Savo gimnastikos klubų tinklą kartu su Atėnų olimpiniu vicečempionu tautiečiu Jevgenijumi Sapronenko į Vilnių atvežęs I. Vihrovas interviu Balsas.lt pasakojo, kaip jo gyvenimas pasikeitė Sidnėjuje laimėjus olimpinį auksą, kokį kelią reikia nueiti iki tokio rezultato ir ar tebesijaučia nacionaliniu herojumi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Latvių rizika: Vilniuje duris atvėrė Tarptautinis gimnastikos klubas
– Po laimėtų olimpinių žaidynių kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Žinoma pasikeitė. Nesakyčiau, kad buvo netikėta. Šaliai tai buvo itin svarbus momentas, nes niekas nelaukė. Taip susiklostė, kad pavyko laimėti ir parvežti į Latviją olimpinį auksą. Mano gyvenimas pasikeitė. Anksčiau buvo mokykla – salė, namai – salė. Vienos treniruotės, nieko nemačiau. Po to mane jau pažinojo visi. Atskridau, visi man į langus stukseno ir sveikino.
Vėliau tęsiau dar karjerą ir dalyvavau 2004 metais Atėnų olimpiadoje. Ten nepasisekė. Šalis vis dėlto mūsų maža, sunku ruoštis, kai valstybė ne itin padeda. Tačiau Jevgenijus Sapronenko ten tapo olimpiniu vicečempionu. Už mūsų nuopelnus Rygos olimpiniame centre mums pastatė gimnastikos salę, kuriai ėmėmės vadovauti. Mes pradėjome plėstis su lavinamąja gimnastika, atsidarėme klubus Daugpilyje ir Maskvoje, o dabar – Vilniuje. Formatas visiems patinka, vaikai vystosi, tai sportas numeris vienas vaikams. Jie pripranta prie sporto, disciplinos ir vėliau rinktis bet kurią kitą sporto šaką.
– Olimpinis auksas jums ir Latvijai buvo netikėtas?
– Pergale sunku buvo patikėti, politika ten taip pat „žaidžia“. Finale kiekvienas gali laimėti auksą. Visi daugiau mažiau panašūs. Politiškai turėjo laimėti rusas. Taip susiklostė, kad jis visuomet laimėdavo. Tąkart aš už jį buvau visa galva aukštesnis. Jei būčiau atlikęs viską taip, kaip favoritai, nieko nebūtų nutikę, bet atlikau daug geriau ir rusas liko antras. Įdomus buvo momentas, kai ilgai delsė, kokį balą parodyti. Pats galvojau – duok Dieve antras arba trečias. Apie pirmą vietą net negalvojau. Teisėjai įvertino sąžiningai. Visi pasakė: super, klausimų nėra.
Pačiam netikėta buvo, kad finale man viskas 100 proc. pavyko. Svarbiausia gimnastikoje – nusileidimas. Man pavyko visi šuoliai ir nusileidimai. Kombinacija taip pat buvo sudėtingesnė nei kitų.
– Taip būna tik kartą gyvenime?
– Na, buvo gal dar dukart, bet kad taip viskas susiklostytų būtent per olimpinių žaidynių finalą... Pavyzdžiui, paskutinis veiksmas – per treniruotę toks nusileidimas be papildomo žingsnio pavykdavo gal tik dukart iš dešimties. Garantijų, kad taip pavyks per olimpinį finalą nebuvo jokių. Negaliu sakyti, kad man pasisekė, nes patekti į finalą sėkmės būtų maža. Treniruotės ir sėkmė. Labai malonu.
– Ar jaučiatės iki šiol nacionaliniu herojumi?
– Jeigu paimsite Latvijos istorijos knygą, pamatysite, kad pirmasis Latvijos olimpinis čempionas yra I. Vihrovas. Kaip jūs galvojate aš jaučiuosi? (juokiasi). Tai jau įrašyta į mūsų šalies istoriją. Sovietų sąjungoje buvo daug čempionų, tačiau Latvijos - aš pirmasis. Man maloni tokia „našta“.
– Ar po tokių pasirodymų Latvijoje gimnastikos populiarumas išaugo?
– Žinoma. Olimpinis auksas ir olimpinis sidabras. Nebuvo dar Latvijoje tokios sporto šakos, kuri iš eilės atneštų du olimpinius medalius. Populiarumas didelis. Ant tos bangos ir atidarėme klubus. Žmonės atpažįsta mus ir labiau tiki. Žinoma, mes 25 metus savo gyvenimo atidavėme, kad tokį rezultatą pasiektume, bet dabar tai padeda mums.
– Esate mūsų kaimynai. Kaip jūs matote gimnastikos situaciją mūsų šalyje?
– Manau, kad toks formatas kaip ir Lietuvoje. Šalis nedidelė, o tokiose šalyse sportininkams tenka „prasimušinėti“. Finansavimo nėra. Jei parodysi medalį ir rezultatą, atsiras finansavimas. 20 metų tau turi padėti tėvai, rėmėjai. Tikriausiai Lietuvoje taip pat. Yra sporto šakos, kur gauna didelį finansavimą – Latvijoje tai ledo ritulys ir krepšinis, pas jus, Lietuvoje, tikriausiai krepšinis, o kitos visos sporto šakos mėgina išgyventi kaip gali. Todėl laukti kažkokių aukštų rezultatų iš federacijos sudėtinga. Kažkam tėvai padeda, kažkas išvažiuoja į užsienį, kažkas Amerikoje treniruojasi.
– Kodėl pasirinkote Vilnių?
– Specialiai neieškojome. Turime gerus draugus. Taip susiklostė. Susitarėme, radome vietą ir pradėjome. Norime vystyti šį tinklą ir Vilnius – puiki vieta. Viskas prasidėjo nuo Rygos, ten turime centrą, kur treniruojasi ne tik mėgėjai, bet ir profesionalai. Jei bus didelė paklausa, vystysime ir toliau Vilniaus klubą.
– Ar liksite ir vesite užsiėmimus Vilniuje patys?
– Pagal galimybes tikrai dalyvausime procese ir vesime užsiėmimus. Tikrai nėra taip, kad atidarėme ir pasakėme „sudie“. Planuosime ir treniruočių procesą ir patys mokysime su J. Sapronenko.
