Nenumaldomai artėjant 2009 metų pasaulio I diviziono ledo ritulio čempionatui, kuris vyks Vilniuje, savaitraštis „Balsas.lt savaitė“ tęsia Lietuvos komandos žaidėjų pristatymą. Šį kartą jūsų teismui pateikiame vieną pagrindinių mūsų šalies rinktinės gynybos ramsčių – kovingąjį Mindaugą Kierą.
28 metų 185 centimetrų ūgio gynėjo pozicijoje žaidžiantis M. Kieras duotame išskirtiniame interviu prisipažino, kad atstovauti Lietuvai yra ypatingas jausmas ir garbė. Žaidėjas taip pat papasakojo apie savo pirmuosius žingsnius didžiajame sporte, pravardę, dažnai ant ledo kylančių muštynių subtilybes bei dar daug pikantiškų dalykų.
Be to, jis patikino, kad per balandžio 11-17 dienomis vyksiančias planetos pirmenybes atiduos visas jėgas, kad tik būtų pasiektas kuo geresnis rezultatas, nes „rinktinės pergalės – tai Lietuvos ledo ritulio veidas“.
„Galėjau gimti kokioje Kanadoje...“
– Kaip susidomėjote ledo rituliu ir kodėl pasirinkote būtent jį, o ne krepšinį ar futbolą? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė M. Kiero.
– Tiesą pasakius, aš gyvenau visai šalia čiuožyklos ir dažnai tekdavo patekti į jos vidų – manau, kitaip ir negalėjo būti, nes tai buvo unikalaus išorinio grožio čiuožykla. Pirmą rimtą žingsnį ledo ritulio link žengiau tada, kai vieną rytą į klasę įėjo treneris ir pakvietė visus berniukus į pradedančią burtis komandą. Man tada buvo septyneri metai, todėl, žinoma, aš ir visi kiti klasės vaikinai nė nedvejodami užsirašėme į treniruotes. Tiesa, jau po mėnesio iš visos klasės ten likau tik aš vienas.
Tiksliai negalėčiau pasakyti, kuo mane sužavėjo ši sporto šaka. Manau, kad ji tiesiog buvo kitokia.
– Ar dabar nė kiek nesigailite, kad esate būtent ledo ritulininkas, o ne, tarkim, krepšininkas? Juk Lietuvoje ledo ritulys yra kitų sporto šakų šešėlyje?
– Tikrai nesigailiu, tik kartais pagalvoju, kad visai norėčiau, kad ši sporto šaka gyvuotų geriau, arba kad būtų visai nieko, jei būčiau gimęs kokioje Kanadoje... (juokiasi).
O rezultatai, rodomi mūsų šalies rinktinių, jau senai pranoksta valdžios skiriamą dėmesį ledo rituliui. Apmaudu, kad tik po pergalių susigriebiama prisiminti, kad išvis turime tokią sporto šaką, kuri kainuoja minimaliai išlaidų, bet garsina Lietuvą tarptautiniuose turnyruose. Su tuo labai sunku susitaikyti.
Į muštynes stengiasi nesivelti
– Koks pats esate žaidėjas? Kaip pristatytumėte save?
– Stengiuosi žaisti vadovaudamasis šaltu protu, tada aikštelėje pavyksta nuveikti kur kas daugiau. Gerai jaučiuosi puldamas ir atlikdamas greitus perdavimus. Nepraleidžiu progos ir susidurti su varžovais. Man tai viena mėgstamiausių šio žaidimo dalių.
– Esate gynėjas. Ar dažnai kietai stabdote varžovus ir gaunate daug baudos minučių kaip Darius Kasparaitis?
– Ooo... Darius Kasparaitis yra labai kietas žaidėjas. Manau, visi Lietuvos gynėjai norėtų būti kaip jis ir sugebėti nuversti nuo kojų bet ką.
O pats pernai Latvijos lygoje pagal baudos minučių skaičių taip pat buvau vienas iš lyderių. Žinote, kai pratrūksta pyktis, galiu ir kumščius į darbą paleisti. (Juokiasi.)
– Yra paplitusi nuomone, kad ledo ritulys – pati vyriškiausia sporto šaka? Ar pritariate tam ir kodėl?
– Vienareikšmiškai pritariu. Yra netgi toks rusiškas posakis: „Trus ne igraet v hokej“ (liet. „Bailys ledo ritulio nežaidžia“). Ledo ritulyje dažnai tenka luptis, daužytis, muštis, o tai tikrai yra vyriška. Be to, mes neretai patiriame ir traumų.
– Ar pats mėgstate įsivelti į muštynes, ar esate ramesnio būdo? Dėl kokių priežasčių dažniausiai kyla susistumdymai ar net muštynės?
– Pats stengiuosi nesivelti į muštynes, bet, reikalui esant, nedvejodamas galiu nusimesti pirštines. Susistumdymai ir muštynės kyla dėl įvairių priežasčių, bet dažniausiai dėl grubaus žaidimo ar net taisyklių pažeidimo, varžovų provokacijų, noro nenusileisti, nors rezultatas ir ne tavo naudai.
Prieš varžybas nesiskuta
– Ar turite kokią pravardę? Ką ji reiškia ir kaip atsirado?
