau už visas kitas D. Zagainova iškėlė Europos U-23 lengvosios atletikos čempionate, kuriame pasiekė kol kas didžiausią karjeros pergalę ir iškovojo aukso medalį.
Negana to, tais pačiais metais lietuvė užtikrintai iškovojo kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes.
Dėl suprantamų priežasčių (koronaviruso pandemijos – aut.) žaidynės buvo nukeltos į 2021 metus. Atrodytų, tai yra puiki proga kiekvienam atletui papildomai padirbėti dar vienerius metus ir pagerinti savo asmeninį pasiruošimą bei rezultatus, tačiau D. Zagainovos scenarijus nebuvo parašytas taip gražiai. Atvirkščiai – pastarieji metai, kaip sako pati atletė, buvo vieni sunkiausių jos karjeroje.
„Manau, kad per visą šį laikotarpį labiausiai patobulėjau morališkai, vidumi. Tai buvo labai sunkus laikotarpis man ir mano komandai. Praėjusių metų vasario mėnesį patyriau sunkią traumą – dvigalvio raumens plyšimą dvejose vietose. Tai įvyko per pačias pirmas varžybas, todėl visą sezoną man teko praleisti. Tada atslinko pirmoji koronaviruso banga, prasidėjo karantinas, mano trenerio Kęstučio Šapkos sveikata stipriai sušlubavo, kelis mėnesius treniravausi viena. Nuo vasaros į pagalbą man atėjo Tatjana Krasauskienė, taip pat turėjome pakeitimų treniruočių procese. Tai labai dideli ir reikšmingi pokyčiai, prie kurių reikėjo prisitaikyti.
Šių metų žiemą taip pat patyriau traumų, niekur apie tai nekalbėjau, nes tiesiog nebuvo laiko to daryti. Visas jėgas ir laiką skyriau kuo greitesniam atsigavimui, norėjau, kad tai kiek įmanoma mažiau paveiktų mano treniruotes. Tiesa, buvo vienas skausmingas emociškai ir fiziškai momentas – vienos treniruotės Valensijoje tiesiog nebaigiau, nes nebegalėjau pakelti skausmo bėgant. Šie du metai mane labai užgrūdino įvairiapusiškai. Jie buvo sunkūs, bet tuo pačiu tapo mano pačios, kaip sportininkės ir asmenybės, didžiausio augimo metais“, – jautriai pasakojo atletė.
Bendrai trišuolis D. Zagainovos gyvenime atsirado ne taip ir seniai – prieš aštuonerius metus, tada dar būdama šešiolikmetė, atletė išbandė šią sporto šaką ir „užsikabino“ taip, kad pirmos olimpinės žaidynės karjeroje skamba tik lyg ilgo ir sėkmingo kelio pradžia.
Plačiau apie D. Zagainovos karjerą, asmeninio gyvenimo įtaką sportui, artimųjų svarbą, pasiruošimą Tokijo žaidynėms ir tikslus pačiai sau – interviu:
Diana, prabėgo tiek daug laiko pasiruošimui, įvairiausiems išgyvenimams ir be abejo, svarbiausia – sportui. Jau šeštadienį išskrendate į Tokiją – kokios jūsų mintys ir emocijos dabar, prieš pat kelionę?
Aišku, kad aš džiaugiuosi, bet tuo pačiu nesėdžiu ir nelaukiu – koncentruojuosi į šiandieną, iki kelionės dar tikrai yra daug darbų, o svarbiausia yra treniruotės. Viską darau žingsnis po žingsnio.
Užbėgant įvykiams už akių, ar mes galime vadinti tai svarbiausiu skrydžiu jūsų gyvenime? Ar tai didžiausia, kas kol kas yra nutikę jūsų gyvenime?
Be abejo, taip! Šiai dienai tai yra didžiausias įvykis mano gyvenime.
Bilietą į olimpines žaidynes iškovojote jau prieš beveik dvejus metus. Kiek stipriai jaučiate, kad patobulėjote per šį laikotarpį? Kiek stipriai per dvejus metus pasikeitė Diana Zagainova?
Manau, kad per visą šį laikotarpį labiausiai patobulėjau morališkai, vidumi. Tai buvo labai sunkus laikotarpis man ir mano komandai. Praėjusių metų vasario mėnesį patyriau sunkią traumą – dvigalvio raumens plyšimą dvejose vietose. Tai įvyko per pačias pirmas varžybas, todėl visą sezoną man teko praleisti. Tada atslinko pirmoji koronaviruso banga, prasidėjo karantinas, mano trenerio Kęstučio Šapkos sveikata stipriai sušlubavo, kelis mėnesius treniravausi viena. Nuo vasaros į pagalbą man atėjo Tatjana Krasauskienė, taip pat turėjome pakeitimų treniruočių procese. Tai labai dideli ir reikšmingi pokyčiai, prie kurių rekėjo prisitaikyti.
Šių metų žiemą taip pat patyriau traumų, niekur apie tai nekalbėjau, nes tiesiog nebuvo laiko to daryti. Visas jėgas ir laiką skyriau kuo greitesniam atsigavimui, norėjau, kad tai kiek įmanoma mažiau paveiktų mano treniruotes. Tiesa, buvo vienas skausmingas emociškai ir fiziškai momentas – vienos treniruotės Valensijoje tiesiog nebaigiau, nes nebegalėjau pakelti.
