Legendinis 45-erių atletas netrukus savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje patvirtino, kad 2024– 2025 m. sezonas jam – paskutinis.
Europos taurės, LKL, BBL, LKF taurės, KMT ir NKL čempionas, Lietuvos rinktinės žaidėjas krepšinį profesionaliai žaidžia jau 29-ąjį sezoną. Tai – sunkiai protu suvokiamas skaičius. Kai 1996–1997 m. M. Lukauskis debiutavo Panevėžio „Lietkabelyje“, Lietuvoje vyravo laukinis dešimtasis dešimtmetis, o narystė NATO ir Europos Sąjungoje mūsų šaliai atrodė tik tolimas miražas.
M. Lukauskis – išskirtinis reiškinys ir etalonas, į kurį lygiuojasi ir lygiuosis ateities krepšininkų kartos, o sporto žurnalistams bei sporto mokslininkams krepšininkas visada bus patrauklus pagrindinis pasakojimų herojus bei tyrimo objektas.
Galima dar ilgai vardinti titulus, pelnytus prizus, medalius, rekordinius skaičius, ieškoti skambių ditirambų, tačiau įdomiausia, ką apie savo karjerą mano pats M. Lukauskis.
Naujienų portalo tv3.lt sporto žurnalistui Baliui Šmigelskui rekordus į naujas aukštumas pakėlęs M. Lukauskis papasakojo apie savo sprendimo motyvus ir ateities planus.
„Turbūt už tave viskas jau yra suplanuota“
Ar buvo sudėtinga priimti sprendimą, kad šis sezonas bus tikrai paskutinis?, – pradėjome pokalbį su M. Lukauskiu.
Kaip čia geriau pasakius. Manau, kad atėjo laikas. Tas laukimas ir ta nežinia praėjusią vasarą privertė susimąstyti. Turiu naujų veiklų, pavyzdžiui, su draugais įkurtą „Lukauskis Basketball Factory“, kur mokome vaikus individualių krepšinio įgūdžių. Taip pat studijuoju Lietuvos sporto universitete (LSU) Treniravimo sistemas ir tai reikalauja vis daugiau mano laiko ir įsitraukimo.
Aišku, dabar žaidimas Birštono komandoje mano šitoms veikloms netrukdo – viskas gerai dėliojasi, bet ateina laikas, kai profesionalų žaidimą reikia pastumti į šoną ir eiti truputį kitu keliu. Tai nebuvo labai sudėtingas sprendimas, jis brendo jau anksčiau.
Šį sezoną man nepavyko padaryti taip, kaip aš norėjau, Birštonas pasiūlė pažaisti, viską sutarėm ir štai aš čia. Bet šitie metai tikrai bus paskutiniai.
Užsiminėte, kad kažko nepavyko padaryti. Ar gerai suprantu, kad karjerą norėjote baigti LKL čempionate?
Buvo toks planas, bet jis „neišdegė“. Neminėsiu nei komandų, nei su kuo kalbėjau. Susidomėjimo buvo, bet jie pasirinko truputį kitą kryptį.
Gali planuoti ką tik nori, bet, turbūt, už tave viskas jau yra suplanuota – įvykiai ir dalykai atsitinka taip, kaip turi atsitikti.
Kai pradėjau savo karjerą, iš Panevėžio sporto mokyklos iškart „įšokau“ į LKL. Niekada nebuvau žaidęs nei RKL, nei NKL. Dabar su draugais pajuokaujame, kad kur jaunimas pradeda, ten aš baigsiu savo karjerą. Dauguma eina iš apačios į viršų, o man viskas gavosi kita puse (šypsosi).
Svarbūs klausimai dar kabo „ant klaustuko“
Yra teorinė galimybė, kad per karjerą galite surinkti visų trijų pagrindinių Lietuvos lygų čempionų titulus. Iki pilnos kolekcijos trūksta tik RKL aukso medalio. Ar Birštono klubas turi tokį tikslą?
Nepasakyčiau, kad tai yra tikslas, bet jeigu mane komanda pasikviečia, vadinasi, aš jai reikalingas.
