Patyręs Lietuvos ledo ritulio rinktinės ir Elektrėnų „Energija-Orakulas“ puolėjas 33 metų Šarūnas Kuliešius teigiamai vertina šios sporto šakos pokyčius mūsų šalyje.
26 metus ledo ritulį žaidžiantis ir varžovų vartams grasinantis Š. Kuliešius sako, kad nuo mažų dienų mėgo komandinį sportą ir kartą į rankas paėmęs ledo ritulio lazdą su ja nesiskiria iki šiol. Puolėjo svajonė žaisti NHL taip ir neišsipildė, tačiau žaidimas vis dar teikia jam daug malonumo.
„Svarbiausia šiame gyvenimo etape – darbai, bet ledo ritulys – viena iš formų poilsiui. Kai pavargsta raumenys, gerai pailsi galva. Tuomet galiu priimti gerų sprendimų“, – sakė apie karjeros pabaigą dar negalvojantis Š. Kuliešius.
– Krepšinio šalyje pradėjote žaisti ledo ritulį? Negi nemėginote kitų sporto šakų? – Balsas.lt paklausė Š. Kuliešių.
– Ledo ritulį žaidžiu nuo 7 metų. Visada kieme „prapuldavau“. Stengdamasis sumažinti sau „galvos skausmą“ tėvas nuvedė mane į čiuožyklą. Kai pradėjau ledo ritulį žaisti, pamačiau, kad kiemui jau nelieka nei noro, nei laiko. Tiesa, Elektrėnuose nedidelis pasirinkimas. Neblogo lygio buvo dziudo treniruotės, tačiau mane traukė komandinės sporto šakos. Futbolo ir krepšinio rimtų sekcijų nebuvo, tai liko ledo ritulys. Kodėl likau? Liko tie, kuriems geriau sekėsi. 1977 metų gimimo komandoje iš žinomesnių žaidėjų buvo Egidijus Bauba, iš Rokiškio prisidėjo Martynas Šlikas. Buvome pagrindiniai to amžiaus žaidėjai.
– Kas būtumėt, jeigu ne ledo ritulininkas?
– Kaip sportininkas žinau, kiek visko reikia, kad pasiektum gerą rezultatą. Visada traukė komandiniai žaidimai, tai mokykloje neblogai žaisdavau krepšinį. Mūsų vidurinė mokykla laimėjo net rajono pirmenybes ir aš toje komandoje buvau. Žaidžiau krašto puolėju. Buvo dar vienas ledo ritulininkas – Dainiaus Zubraus brolis Audrius. Mūsų užduotis buvo pasistumdyti baudos aikštelėje ir atkovoti atšokusius kamuolius.
– Ant ledo vyrai nevengia kibti vieni kitiems į atlapus. Ar tai žaidimo dalis, ar sportinio pykčio išraiška, ar noras pademonstruoti jėgą?
– Europoje dažniausiai susikimba iš sportinio pykčio, kai kažkas kažką užkabina. Šiaurės Amerikoje tai yra šou dalis. Kai kurie žaidėjai už tai gauna atlyginimą, jų žaidimo lygis dažniausiai nebūna labai aukštas. Kaip rodo praktika, šou versle tai pasiteisina. Ten leidžiama muštis, kol pasirodo kraujas ar vienas iš žaidėjų nugriūna ant ledo.
– Europoje muštynės neleidžiamos...
– Tai Tarptautinės ledo ritulio federacijos strategija. Kokį žiūrovą jie nori pasiekti? Iš verslo pusės – tai atima kažkiek žiūrovų, tačiau kita vertus, galbūt niekas nenori, kad apie ledo ritulį galvotų kaip apie muštynių sportą. Nežinia, ar tėvai tuomet norėtų vaikus vesti į šį sportą...
– Šarūnai, ar jūs dažnai prarandate savitvardą?
– Jaunesnis – dažnai, o dabar pirštinių beveik nenusiimu. Yra jaunimas, jie tegu „taškosi“. Visada daugiau galvojau apie komandos rezultatą ir įvarčius. Galbūt jeigu jau neturi kur dėtis nuo varžovų gynėjo...
– Kokie veiksmai dažniausiai išprovokuoja muštynes?
– Nelegalūs veiksmai – žaidimas aukštai pakelta lazda ar alkūne. Veiksmai, dėl kurių gali gauti traumą. Jeigu varžovas mėgino tą veiksmą atlikti ir tas veiksmas buvo sąmoningas, galbūt verta susikibti, kad nustotų „terorizuoti“ tave.
