Rytoj savo 26-ą gimtadienį švęsiantis dukart Lietuvos ralio čempionas Dominykas Butvilas tik pasijuoktų. Jam pavyko išaugti iš kompiuterinių žaidimų ir tapti profesionaliu ralio lenktynininku.
O aš savo karjerą tęsiu žaidime „WRC 4“. Su „Subaru“ komanda. Panašiai, kaip Domas...
– Vairuoji nuo dešimties – ar esi suskaičiavęs, kiek automobilių teko sudaužyti?
– Nesu skaičiavęs, bet ir tokio visiškai sudaužyto automobilio nėra. Smulkių įvykių visada būdavo, bet visi mano vairuoti automobiliai važiuoja. Viskas jiems yra gerai (šypsosi).
– Ar prisimeni pirmąjį automobilį, su kuriuo startavai varžybose?
– Be abejo – „Volkswagen Golf GTI“. Tai buvo pirmasis mano lenktyninis automobilis, su kuriuo rungdavausi slalomo varžybose. Netgi dabar prie dabartinio automobilio raktelių yra prikabintas tas pats pakabukas, kuris kabėjo ir prie golfo raktelių. Jaučiu šiokius tokius sentimentus tam automobiliui. Tai – labai geri prisiminimai. Bet jis jau per senas eksploatuoti.
– Ką jauti vairuodamas galingą automobilį, koks yra jausmas būti „ant ribos“?
– Tas jausmas yra labai ypatingas. Vienus jis žavi, o kitus – gąsdina. Automobilį reikia prisijaukinti. Nežinau, koks jausmas yra sėdėti ant laukinio žirgo, bet tikiu, kad tai panašu. Automobilis tikrai galingas, kol jo gerai nejauti, nieko negali prognozuoti. Kartais prireikia ne vienų metų vyrams, kurie nori priprasti prie automobilio. Tačiau kai tai įvaldai, važiuoti yra kaifas. Tai nuolatinis savęs išbandymas – ieškai ribos, o ją radęs – balansuoji ant jos.
– Ką mato, girdi ralio vairuotojas važiuodamas?
– Jis girdi stenogramą. Vairuotojas savo galvoje kuria vaizdą, jis visada važiuoja pasitelkdamas savo vaizduotę ir tai, ką mato. Jeigu pasikliaučiau tik savo akimis, viskas būtų per lėtai. Tie, kurie važiuoja tik pagal tai, ką mato, nėra greiti lenktynininkai. Važiuodamas būnu pusiau realybėje, pusiau nerealybėje: kuriesi savo vaizduotėje vaizdus, o akimis tikrini, ar jie atitinka realybę. Tai labai įdomi būsena. Greičiausi ralio vairuotojai važiuoja pusiau pasąmoniniu režimu, labai susikaupę. Važiuodamas nematau jokių žiūrovų, esu tik aš, kelias, vėžė, matau tik taškus, kuriais sekdamas noriu važiuoti. Tiesiog reikia sujungti tuos taškus. Kūnas labai daug padaro pats – nesąmoningai, jeigu esi teisingai sutvarkęs savo vaizduotę ir protą.
– Ar būdamas tokios būsenos sustojęs prisimeni nuvažiuotą ruožą?
– Ne. Kartais tikrai ne viską prisimenu. Būna, kad vienas ar kitas momentas į atmintį grįžta tik po kurio laiko. Įvykus avarijai kartais pasijaučiu tarsi pažadintas iš sapno – nėra paprasta atkurti, kas po ko įvyko, negaliu atkurti kiekvienos sekundės. Bet jeigu neprisimenu, kaip įveikiau ruožą, vadinasi, viskas yra gerai. Taip ir turi būti.
– Avarijos – tai vienas labiausiai gąsdinančių momentų ralyje?
– Taip, jos visada gąsdina. Psichologiškai po jų atsigauti nelengva, reikia laiko. Tačiau tai yra tam tikras randas psichologijoje. O yra sakoma, kad vieta, kurioje yra randas, – stipresnė. Tereikia teisingai pasimokyti iš patirties. Tačiau patiriant daug avarijų važiuoti būtų labai sunku.
– Pameni baisiausią akimirką trasoje, kurią kaip pamoką prisimeni dažniau?
– Baisus momentas yra susijęs su avarijomis: apsiverti su automobiliu, esi jame prisegtas ir žinai, kad greičiau negu po minutės atvažiuos kitas automobilis. Privalai spėti išlipti iš automobilio, sustabdyti kitą dalyvį. Tai didelis stresas. Laikas pradeda eiti labai lėtai. Būna, kad viską labai greitai padarai ir laukdamas kito dalyvio trasoje nesupranti, kodėl jis neatvažiuoja. Bet vis vien tai yra stresas, gal būtent tada būna šiek tiek baisu – apvirtęs ralio automobilis ant kelio. Tai labai pavojinga.
