Nepaisant tragiško 2008/2009 metų Eurolygos sezono starto, „Žalgiris“ vis dar turi šansų patekti į TOP 16 etapą – kauniečiams ketvirtadienį namie reikia įveikti Nansi SLUC klubą bent 15 taškų skirtumu. Prieš bene svarbiausią šių metų dvikovą vienas iš „Žalgirio“ lyderių Paulius Jankūnas įsitikinęs, kad ši užduotis – įgyvendinama.
Tiesa, 24-erių metų amžiaus puolėjas, duodamas interviu oficialiam Eurolygos interneto puslapiui, prisipažino, kad pergalei reikiamu taškų skirtumu bus reikalingas kaip visada karštas Kauno fanų palaikymas: „Jie yra patys geriausi sirgaliai ir nenustoja mūsų palaikyti net tada, kai mums nesiseka. Per šį sezoną mes laimėjome tik vieną mačą, bet jiems tai nė motais – jų karštas palaikymas garantuotas visas 40 minučių.“
P. Jankūnas, kuris žaliai baltą „Žalgirio“ aprangą vilki jau šeštą sezoną, yra rezultatyviausias savo komandos žaidėjas ir vienas iš tų, į kurį nukrypsta visų akys atėjus lemiamoms rungtynių akimirkoms. Galbūt todėl Eurolygos svetainė nutarė šią savaitę pakalbinti būtent jį.
Jūsų teismui – P. Jankūno interviu apie pirmus žingsnius „Žalgiryje“, nepakartojamą jausmą žaisti pilnutėlėje Kauno sporto halėje, ekipos šansus šių metų Eurolygoje ir kt.
– Šis sezonas „Žalgirio“ komandoje tau yra jau šeštasis. Esi ištikimiausias ekipos žaidėjas ir, nors tau dar tik 24-eri, vienas iš jos lyderių. Kaip jautiesi?
– Jausmas – puikus. Taip, man dar tik 24-eri metai ir nesu labai patyręs krepšininkas, bet man kažkodėl atrodo, kad „Žalgiryje“ aš jau rungtyniauju visą amžinybę. Dabar net sunkiai begalėčiau prisiminti savo pirmas dienas komandoje, todėl esu labai laimingas, kad viskas man susiklostė taip gerai.
Savo karjerą „Žalgiryje“ pradėjau kaip vietinis žaidėjas. Čia daug ko išmokau ir subrendau kaip krepšininkas. Su kiekvienais metais rungtyniavau vis geriau ir patikimiau, todėl didėjo aikštelėje praleidžiamas mano minučių skaičius. Tai reiškia, kad treneriai patikėjo manimi.
Dabar kai komandoje turime labai daug jaunų žaidėjų, aš kartais jiems kai ką patariu, pasidaliname nuomonėmis. Esame draugiškas kolektyvas ir padedame vieni kitiems.
– Ar sunku patikėti tuo, kad likus tik dviems turams esate laimėję vos vieną mačą, bet vis tiek dar turite šansų patekti į Eurolygos TOP 16 etapą?
– Na, taip, patikėti iš tiesų nelengva. Būtų fantastiška, jeigu patektume į atkrintamąsias varžybas tik su keliomis pergalėmis, bet aš tikiu, kad mes tai galime padaryti. Prieš sezoną galvojome, kad viskas klostysis daug geriau, laimėsime kur kas dažniau, bet komanda susidūrė su aibe problemų, kurios ir lėmė tai, ką dabar turime. Vis dėlto reikia pamiršti apie praeitį ir sutelkti visą savo dėmesį į likusias rungtynes.
– Per tuos šešis sezonus į TOP 16 etapą „Žalgiris“ nepateko tik kartą. Kiek svarbus šis tikslas dabartinei komandai?
– Nesvarbu, mes kalbame apie praeitį ar dabartį, visada svarbiausia pasiekti kuo aukštesnius tikslus. Aš ir mano komandos draugai labai trokštame patekti į atkrintamąsias varžybas, nes jose kovoja patys stipriausi Europos klubai ir mes įgytume neįkainojamos patirties. Tai ypač būtų aktualu mūsų jauniesiems krepšininkams.
– Kaip jautėtės, kai iš eilės pralaimėjote net septynis susitikimus?
