Lietuvos rinktinės puolėjui Robertui Poškui pagaliau baigėsi nesėkmingas laikotarpis, kurį pats žaidėjas buvo pavadinęs „juodąja juosta“. Antradienį futbolininkas sudarė sutartį iki kitų metų gegužės mėnesio su Izraelio aukščiausiosios lygos klubu „Bnei Sakhnin“.
R.Poškui šie metai buvo kupini nusivylimų. Nuo sezono pradžios jis niekur nerungtyniavo, nes Rusijos klubas Sankt Peterburgo „Zenit“ nenorėjo nei paleisti lietuvio, nei suteikti jam progos pasireikšti aikštėje. Vasarą mirė futbolininko tėvas. Lyg to būtų maža, 29 metų puolėjui vėliau nesėkmingai susiklostė derybos su Kijevo „Arsenal“ (Ukraina) ir Grozno „Terek“ (Rusija) klubais, o rugsėjo pradžioje jis patyrė traumą.
- Ką veikėte iki šiol, prieš pasirašydamas kontraktą su „Bnei Sakhnin“?
- Visą laiką treniravausi individualiai, stengiausi neprarasti sportinės formos. Buvo sunku, užplūsdavo niūrios mintys, net svarsčiau galimybę baigti futbolininko karjerą. Tačiau nusprendžiau dar palūkėti. Atsiliepiau į Izraelio klubo pasiūlymą, nuvažiavau į peržiūrą. Džiaugiuosi, kad pagaliau vėl galėsiu rungtyniauti.
- Kokie pirmi įspūdžiai naujoje komandoje?
- Iš tiesų tai nėra stipriausia ekipa. Lygiuotis į Rusijos klubus ji negalėtų. Per praėjusį Izraelio čempionatą „Bnei Sakhnin“ užėmė ketvirtąją vietą, šiemet dalyvavo UEFA Intertoto turnyre ir pasiekė trečiąjį etapą.
Šį sezoną šalies čempionate komanda per tris mačus kol kas pelnė tik tašką, tačiau sužaidė lygiosiomis su čempionais - Jeruzalės „Beitar“ futbolininkais. Klubo stadionas, kuriame telpa apie 5 tūkst. žiūrovų, per rungtynes nuolat būna pilnas.
Apskritai Izraelyje yra maždaug šešios ekipos, kovojančios dėl aukščiausių vietų. Mane tenkina tai, kad aikščių kokybė čia labai gera, o klimatas šiltas visus metus.
- Ar turėjote ir kitų pasiūlymų, be Šachnino komandos?
- Manimi domėjosi du Ukrainos klubai - aukščiausioje lygoje žaidžiantis Zaporožės „Metalurg“ ir „PFC Sevastopol“ iš žemesnio diviziono. Tačiau vykti į Ukrainą nenorėjau vien dėl to, kad ten jau netrukus, greičiau nei po dviejų mėnesių, baigsis rudens ratas ir prasidės ilga trijų mėnesių pertrauka. Todėl vėl likčiau be žaidybinės praktikos, per tokį trumpą laiką nespėčiau nė kaip reikiant „įsivažiuoti“. O Izraelyje laukia įdomūs aštuoni mėnesiai. Žiūrėsiu, kaip seksis, pavasarį gal pavyks persikelti į aukštesnio lygio ekipą.
- Rugsėjo pradžioje per Lietuvos rinktinės stovyklą patyrėte traumą. Kaip jaučiatės dabar?
- Jau esu visiškai sveikas ir sportuoju iš visų jėgų. Buvo nerimo dėl abiejų kojų kulnų, tačiau Izraelyje atlikus medicininį patikrinimą gydytojai pranešė, kad jokių bėdų nėra. Taigi treniruojuosi ir laukiu debiuto naujoje komandoje. Šiandien (kalbėjomės antradienį) klubas vežasi mane į šalies taurės rungtynes, bet tikriausiai jose dar nežaisiu.
- Dėl kojos raumens traumos Lietuvos rinktinės triumfą per mačus su rumunais ir austrais stebėjote tik iš šalies. Ar nebuvo apmaudu?
- Pirmiausia labai džiaugiuosi dėl tokio rinktinės pasirodymo. Žinote, visada norisi išbėgti į aikštę, o ypač kai esi traumuotas. Bet nieko nepadarysi, juk čia - futbolas, be traumų jis neįsivaizduojamas. Tikiuosi, dar prisižaisiu rinktinėje iki soties. Atrankos varžybos tik prasidėjo, laukia daug svarbių dvikovų. Manau, jog pasieksime dar ne vieną gražią pergalę.
Vilmantas Remeika
