30 metų judrų, emocingą ir taiklią ranką turintį Marko Popovičių savo komandoje norėtų matyti kiekvienas krepšinio treneris. Kauno „Žalgirio“ legionierius iš Kroatijos visada žaidžia iš širdies ir aikštėje atiduoda visas jėgas.
M. Popovičius išskirtiniame interviu Balsas.lt pasakojo apie tai, kodėl krepšinis pavergė jo širdį ir kodėl jis nesivilksiąs savo gimtinės rinktinės aprangos.
- Kaip vertinate savo šalies komandos pasirodymą Europos krepšinio čempionate Lietuvoje? - paklausėme M. Popovičių.
- Tai buvo blogiausia Kroatijos rinktinės vasara. Mūsų tikslas mažiausiai buvo patekti į kitą etapą Vilniuje, tačiau iškritome po grupės varžybų. Labai nusivylėme, tačiau tokios žaidimo taisyklės.
- Jums teko stebėti visą čempionatą ir Lietuvos rinktinę. Ką manote apie šią komandą?
- Ši ekipa labai stipri. Po pasaulio čempionato, kur lietuviai iškovojo bronzos medalius, kiek teko girdėti, rinktinės veteranai norėjo pasakyti „sudie“. Kadangi čempionatas vyko Lietuvoje, jie norėjo tai padaryti pergalingai, bet nepavyko. Bet tai nieko nekeičia, nes į rinktinę įsilieja jauni krepšininkai, o ji išlieka tokia pat galinga ir galinti siekti aukščiausių tikslų.
- Kokie didžiausiai skirtumai tarp kroatų ir lietuvių krepšininkų?
- Lietuvių aistra krepšiniui yra daug didesnė. Kroatai turi mažiau talentingų žaidėjų nei Lietuva. Tačiau talentas yra niekas, jeigu sunkiai nedirbi, nejauti aistros žaidimui.
- Kartą buvote sakęs, kad daugiau nepadėsite savo šalies rinktinei, tačiau grįžote. Ar po šios vasaros galutinai užtrenkėte Kroatijos rinktinės duris?
- Sunku atsakyti į šį klausimą. Kiekvieną vasarą, jeigu tik galėdavau, gyniau savo šalies garbę. Kiek tik buvau reikalingas, visada žaidžiau už Kroatijos rinktinę. Noriu bent kelias vasaras pailsėti, pabūti su šeima, kadangi jai labai mažai skiriu dėmesio. Taip pat noriu išspręsti kamuojančias problemas.
(nuotr. SCANPIX) M. Popovičius
- Nuo senų laikų ne tik serbų ir kroatų tautos buvo laikomos didžiausios priešės, tačiau ir krepšinio komandos. Tai tiesa ar mitas?
- Tai yra politika. Tikrai neturiu jokių problemų bendraudamas su treneriu ir Milovanu Rakovičiumi, kurie yra serbai. Krepšinyje tikrai to nėra, kaip politikoje. Nesvarbu, iš kokios tu šalies – ar iš Serbijos, ar iš Kroatijos, tai – komanda.
- Praėjusį sezoną žaidėte Kazanės „Unics“ komandoje, o dabar ji kovoja dėl kelialapio į Eurolygos ketverto varžybas. Kaip ši ekipa pasikeitė, nuo tada, kai jūs joje rungtyniavote?
- Į komandą atėjo keli nauji žaidėjai: Mike'as Wilkinsonas, Henry Domercantas, Nathan Jawai. Ir jie padėjo Kazanei užkopti taip aukštai. Kiekvienais metais ši komanda sparčiai progresuoja. Jie kovoja net trijose aukščiausio lygio lygose: Eurolygoje, Rusijos ir VTB. Tačiau ir išlaiko savo žaidimo stabilumą, o tai nėra labai lengva.
- Šis sezonas „Žalgiriui“ labai sunkus: rungtyniaujate net keturiose aukšto lygio čempionatuose. Ką veikiate laisvalaikiu, kai nėra krepšinio?
- Visą savo laisvą laiką atiduodu šeimai. Tada aš galiu negalvoti apie krepšinį, pralaimėjimus ir panašiai. Negalėčiau kitaip praleisti savo laisvalaikio, jeigu ne su šeima. Šis sezonas labai įtemptas: kartais žaidžiame tris dienas iš eilės. Tačiau tai yra krepšinis ir nauja patirtis. Žinote, kodėl yra gerai žaisti Lietuvoje? Nes čia atstumai tarp miestų daug mažesni nei Rusijoje (juokiasi). Nereikia keltis anksti ryte, kad turėtum sėsti į lėktuvą ir skristi į kitą šalies vietą.