– Taip, startas tikrai nebuvo iš lengvųjų. Prieš sezoną daug treniravomės ir atsakingai ruošėmės Eurolygai, bet vėliau iškilusios įvairios problemos smogė mūsų komandai ir išmušė iš įprasto ritmo. Vis dėlto dabar jau žaidžiame kur kas geriau.
– Ar buvo labai sunku rungtyniauti iš eilės net su trimis Europos grandais: „Barcelona“, „Panathinaikos“ ir „Montepaschi“, kol galiausiai sulaukėte „Asseco Prokom“?
– Buvo labai sunku, nes su grandais žaidėme kaip tik tada, kai mums labiausia reikėjo pergalės. Natūralu, kad mes jiems pralaimėjome, bet net ir tos nesėkmės mums davė naudos.
– Kartu su Jonu Mačiuliu esate „Žalgiryje“ dar nuo 2002-03 metų sezono. Kaip ilgai prieš tai jūs jau buvote pažįstami ir kiek dar ilgai ruošiatės rungtyniauti kartu?
– Žinome vienas kitą dar nuo Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos laikų. J. Mačiulis buvo vienais metais jaunesnių vaikinų grupėje. Vėliau mes kartu žaidėme „Žalgirio“ dublerių komandoje. Tada aš patekau į „Žalgirį“, o J. Mačiulis metus dar atstovavo Kėdainių „Nevėžiui“, bet po to irgi prisijungė prie „Žalgirio“. Vis dėlto, kai priklausai klubui, negali nei pasirinkti komandos draugų, nei pats pasakyti, kiek dar ilgai ten žaisi. Bus matyti.
– 2003-04 metų sezone žaidei kartu su Arvydu Saboniu? Koks tai buvo jausmas ir ar tai įspūdingiausia tavo karjeros akimirka?
– Be jokios abejonės, tai buvo pats įsimintiniausias sezonas. Buvo fantastiška žaisti kartu su A. Saboniu. Buvau labai jaunas ir susijaudinęs, todėl pradžioje jaučiausi kiek nejaukiai, bet vėliau greitai apsipratau. Išmokau iš jo daugybės dalykų. Kai buvau vaikas, žiūrėdavau per televizorių, kaip jis žaidžia, ir niekada net nedrįsdavau svajoti, kad turėsiu progą žaisti kartu su juo. Bet vieną rytą aš pabudau ir pamačiau, kad taip yra iš tikrųjų. Man tai buvo didžiulė garbė.
– Ketvirtadienio rungtynės su SLUC klubu yra lemiamos. Ar „Žalgiris“ joms gerai pasiruošęs?
– Tai labai svarbios rungtynės ir joms ruošiamės itin atsakingai. Turėjome treniruočių stovyklą Palangoje, ten dirbome labai sunkiai. Savaitgalį dar žaidėme mačą su „Ventspiliu“, o nuo tada visas mūsų dėmesys - jau tik būsimai Eurolygos dvikovai.
Žiūrime ir analizuojame varžovų rungtynių vaizdo įrašus, šlifuojame savo gynybinius veiksmus. Žinome, kad mums reikalinga pergalė 15 taškų skirtumu, o tai reiškia, kad turėsime rungtyniauti užsivedę nuo pat pirmos minutės iki finalinės rungtynių sirenos.
– Nepaisant pralaimėjimų serijos, Kauno fanai nuo jūsų komandos nė karto nenusisuko. Tai pastebi visi į Kauną atvykstantys varžovų žaidėjai ir treneriai. Pauliau, pats esi kaunietis. Kaip apibūdintum „Žalgirio“ sirgalius?
– Esu įsitikinęs, kad visi Europos krepšininkai puikiai žino, kas tokie yra „Žalgirio“ fanai. Jie yra tiesiog neįtikėtini, ir man visai nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį jie palieka čia atvykstantiems mūsų varžovams.
Jie yra patys geriausi sirgaliai ir nenustoja mūsų palaikyti net tada, kai mums nesiseka. Per šį sezoną mes laimėjome tik vieną mačą, bet jiems tai nė motais – jų karštas palaikymas garantuotas visas 40 minučių.
Kai jaunesnis krepšininkas išeina į aikštelę, sirgaliai jį sutinka audringomis ovacijomis, ir tai suteikia jam pasitikėjimo. Tai labai svarbu. Noriu jiems nuoširdžiai padėkoti. Jie patys geriausi!