– Dažnai būna, kad teisėjas nepamato, kai varžovai provokuoja neleistinais veiksmais?
– Teisėjai ledo ritulyje nėra labai objektyvūs. Bent jau šiame regione ir Latvijos atvirajame čempionate. Tai logiška – jie turi draugų, su kuriais anksčiau žaidė. Kalbant apie tarptautinį ledo ritulį – tas pats. Dažniausiai nieko nesakome apie teisėjavimą po rungtynių, nes tai nepasiteisinimas dėl pralaimėjimo. Jeigu žaidi su finansiškai turtinga šalimi, turi būti dviem galvomis aukščiau, nes teisėjas kartas nuo karto suras būdą, kaip palaikyti tą komandą.
– Ar prieš mesdami lazdą į šalį įvertinate varžovo fizines galimybes?
– Visi tą mato. Gaunu tiek klausimų apie muštynes... Čia reikėtų šiuos klausimus Andriui Kaminskui užduoti. Europoje dėmesys daugiau pačiam žaidimui, tačiau man įstrigo tie du sezonai Anglijoje – jų lygoje muštynės rungtynių metu taip įprasta kaip pelnyti įvartį. Kita vertus, pats žaidimas tampa švaresnis. Visi žino, jeigu padarai kažką ne pagal taisykles ant ledo, galima apnuoginti kumščius. Muštynės ledo ritulyje būna vos ne drausminanti priemonė.
– Treniruotės ir rungtynės vyksta ant ledo – šalčio tikriausiai nebijote?
– Ne. Galima pastebėti, bendraamžiams būna šalta, o man – ne (juokiasi).
– NHL – stipriausia planetos lyga. Buvo svajonė už Atlanto išmėginti jėgas?
– Visi turi tokią svajonę. Kai dar žaidžiau už jaunimo rinktinę buvo priėję dabartinės „Colorado Avalanche“ komandos skautas, užsirašė mano duomenis. Tai buvo metai, kai Lietuva tik atgavo Nepriklausomybę. Sunku buvo tobulėti, nes vienais metais varžybų buvo daugiau, kitais – mažiau. Daug neaiškių dalykų buvo ne tik ledo ritulyje, bet ir gyvenime. Tas susidomėjimas tuo ir baigėsi.
– Ar turite kokių nors ritualų ar tradicijų?
– Tradicijų ar ritualų neturiu, bet yra nustatyta tvarka, kaip tą dieną elgiuosi. Kažką papasakoti nėra, juoko tikrai nesukelsiu. Niekuo nesiskiriu nuo kitų. Tiesa, per laiką patikrintų dalykų yra. Jeigu rungtynių dieną trūksta pačiūžų raištelis, mano patirtis sako, kad nieko gero tą dieną nelauk. Stengiuosi niekam nesakyti, tik sau pagalvoju...
– Ledo ritulyje žaidėjai dažnai keičiasi. Ar tai reiškia, kad norima palaikyti aukštą žaidimo tempą ar leisti žaidėjams atsikvėpti?
– Jeigu nesikeisi, tapsi varžovų taikiniu. Jeigu varžovai ilsisi daugiau, turės daugiau jėgų rungtynių pabaigoje. Be abejo ir tempas nuo to priklauso.
– Kiek jėgų iš tikrųjų atima tos kelios minutės ant ledo?
– Esu skaitęs amerikiečių mokslininkų tyrimą, kad iš komandinių sporto šakų labiausiai pavargsta ledo ritulininko organizmas. Tarp visų sporto šakų pagal energijos išeikvojimą ledo ritulys – trečioje ar ketvirtoje vietoje. Pirmoje – boksas.
– Kiek svarbios buvo permainos Lietuvos ledo ritulio federacijos (LLRF) valdžioje praėjusiais metais ir kas pasikeitė?
– LLRF prezidento Petro Nausėdos požiūris labiau atitinka šiuolaikinį verslo mąstymą, jis daugiau dėmesio kreipia į marketingą. Tai poslinkiai į gerąją pusę. Gilesnes išvadas galima bus daryti po tam tikro laiko, tačiau kryptis, kuria eina ledo ritulys, mano galva, gera.
– Nepaisant varganos sporto būklės ir nedidelio dėmesio žiemos sporto šakoms Lietuvoje, kokią matote ledo ritulio perspektyvą mūsų šalyje?