M. Popovičius (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
- Pakalbėkime apie jūsų vaikystę: kada susidomėjote krepšiniu?
- Mano visa šeima – krepšininkai. Mano močiutė, senelis ir du pusbroliai žaidė krepšinį. Jie visi dalyvavo olimpinėse žaidynėse ir yra iškovoję medalius. Taigi nebuvo sunku pasirinkti savo gyvenimo kelią. Nuo mažens stebėdavau, kaip mano šeimos nariai žaidžia krepšinį. Mama mane į pirmas krepšinio rungtynes nusivedė, tiksliau nusinešė, kai man tebuvo 3–4 mėnesiai. Ir nuo tada, aš nepalieku krepšinio aikštelės.
- Koks mėgstamiausias elementas krepšinio aikštelėje?
- Esu žaidęs ir kaip įžaidėjas, ir kaip atakuojantis gynėjas. Gal atakuojančio gynėjo pozicija yra geresnė, nes gali daugiau mesti į krepšį, bet labiau patinka rungtyniauti įžaidėju ir kontroliuoti komandą. O labiausiai patinka perimti kamuolį, pabėgti į priekį ir „įsodinti“ tritaškį.
- Ar esate dėjęs į krepšį iš viršaus?
- Esu ir tada nustebinau pats save. Nebuvau aukštas, tačiau labai stengiausi ir galiausiai man pavyko. Tuomet man buvo šešiolika.
- Kada nors susimąstote apie karjeros pabaigą?
- Kol kas ne. Kiek galėsiu, tiek žaisiu, daug kas priklauso, žinoma, ir nuo sveikatos. Kol galiu atiduoti visas jėgas aikštėje, tol joje būsiu.
- Esate labai emocianalus krepšininkas. Ar tai padeda aikštėje?
- Kartais per daug reiškiu emocijas, bet niekada nerodžiau nepagarbos varžovams. Visada žaidžiau širdimu, todėl jeigu bandyčiau pasikeisti, nebūčiau toks žaidėjas, koks buvau.
Marko Popovičius (nuotr. Elta)
- Kaip vertinate šį savo komandos sezoną?
- Beveik per kiekvienas rungtynes – pilna arena krepšinio sirgalių. Prieš sezono pradžią tikėjomės pasiekti daug daugiau, tačiau to nepadarėme. Bet dar liko parodyti, ką mokame kitose trijose lygose. Kai matai, kad arenoje sėdi 7–8 tūkstančiai aistruolių, mėgaujasi tuo. Būti „Žalgirio“ ir jo istorijos dalimi – nepakartojamas jausmas.
- Kaune rungtyniaujate jau ne pirmus metus. Kokios jūsų lietuvių kalbos žinios?
- Aš galiu suprasti, kas sakoma iš konteksto. Ne visus žodžius suprantu gerai, bet galiu tikrai suprasti, jeigu ką nors sako. Galiu pasakyti, kai kuriuos „blogus“ žodžius. Kadangi komandos draugai kartais juos vartoja (juokiasi).
Marko Popovičius (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
TIK FAKTAI
Per savo karjerą M. Popovičius rungtyniavo Zadaro „KK Zadar-2“ (Kroatija, 1998-1999 metai), Zadaro „KK Zadar“ (Kroatija, 1999-2003 metai), Valensijos „Pamesa“ (Ispanija, 2003 – 2004 metai), Zagrebo „Cibona“ (Kroatija, 2004 – 2005 metai), Stambulo „Efes Pilsen“ (Turkija, 2005 - 2006), Kazanės „Unics“ (Rusija, 2008 – 2011 metai) ir Kauno „Žalgirio“ (2006 – 2008, 2011 metais) komandose.
M. Popovičius 2002 ir 2003 metais su Zadaro komanda iškovojo Kroatijos ir Adrijos lygos taurę, 2007 ir 2008 metais tapo Lietuvos krepšinio lygos čempionu.
Vilkėdamas Kauno „Žalgirio“ marškinėlius M. Popovičius šį sezoną Eurolygoje vidutiniškai per rungtynes pelnė 12,5 taško, atlikdavo po 2,1 rezultatyvaus perdavimo ir atkodavo tiek pat kamuolių. Dvitaškius jis metė 44,1 proc., tritaškius – 38,7 proc., baudas – 90,6 proc. taiklumu.
TAIP PAT SKAITYKITE:
M. Rakovičius apie cepelinus, futbolą ir K. Lavrinovičiaus anglų kalbą
„Žalgiriečių“ tatuiruotės: nuo M. Jordano iki riaumojančio lokio ir kryžių
Lietuvos sportininkų tatuiruotės: nuo žvaigždutės iki milžiniškos „rankovės“
