28-erių paralimpietė tik sekmadienį grįžo iš Druskininkų, kur užbaigė paskutinį stiprų pasiruošimo etapą Paryžiui, o dabar sportininkė su džiaugsmu laukia savojo starto.
„Dabar liko dvi savaitės iki mano starto, tai tempas yra mažinamas. Vietoj dviejų treniruočių per dieną liko tik po vieną.
Daugiau yra skiriama laiko psichologiniam nusiteikimui, poilsiui kokybiškam, atsipalaidavimui ir visų akcentų susidėjimui į savo vietas“, – kalbėjo ji.
Su naujienų portalu tv3.lt bendravusi O. Dobrovolskaja papasakojo apie savo kelią link disko metimo sektoriaus, džiaugsmą būnant tarp geriausių sportininkų ir tvirtą kaip kumštis komandą su trenere.
Sportuoti buvo draudžiama
Nors dauguma sportininkų savo kelią pradeda nuo pat mažumės, Oksanos istorija – kitokia. Regėjimo negalią turinti moteris mokykloje progos sportuoti negavo, o dabar dėkoja likimui, kad įvykiai vėliau pasisuko kita linkme.
„Jei kažkas 6-7 klasėje man būtų pasakęs, kaip pasisuks mano gyvenimas ir kad tapsiu profesionalia sportininke, aš tikrai būčiau nepatikėjusi. Tuo metu man buvo neleidžiama sportuoti, labai buvo apribotas fizinis judrumas. Tam įtaką darė ne tik mokykla, bet ir šeima, nes labai bijojo, labai saugojo vaiką su regos negalia“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.
Nors dabar sportininkė beveik nebemato, mokykloje Oksanos regėjimas buvo kiek geresnis. Nepaisant to, ji visiškai nematydavo tamsoje, sunkiai matydavo judančius objektus, pavyzdžiui, kamuolį. Nors žaisti labai norėdavo, tačiau ją nuo to „saugodavo“ ir mokytojai, ir klasės draugai.
„Tas fizinis aktyvumas buvo labai apribotas. Jeigu man būtų pasakę, kad kada nors tapsiu profesionalia sportininke, bučiau sakiusi „Nenusišnekėkite, negali būti, neįmanomas dalykas, neįmanoma misija“, – juokėsi ji.
Prisiliesti prie sporto O. Dobrovolskaja galėjo tik perėjusi į specializuotą mokyklą regėjimo negalią turintiems vaikams. Kadangi ten visi sporto būreliai buvo nemokami, tuo metu 16-metė mergina išbandė daugybę sporto šakų – ir plaukimą, ir golbolą, ir šoudauną (aklųjų stalo tenisas), ir lengvąją atletiką.
„Lengvoji atletika buvo nuo manęs šiek tiek toliau, nes pati apie tai mažai žinių turėjau ir man atrodė, kad lengvoji atletika yra bėgimas ir šuoliai. Tai tikrai yra ne apie mane.
Tik 2019 m., jau baigusi universitetą, atėjau pas trenerį Joną Burakovą, kuris yra paruošęs ne vieną paraatletą, tiesiog sustiprinti savo kūną per įvairius jėgos pratimus. Jis, pamatęs mano sudėjimą, mano užsidegimą, man pasiūlė pabandyti disko metimą ir rutulio stūmimą.
Man šita mintis labai patiko ir mes pradėjome su juo ruoštis. Per pora mėnesių pasiruošėme aklųjų čempionatui ir tada aš diską numečiau apie 20 metrų, kas jau buvo gerai, kaip pirmą kartą paėmus diską. Taip aš įrodžiau savo potencialą“, – savo kelio lengvojoje atletikoje pradžią atpasakojo pašnekovė.
Dėkoja gyvenimui už galimybes
Išbandžiusi savo jėgas dviejose lengvosios atletikos rungtyse O. Dobrovolskaja pasirinko tą, kuri buvo arčiau širdies.
„Disko metimas man kaip šokis. Tokie gražūs, plastiški judesiai, dinamiškumas, laisvumas ir kartu jėgos demonstravimas. Man tai pasirodė labiau moteriškesnė sporto šaka nei rutulys, kuris keturis kartus daugiau sveria. Dabar nė menkiausios abejonės neturiu, kad pasirinkau teisingai“, – šypsojosi moteris.
Ne paslaptis, kad Kauno metų sportininke išrinkta paraatletė atstovauja labai mylimą Lietuvoje sporto šaką. Disko metimą garsinantys Mykolas Alekna, Andrius Gudžius, o anksčiau ir Virgilijus Alekna ar Romas Ubartas prie televizorių ekranų ir į stadionus sutraukia dideles lietuvių minias.
„Aš labai didžiuojuosi, kad galiu būti šios bendruomenės dalimi, – apie tai kalbėjo O. Dobrovolskaja. – Labai džiaugiuosi, kad dažnai susimatome kartu, nes (...) aš dažnai dalyvauju su regos negalios neturinčiais atletais.
Su Ieva Gumbs, kuri taip pat debiutavo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, pasišnekučiuojame, pasidaliname savo įspūdžiais, taip pat varžybose matau, girdžiu ir brolius Aleknas, su jų treneriu pasikalbame.
Visada būnu šalia ir didžiuojuosi, kad galiu būti, jaučiu, kokia tai yra galia, kokia tai yra jėga.“
Nors perėjimas į aklųjų mokyklą O. Dobrovolskajai buvo tikrai nelengvas sprendimas, tačiau dabar sportininkė šypsosi ir už susiklosčiusius įvykius dėkoja gyvenimui.