– Perspektyvų yra. Atsiradus vaikų ir vyrų lygoms, tai laiko klausimas. Sunku rasti lėšų, tačiau paaugus vaikams turėtų atsirasti daugiau profesionalių komandų. Kai tokių atsiras, pačios sporto šakos ir rinktinės lygis bus dar aukštesnis.
– Žaidžiate stipriausioje Lietuvos ledo ritulio komandoje. Ar įmanoma išgyventi vien iš sporto?
– Lietuvoje ledo ritulininkui – vienareikšmiškai ne. Viskas gali greitai pasikeisti, jeigu klubas sulauks investicijų. Kad ledo ritulys gali surinkti žiūrovų, akivaizdžiai parodė 2008 metais Vilniuje vykęs čempionatas. Paskaičiuota, kad penkias Lietuvos rinktinės rungtynes stebėjo vidutiniškai po 7 tūkst. žiūrovų. Tai dideli skaičiai. Vieną gero lygio komandą Lietuvoje galima turėti – ji galėtų „apsitrinti“ Baltarusijos lygoje, o vėliau – Kontinentinėje lygoje KHL.
– Ar galime pasvajoti, kad kada nors žaisime vienoje gretoje su rusais, kanadiečiais, vokiečiais...
– 2006 metais mums trūko visai nedaug. Austrijos komandai pralaimėjome dviem ar trim įvarčiais. Tose rungtynėse visko galėjo būti. Tai realu galbūt ne dabar, o po kelių metų. Vaikų ledo ritulio pakilimas yra, talentų gali būti. Tai rodo ne tik mūsų, bet ir kitų sporto šakų laimėjimai.
– Ar Lietuvos rinktinei dar nesakote „ne“?
– Jeigu esi reikalingas, sunku pasakyti „ne“. Anksti dar kalbėti. Lietuvos rinktinė turi daug panašaus pajėgumo puolėjų. Svarbu, koks tikslas iškeltas – rezultatas ar noras leisti „apšilti“ kojas jaunimui. Jeigu tikslas bus rezultatas – bus remiamasi vyresniais žaidėjais, jeigu jaunimas – reikės užleisti vietą. Dėl to neišgyvenu, nes jau daug metų žaidžiau ir manau, kad visada turi žaisti tie, kurie geresni nepriklausomai nuo amžiaus.
– Ką galvojate apie Dariaus Kasparaičio atėjimą į rinktinės vyr. trenerio postą? Ar tai padės surinkti stiprią rinktinę galbūt net su Dainiumi Zubrumi priešakyje?
– Tai labai gera reklama ledo rituliui. Koks Darius treneris, niekas nematė. Sankt Peterburge jis dirbo trenerio asistentu. Aišku, bus problema, nes Darius ne visus pažįsta kaip žaidėjus. Kita vertus, jis patyręs ir daug matęs – ir Europos, ir Šiaurės Amerikos ledo ritulio. Tikiu, kad kartu su vietinių specialistų pagalba tikrai susigaudys.
– Galime surinkti stiprią rinktinę?
– „Devils“ šį sezoną prastai žaidžia, tai galime rinktinėje pamatyti ir Dainių Zubrų. Rinktinė su Dainiumi ir be jo – dvi skirtingos komandos.
– Kiek dar žaisite ledo ritulį?
– Svarbiausia šiame gyvenimo etape – darbai, bet ledo ritulys – viena iš formų poilsiui. Kai pavargsta raumenys, gerai pailsi galva. Tuomet gali priimti gerų sprendimų. Sunku kažką sakyti. Karjera ledo ritulyje gali baigtis bet kurią dieną dėl traumos. Visi turime tokių traumų, kurioms pasikartojus, vargu ar dar čiuožtume ant ledo. Planų nekuriu, nes po kiekvieno sezono skirtingai jaučiuosi.
TIK FAKTAI
Š. Kuliešius prisipažino, kad tradicijų ar ritualų neturi, tačiau išdavė vieną patikrintą faktą. Jeigu rungtynių dieną trūksta pačiūžų raištelis – nieko gero tą dieną nelauk.
Š. Kuliešius per karjerą žaidė Elektrėnų „Energijos“, Minsko „Tivali“ (Baltarusija), Grodno „Neman“ (Baltarusija), „Bracke IK“ (Švedija), „Solihull Barons“ (Anglija) komandose bei atstovavo Lietuvos jaunimo ir vyrų rinktinėms.