– Būdamas dešimties jau žinojai, kad automobiliai ir vairas rankose yra tavo kelias?
– Žinojau dar anksčiau, nes aš visada norėjau vairuoti ir būti lenktynininkas.
– Daugelis berniukų nori, bet dauguma čempionais tampa su kompiuterio valdymo pulteliu rankose ir tuo viskas baigiasi.
– Tėvai man suteikė galimybę. Tėtis paaukojo labai daug savo laiko tam, kad aš galėčiau sportuoti. Man pavyko išlipti iš tos kompiuterinių žaidimų kategorijos į tikrą sportą. Manau, darau tai, ką galiu daryti geriausiai. Džiugu, kad galiu save realizuoti.
– Lietuvos čempionas, Lenkijos vicečempionas... Skaičiuoji titulus?
– Šiais metais noriu būti Europos čempionas. Pirmasis etapas – vasario 7 dieną. Startuosiu su „Subaru“ komanda. Automobilis bus panašus į tą, su kuriuo važiuosiu „Winter Halls“ ralyje. Sieksiu vis daugiau.
– O jeigu pažiūrėtume dar toliau?
– Pasaulio čempionatas. Svajoju ten patekti, o vėliau pasvajosiu tapti pasaulio čempionu.
– Daugelis pasakytų, kad berniukas iš Lietuvos niekada to nepasieks...
– Gal iki šiol nė vienas lietuvis ir negalėjo? Gal dabar yra? Gal aš galiu? Turiu savyje sukaupęs labai daug patirties ir vairuotojo savybių, nemanau, kad nusileidžiu pasaulio čempionato dalyviams. Aišku, svarbiausias čia yra finansų klausimas. Tai brangus sportas. Reikia partnerių, rėmėjų, žmonių, kurie gali investuoti. Kai man pavyks surasti tokius žmones, galėsiu parodyti, ko esu vertas pasaulinėje arenoje.
– Kas galėtų Dominyką Butvilą sustabdyti?
– Geras klausimas. Nežinau.
– Tiek trasoje, tiek siekiant savo svajonių?
– Nežinau. Galbūt sustočiau, jei neliktų nė vieno žmogaus, kurie manimi tiki. Kol yra bent vienas toks, – o jų visada yra mano artimoje aplinkoje, – niekas manęs negali sustabdyti.
– O jeigu ralio nebūtų, nebūtų atsiradę galimybių?
– Kartais apie tai pagalvoju. Tačiau dabar savęs neįsivaizduoju be lenktynių, be gyvenimo etapo, kuris buvo. Bet natūraliai suprantu, kad galbūt ne visada būsiu lenktynininkas. Yra juk ir kitas gyvenimas. Jis eina paraleliai. Manau, turėsiu šeimą, gal savo verslą... Juk esu baigęs ISM, turiu verslo ir politikos diplomą. Būtų apmaudu nepanaudoti savo universitete įgytų žinių. Manau, kiekvienas žmogus turėtų pabandyti save atrasti kurioje nors sporto šakoje – nuo vaikystės. Jeigu nebūčiau lenktynininkas, būčiau kitame sporte. Gal būčiau su motociklais važinėjęs...
– Bet iš kur dešimtmetis berniukas gali žinoti, kad jo gyvenimas – automobilis?
– Visada jaučiau poreikį vairuoti – net siuvimo mašiną vairuodavau. Tik rasdavau kokį nors apvalų daiktą, kuris sukasi, ir vairuodavau... Motoras ir galimybė ką nors valdyti – tai man yra užburiantis dalykas. Visada svajojau vairuoti.
– Vairuoji net sapnuodamas?
– Labai dažnai. Prieš ralį vairuoju kiekvieną naktį. Pavyzdžiui, šiąnakt važiavau „Dakare“ (juokiasi).
– „Dakaras“ – irgi svajonių sąraše?
– „Dakaras“ panašesnis į maratoną, ralis – sprintas. Ralio kiekviename kilometre turi išspausti maksimumą. „Dakare“ negalima važiuoti dėl maksimumo: važiuoji nežinomais keliais, visada turi pasilikti rezervą tam atvejui, jei kas nors nutiks. Kol esu jaunas ir turiu visas savo vairuotojo gerąsias savybes, noriu save išbandyti maksimaliai. Tai galima padaryti tik Europos arba pasaulio čempionate. Būtent ten atsiskleidžia vairuotojai. Į „Dakarą“ vairuotojai keliauja baigę savo ralio karjerą. Jie yra vyresni, nes tai maratoninio pobūdžio varžybos. Jos iš vairuotojo reikalauja visai kitų dalykų.