„Dabar visiškai neabejoju ir nesigailiu, kad taip pasielgiau, nes tada viskas taip natūraliai ir išėjo. Teisingai sakoma, kad gyvenimas mums siunčia tam tikrus ženklus, tam tikras galimybes tik jomis reikia mokėti pasinaudoti. Nepabijoti, išdrįsti ir pasiimti tą raktą į savo sėkmę“, – kalbėjo paralimpietė.
Nuo pečių nusimetė naštą
Nors sporte Oksana sukasi dar, palyginus, neseniai, tačiau jau spėjo pajusti dažnai koją pakišantį spaudimą. Sportininkė pasakojo, kad būtent dėl to pastaruoju metu skyrė daug laiko psichologinei sveikatai, ne tik fiziniam pasiruošimui.
Darbas su sporto psichologu paralimpietei atvėrė akis ir leido į startus ir pasiruošimą žiūrėti truputį kitaip, dėlioti prioritetus kitose vietose. Išmoktas ypač svarbias pamokas O. Dobrovolskaja jau spėjo pritaikyti Kobėje (Japonija) vykusiame pasaulio čempionate.
„Labai aukšto rezultato aš neparodžiau, bet man pačiai patiko dalyvauti, kas, manau, yra labai svarbu kiekvienam sportininkui. Džiaugtis tuo, ką tu darai, džiaugtis ta akimirka.
Anksčiau jausdavau tik stresą, tik naštą. Iš tikrųjų, labai sunku atsilaikyti, kai iš tavęs visi tikisi – kas medalio, kas aukšto rezultato ir nuolat tau tai primena. Tu privalai, tu turi. Kai išeini į stadioną, tu nieko daugiau negirdi, negali atsipalaiduoti, mėgautis, būti savimi, o girdi galvoje tuos žodžius „Turi, privalai“.
Pasaulio čempionate aš pirmą kartą sugebėjau atsiriboti nuo tos atsakomybės naštos ir buvau toje vietoje, toje akimirkoje. Džiaugiausi, buvau atsipalaidavusi ir dariau tai, ką galiu geriausiai“, – savo patirtimi dalinosi ji.
Nors į varžybas dabar paralimpietė eina su kitu požiūriu ir stengiasi mėgautis kiekviena akimirka, tikslų ji nesusimažina. Pati sportininkė teigė, kad jei noras būtų tik pasimėgauti, jos profesionaliame sporte nebūtų.
„Kadangi man patinka varžytis ir aš pati sau keliu tikslą iškovoti medalį aukšto rango varžybose, tai tas varžymasis man reikalingas. Tas visas procesas man kelia malonumą. Man patinka tai daryti, man patinka kelti sau barjerus, per kuriuos po to turėsiu perlipti ir visiems kitiems įrodyti, kad aš galiu“, – kalbėjo paraatletė.
Tokijuje O. Dobrovolskaja diską nusviedė netoli 30 metrų ribos ir užėmė aštuntąją vietą. Dabar sportininkė atvira – „Planas minimum yra pralenkti tą Oksaną, kuri buvo Tokijuje – ir numesti diską toliau, ir užimti aukštesnę vietą.“
Trenerė – lyg antra mama
Jau trejus metus O. Dobrovolskaja dirba kartu su 1992 m. Barselonos žaidynių olimpiete Terese Nekrošaite. Sportininkė tvirai įsitikinusi, kad be savo trenerės būtų niekas, o pasiekti rezultatai yra jų abiejų prakaito pasekmė.
„Manau, kad už kiekvieno sportininko medalio neslypi tik vieno sportininko darbas, o tai yra visos komandos, o ypač – trenerio nuopelnas. Būčiau aš viena, tai galiu pasakyti 100 proc., kad man būtų neįmanoma pasiekti tų aukštumų, kurias dabar esu pasiekusi. Be trenerio aš būčiau niekas.
Aš myliu savo trenerę, nuolat jai tai kartoju ir pati jaučiuosi jos mylima. Mes esame labai stipri komanda ir ne tik sporte, bet ir kasdieniame gyvenime“, – gražiais žodžiais dalinosi ji.
Oksana pasakojo, kad abi moteris sieja glaudus ryšys. Nors treniruočių procese ne viskas rožėmis klota, o būna ir pakelto balso, tačiau jos puikiai supranta, kad eina link vieno bendro tikslo.
„Bet koks medalis, bet kokia vieta, bet koks papildomas metras numestas yra mūsų ilgo darbo vaisius. Aš labai džiaugiuosi, kad mums su trenere pavyko užmegzti tokį glaudų ryšį. Aš juokauju, kad pabėgau iš Vilniaus nuo savo mamos, bet atbėgau pas kitą mamą, kuri yra mano trenerė. Jis tikrai daugiau nei trenerė. Ji ir mano mama, mano draugė, mano globėja“, – kalbėjo pašnekovė.
Iki Paryžiaus paralimpinių žaidynių lieka kiek daugiau nei savaitė, tad visi Lietuvos paraatletai jau skaičiuoja paskutines treniruotes iki svarbiausio ketverių metų starto.
„Jaučiasi ryžtingas nusiteikimas komandoje, – nuotaikas rinktinėje apibūdino O. Dobrovolskaja. – Visi yra gerai nusiteikę, visi nusiteikę kovoti ir patys, ir palaikyti kitus.
Mes važiuojame ne tik kaip atskiri sportininkai, bet ir kaip komanda nuo visos Lietuvos. Mūsų bendras tikslas, kuris mus visus vienija, yra garsinti Lietuvą tokio rango varžybose.“
Primename, kad Paryžiaus paralimpinės žaidynės vyks rugpjūčio 28 – rugsėjo 8 dienomis.
