Savo Dakaro ralio karjerą S. Jurgelėnas pradėjo visai ne smėlynuose, o lietuviškuose purvynuose. Visgi varžybos po varžybų, ir verslininkas, paragavęs ne tik lenktynininko, bet ir šturmano duonos, ėmė siekti vis daugiau. Taip 2013-aisiais jis tapo lenktynininko Benedikto Vanago, debiutavusio Dakaro ralyje su Latvijoje pagamintu „OSCar“ automobiliu, šturmanu, o vėliau sėdo į sportininko Vaidoto Žalos vairuojamo automobilio „dešinę“ pusę.
Sukaupęs daugybę spalvingų istorijų iš šių automobilių sporto varžybų, S. Jurgelėnas neretai yra pavadinamas ir Dakaro enciklopedija. Verslininkas atidžiai seka ne tik tai, kaip važiuoja Lietuvos ekipažai, bet ir tai, kaip keičiasi užsienio šalių atstovų rikiuotė, gilinasi į komandų strategijas ir t.t. Tad pakalbintas apie Lietuvos komandas, pašnekovas neslepia – pasitempti tikrai yra kur.
Pavyzdžiui, užsienio komandose visą strategiją dėlioja pasamdyti komandų vadovai, kurių besąlygiškai privalo klausyti net ir didžiausios ralio žvaigždės, tokios kaip Nasseras Al-Attiyahas, Sebastienas Loebas ar Stephane’as Peterhanselis. Komandų vadovai ne tik stebi, kas vyksta su savais ekipažais, bet ir visus konkurentus, todėl gerai išmano, ko ir kada reikia imtis. Pavyzdžiui, kada neverta skubėti finišuoti pirmoje vietoje.
„Lietuviškose komandose vadovų nėra. Tiksliau, komandos vadovas čia yra lenktynininkas, todėl jis turi ir gerai važiuoti, ir dar strateguoti“, – lygina S. Jurgelėnas.
Visgi receptų, kaip lietuviams pakliūti į taip trokštamą Dakaro ralio TOP10, anot jo, yra. Ir kalba tikrai neina apie pajėgiausią techniką ar riebiausią biudžetą.
Pirma paslaptis – nedaryti klaidų. Anot S. Jurgelėno, Dakaro ralis – maratonas, todėl čia kovoti reikėtų ne dėl sekundžių. Kartais bandymas „išlošti“ kelias sekundes gali kainuoti pergalę, poziciją ar net automobilį, nors galutinėje įskaitoje tas sutaupytas laikas nelemtų nieko. Kaip pavyzdį S. Jurgelėnas nurodo skubėjimą kuo greičiau pasikeisti prakiurusį automobilio ratą, prisirišti jį prie transporto priemonės ir lenktyniauti toliau.
„Padangos guma kaista ir įkaista iki tiek, kad net pakeisti ratus reikia su specialiomis pirštinėmis. Neretai gali pamatyti, jog net dūmelis rūksta. Ir jeigu tokia padanga pririšama jos neužgesinus, nuo vėjo važiuojant ši įsidega ir tas įvyksta labai greitai. Jokie gesintuvai jau nebepadės, automobilis bus prarastas, o sutaupytas laikas – bereikšmis“, – kalba žinovas.
Klaidų įtaką galima apskaičiuoti ir pasitelkus matematiką. Anot šturmano, kiekvienas sustojimas remontui, kiekviena klaida kainuoja daugiau ar mažiau laiko. Tad akylai vadovaujantis šturmano nurodymais, be reikalo nerizikuojant, jau galima užsitikrinti gerą poziciją lenktynių rikiuotėje. Ir šitos strategijos laikosi net pačios turtingiausios ralio komandos, mat, juokiasi S. Jurgelėnas, kas iš tų milijonų, kai sėdi dykumoje nulaužęs automobilio šakę: nei nusipirksi reikiamą detalę, nei pagalbos greičiau gausi.
Antrasis kelio į TOP10 elementas – daugybė treniruočių. S. Jurgelėnas atkreipia dėmesį, kad pasiruošimo svarbą akcentuoja net daugkartiniai Dakaro ralio čempionai.
„Pavyzdžiui, S. Peterhanselis liūdi, kad šiemet turėjo tik dvejas varžybas. Žmogus, kuris daugiau nei dešimt kartų buvo Dakaro ralio nugalėtoju, jaučiasi nepasiruošęs, – pabrėžia S. Jurgelėnas, paminėdamas, kad dabartinio lietuviško pasiruošimo norint kovoti Dakare tikrai per mažai. – Palenktyniauji kokiame nors Breslau ralyje ir galvoji, kad pasiruošei Dakarui. Tikrai ne.“
Anot jo, geriausius rezultatus rodo tie ekipažai, kurie dirbo visus metus: važiavo vienas varžybas po kitų, greitėjo, mokėsi, lavino įgūdžius. Tokiu atveju, anot S. Jurgelėno, tikrai nereikia naujausios ir brangiausios technikos tam, kad galėtumei atsidurti greičiausiųjų sąrašuose.
Vilniaus „Automuziejuje“ vykstanti paroda „Dakaro istorijos“ smalsuolių laukia iki pat sausio pabaigos. Bilietus į muziejų įsigijusiems lankytojams paroda nemokama.
Daugiau naujienų apie Dakaro ralį – specialioje rubrikoje „Dakaras 2024“.