Leiskime suprasti paprastiems su šiuo sportu nesusijusiems žmonėms – kiek daug įdirbio reikia norint pasiekti aukštus rezultatus pasaulyje? Kiek jums tenka paaukoti vakarėlių, galbūt net draugysčių dėl profesionalaus sporto?
Sunku kalbėti apie įdirbį, nes visi jį supranta savaip. Tai yra labai individualu. Kas liečia vakarėlius ir šventes, nemanau, kad tai man yra kažkoks pasiaukojimas. Vakarėliuose ir susitikimuose, kurie galėtų blogai paveikti mano sveikatą ir trukdyti rezultatams, aš tiesiog nedalyvauju. Tikrai dėl to neišgyvenu. Tai ne mano gyvenimo stilius. Jei mes kalbėtume apie kokybiško laiko praleidimą su draugais ir artimaisiais, tai tokiuose susitikimuose aš mielai dalyvauju, jei tik turiu tam galimybę. Laikas su mylimais žmonėmis mane pakrauna energetiškai ir atpalaiduoja.
Esu labai komunikabili ir bendraujanti, turiu daug bičiulių, bet labai sunkiai prisileidžiu žmones į draugų ratą, jų, tų tikrų draugų, turiu nedaug. Su laiku pamačiau, kas iš tiesų tai per žmonės, tada supratau, kad tikri draugai – žmonės, kuriems tu rūpi – niekada tau nepriekaištaus dėl praleisto gimtadienio ar anksčiau palikto vakarėlio, susitikimo, dėl to, kad laikaisi savo rėžimo. Tikri draugai visada palaikys, supras ir padės. Juk jie supranta dėl ko aš tai darau, jie žino, kad tai mano darbo dalis. Labai džiaugiuosi ir esu be galo dėkinga, kad mane supa būtent tokie žmonės.
Kiek jus pačią stipriai motyvavo tapimas Europos U23 čempione? Kiek tokios pergalės užgrūdina ir kiek – įpareigoja?
Tai, ką aš darau, visų pirma darau tik dėl savęs ir dėl meilės sportui. Tapimas Europos čempione manęs nei užgrūdino, nei įpareigojo. Tai buvo labai saldus mūsų visų darbo vaisius ir, žinoma, didelė patirtis. Taip pat tai yra titulas, kuris priklauso tau ir niekas negali iš tavęs jo atimti.
Kada jūs supratote, kad būtent trišuolis – jūsų gyvenimo kelias?
Būdama šešiolikos metų išbandžiau trišuolį ir tada apsisprendžiau, kad noriu tapti profesionalia sportininke. Supratau, kad tai reikalaus tam tikro gyvenimo ir treniruočių rėžimo.
Neseniai minėjote savo 24 gimtadienį. Galbūt turėjote kokį palinkėjimą sau visiems šiems metams? Koks jis buvo?
Palinkėjimų sau tikrai buvo, bet jų atskleisti nenoriu (juokiasi – aut.). Tiesą sakant, sau, kaip ir visiems sportininkams palinkėčiau paties aktualiausio dalyko – sveikatos.
Koks kitas olimpinis sportas be trišuolio jums arčiausiai širdies, kurį smagiausia stebėti?
Domina visos kitos lengvosios atletikos rungtys.
Ar konkrečiam rezultatui trišuolio rungtyje įtakos gali turėti pašaliniai procesai – vėjas, oras, t.t., ar absoliučiai viskas priklauso tik nuo jūsų?
Žinoma, kad pašaliniai veiksniai turi įtakos ir tai aktualu ne tik trišuoliui, bet ir kitoms rungtims. Vis tik, didžiausią įtaką turi tavo požiūris į juos.
Ko palinkėtumėte visai Lietuvos delegacijai?
Palinkėčiau sveikatos, sportinės sėkmės ir olimpinės ramybės.
Ko palinkėtumėte visiems Lietuvos delegacijos sirgaliams, kurie palaikys jus per televizoriaus ekranus?
Paprašyčiau daug pozityvios energijos, norime ją jausti. Taip pat labai tikiuosi kantrybės ir supratingumo. Savo darbus mes padarysime geriausiai kaip galime, svarbiausia tikėti ir siųsti tą gerą energiją mums tiesiai į Tokiją.
Koks jūsų tikslas olimpinės žaidynėse, kas jums būtų didelė pergalė?
Mano tikslas per olimpines žaidynes yra realizuoti save ir realizuoti tai, ką aš galiu. Jei aš tai padarysiu, aš būsiu labai patenkinta ir laiminga. Taip pat vienas labai svarbus tikslas – pasimėgauti pačiomis žaidynėmis. Būti čia ir dabar, būti tame momente. Dažnai sportininkai dėl didelio streso nepasidžiaugia ir nepasimėgauja šiuo renginiu ir tokia išskirtine galimybe čia dalyvauti. Noriu spėti pasimėgauti pačiu įvykiu.