Aš pats kiekvieną kartą į aikštę einu laimėti, nes nuo pat mažų dienų buvau mokomas kovoti ir nugalėti. Kaip mums pavyks šį sezoną – pamatysime pavasarį.
Tai yra geras kolektyvas, gera komandėlė, vaikinai stengiasi ir turi noro. Jie praėjusį sezoną laimėjo B divizioną ir sportiniu keliu pateko į A divizioną, tai irgi parodo komandos motyvaciją. Apie sezono tikslus reiktų klausti klubo vadovų, bet as asmeniškai kas kartą kovoju dėl pergalės ir noriu užimti kuo aukštesnę vietą.
Ar yra minčių sužaisti vienoje komandoje su savo 15-mečiu sūnumi Luku?
Neskubėkime gyventi. Palaukime ir palikime tai „ant klaustuko“. Tokia galimybė yra, bet tik laikas parodys, ar pavyks tai įgyvendinti.
„Panevėžyje yra nutikę įvairiausių įvykių“
Koks jausmas žaisti vis kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kai viduje jau žinai, kad čia, kaip profesionalus krepšininkas, esi paskutinį kartą?
Kiekvienose rungtynėse stengiuosi išgauti maksimumą, pajausti malonumą ir mėgautis tuo žaidimu. Kol nepaklausei, net negalvojau apie tai. Dabar bus proga permąstyti. Gal kažkas labiau pasijaus, kai sezonas eis į pabaigą. Kol kas sezono pradžia – yra krūvos reikalų apie ką reikia galvoti (šypsosi).
Mindaugai, jūsų karjera truko kone 30 metų. Kaip per tą laiką kito Lietuva ir pasaulis?
Labai pasikeitė. Krepšinis ir jo profesionali pusė pasikeitė kaip diena ir naktis. Treniruočių procesai, pasiruošimai... Viskas kardinaliai pasikeitė ir patobulėjo.
Augau Panevėžyje. Tais laikais visokių situacijų teko matyti ir su visokiais žmonėmis bendrauti. Yra nutikę įvairiausių įvykių.
Po 12 klasės pamažu pasikeitė draugų ratas, aplinka ir pradėjau tolti nuo tam tikro rato žmonių. Aišku, tam tikri įvykiai davė pamokų ir kažkiek užgrūdino.
Jau žino, ką veiks baigęs karjerą
Turbūt net nereikia klausti, ar baigęs profesionalo karjerą planuojate likti krepšinyje...
Kai šitiek metų praleista krepšinyje, norisi jame išlikti. Dabar turime „Lukauskis Baskeball Factory“ ir ateityje planuojame tobulinti šį projektą. Praėjusią vasarą dirbome ir su profesionalais, pavyzdžiui, Augustu Marčiulioniu, Ąžuolu Tubeliu. Jie liko patenkinti mano darbu, man irgi patiko. Norisi užsiimti krepšinio ugdymu. Mano treniravimo atsakomybės yra viskas, kas susiję su metimu. Kaip jau sakiau, dabar esu antro kurso studentas, linkstu į treniravimą ir tikiuosi, kad ta linkme viskas pasisuks.
Praėjusią vasarą teko bendrauti su „Baskonia“ ir kitų garsių organizacijų treneriais – jie mielai dalinosi žiniomis, buvo gerų pokalbių, jie paskatino ir patarė. Sutarėme, kad atvyksiu pas juos ir ateityje.
Iš jūsų pozityvaus balso suprantu, kad pernelyg neišgyvenate dėl to, kad netrukus teks keisti savo gyvenimo rutiną?
Iš esmės, taip. Aišku, jeigu galėtume, turbūt visi žaistume profesionaliai visą gyvenimą – tai tavo darbas, hobis, aistra, kuri sekasi ir tu už tai gauni atlygį. Sportas yra toks dalykas, kad amžius eina aukštyn, sportinės galimybės – žemyn ir turi užleisti tą vietą.
Jau ir taip mane kokius dešimt metų atakuoja, kad man reikia užleisti vietą jaunimui. Kol rezultatai ir sveikata leido, kodėl gi man nežaidus? Su tokia filosofija ir keliavau per krepšinį.
Bet galiausiai reikia savo gyvenimo dalį paskirti kažkam kitam. Mano atveju – treniravimui.