– Jau kalbėjome apie automobilio prisijaukinimą. Dalis žmonių mano, kad automobilis – tiesiog metalo gabalas. Koks yra tavo santykis su automobiliu?
– Automobiliui jaučiu pagarbą, nes jis atsiduoda į mano rankas, o aš – į jo. Lėkdamas trasomis tokiu greičiu esu priklausomas nuo technikos. Jeigu nulūš ratas važiuojant trasa tarp medžių, o greitis viršys 100 km/h, būsiu labai didelėje bėdoje. Gerbiu automobilį. Žiūriu į jį ir kaip į įrankį, kuris man padeda siekti rezultatų, ir kaip į partnerį, draugą. Prisijaukinimas? Tiesiog pradedu automobilį jausti kaip savo kūno tęsinį. Jaučiu kiekvieno rato sukibimą atskirai, jaučiu, kaip dirba amortizatoriai, girdžiu variklį. Net neturiu spidometro ir tachometro, nes važiuoju pagal klausą ir jausmą.
– Kiekvieną dieną su tokiu automobiliu gatvėse nevažinėji. Kokie yra ralio lenktynininko poreikiai mieste?
– Neturiu didelių poreikių. Galėčiau važiuoti su bet kokia mašina. Gatvėje yra svarbu komfortas. Su ralio automobiliu gatvėje tikrai pavargčiau. Be to, ji pati yra ganėtinai provokuojanti. Pats esu linkęs išsikrauti trasoje, o gatvėje važiuoti ramiai, komfortabiliai, su gera muzika... Ir nesistengti nieko aplenkti.
– Lenktyniauti – tai vyriška ambicija varžytis?
– Taip, vyrai yra linkę varžytis. Jie visada nori būti geriausi, todėl ieško įvairiausių būdų, kurie padėtų tai įrodyti. Manau, įrodyti tai lygiomis sąlygomis yra labai geras būdas. Su automobiliu – visi lygūs.
– Manau, ne vieną kartą esi sulaukęs klausimo, kuri ralio dalis yra sunkiausia. O kuri pačiam yra paprasčiausia?
– Sunku pasakyti. Nieko nėra labai paprasto. Jeigu turi tikslą laimėti ralį, tai yra be galo daug dalykų, apie kuriuos reikia pagalvoti. Juk į ralį važiuoju ne pramogauti. Yra lenktynininkų, kurie pramogauja. Jie neturi aukštų tikslų, važiuoja savo malonumui. Tokiu atveju, tikiu, paprastų dalykų būna kur kas daugiau. Kuo profesionaliau į viską žiūri, tuo viskas yra sudėtingiau... Reiktų pagalvoti, kas čia paprasčiausia būna.
– Išsimiegoti?
– Per ralį nėra paprasta tai padaryti (juokiasi).
– Ralis – daugiau darbo ar talento?
– Daugiausiai – darbas. Tik keli procentai – talentas.
– Į Lietuvos ralį įsibrovei labai jaunas. Kada nors jautei spaudimą iš vyresnių vairuotojų?
– Visada dėl to jaučiausi tik geriau. Nes žinojau, kad turiu daugiau laiko negu jie. Į savo jaunystę žiūrėjau kaip į pranašumą. Tačiau jaučiau pagarbą iš kitų dalyvių. Jokio sumenkinimo nepatyriau. Ralio trasoje pasiekti rezultatai greitai sustatė viską į vietas. Yra žmonių, kurie turi daugiau patirties, bet juos aplenki ir jie su pagarba žiūri į tave. Ir nesvarbu, kiek tau metų. Nėra jokių problemų jaunesniems pilotams dalyvauti kartu su vyresniais. Ralyje dalyvauja pakankamai intelektualūs ir inteligentiški žmonės. Kartais matosi, kad esame konkurentai, tačiau mūsų sportas nėra „Formulė-1“, neturime tokio profesionalumo lygio. Čia vyrai dažniau važiuoja dėl malonumo. Susirenkame tam, kad gerai praleistume laiką. Todėl peštynių ar įžeidinėjimų nėra.
– Grįžkime prie kompiuterinių žaidimų. Kokį automobilį dabar rinktumeisi?
– Žinoma, kad „Subaru“, nes treniruojuosi Europos čempionatui.