– Taip, turiu. Mane draugai vadina Zūbu. Pravardė prilipo todėl, kad NHL žaidžia Aleksandras Zubovas, kuris yra vienas pirmųjų pabėgęs iš tuometinės Tarybų Sąjungos į Ameriką. Jis taip pat yra gynėjas ir visada man patikdavo. Todėl aš kartais, atlikęs kokį gerą veiksmą ant ledo, pajuokaudavau, kad „pavariau kaip Zubovas“. Taigi taip ir man ta pravardė ir prilipo, tik draugai ją dar kiek sutrumpino, kad lengvesnė būtų.
– Ar turite kokių talismanų ar prietarų prieš rungtynes?
– Nesu labai prietaringas, bet keletą įpročių turiu: nesiskutu prieš varžybas, per pietus visą laiką valgau tik tą patį maistą, o į namuose vykstančias varžybas atvykstu apsirengęs šventiniais drabužiais, nes kiekvienos rungtynės sportininkui yra šventė!
– Per savo karjerą rungtyniavote jau ne viename užsienio klube? Kokie prisiminimai išlikę? Kur labiausiai patiko?
– Taip, tiesa, esu žaidęs keliuose užsienio klubuose. Aukščiausias lygis – tai neabejotinai Baltarusijos komanda „Neman“. Manau toje komandoje ir išmokau daugiausia bei supratau, kaip smarkiai reikia dirbti, jei nori tapti didžiu sportininku.
Smagiausius karjeros metus praleidau Didžiojoje Britanijoje. Ten vienus metus atstovavau Škotijos „Edinburgo Capitals“ ekipai ir dvejus metus anglų „Milton Keynes Lightning“ klubui. Ten mane labai vertino – buvau net išrinktas tarp dešimties geriausių sezono žaidėjų. Dar ir dabar dažnai prisimenu tuos metus, o noras kada nors ten sugrįžti dar neapleidžia. Nors ši sporto šaka toje šalyje ir nėra pirmoje vietoje, bet tiek valdžios, tiek tautos dėmesys yra didžiulis.
Tiki, kad namų sienos padės
– Pakalbėkime apie Lietuvos rinktinę. Koks jausmas ginti mūsų šalies rinktinės garbę? Ar yra skirtumas tarp to, kur žaidi - Lietuvos rinktinėje ar klube?
– Su rinktine susiję tik teigiami ir patys geriausi jausmai. Kad ir kokia sunki mūsų situacija būtų, visada einu į aikštelę žinodamas, kad vilkiu vėliavą ant savo pečių. Trykštu noru pakelti Lietuvos ledo ritulio lygį, o žaidžiant rinktinėje tai padaryti yra geriausia galimybė, nes, manau, nacionalinės komandos pergalės – tai Lietuvos ledo ritulio veidas.
– Šiemet Pasaulio I diviziono ledo ritulio čempionatas vyks Lietuvoje, Vilniuje. Kokie tikslai keliami rinktinei ir ar yra realu patekti į elitinį divizioną?
– Jei būsime labai drąsūs, galime pasvajoti ir apie elitinį divizioną, bet kur kas realiau tapti prizininkais. Tiesa, norint jais tapti, mums reikės įveikti bent vieną iš šių trijų komandų – Kazachstaną, Slovėniją arba Japoniją. Visos jos jau buvo patekusios į elitinį divizioną, todėl mūsų grupės lengva pavadinti tikrai negalėčiau. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad namų sienos mums tikrai padės pelnyti vieną kitą papildomą įvartį į priešininkų vartus.
– Ką galite pažadėti sirgaliams, kurie ateis į „Siemens“ areną palaikyti jūsų?
– Tikrai pažadu jaudinantį reginį. Manau, kad Lietuva seniai gyvai nematė tokio lygio ledo ritulio varžybų. Mūsų rinktinė, kuri yra sudaryta praktiškai iš vienoje čiuožykloje užaugusių vaikinų, sieks įrodyti, kad esame ne tik pajėgūs kautis, bet ir nugalėti gilias tradicijas turinčias valstybes. Tai kiekvieno iš mūsų laukiamiausias čempionatas karjeroje.
– Dabar Lietuvos rinktine pasaulio reitinge yra 23-ioje vietoje. Kaip manote, kokia ateitis laukia mūsų rinktinės ir paties ledo ritulio ateityje?
– Atsižvelgiant į šiuo metu mums skiriamą valdžios dėmesį, ši vieta yra pakankamai gera, bet jeigu jau artimiausiu metu valdžia šiuo sportu nesusirūpins labiau, ledo ritulio lauks labai sunkūs laikai.
Juk vos keliomis čiuožyklomis, kurios dabar yra mūsų šalyje, toli nenukeliausi!
Ledo ritulys meta iššūkį krepšiniui
– Esate vienas iš „Hockey Punks“ komandos įkūrėjų ir trenerių. Kaip vertinate šį projektą ir kaip jums sekasi įsijausti į trenerio vaidmenį? Ar žvaigždės klauso?
– Dar sunku kaip nors vertinti šį projektą. Tai tiesiog naujas ledo ritulio judėjimas, pritraukiantis ant ledo tuos žmones, kurie, nepaisydami savo amžiaus, lyties ir tuo labiau sportinės formos, aunasi pačiūžas ir bando čiuožti. Turiu prisipažinti, kad tie žmonės mane tikrai stebina.
Ledo ritulys yra labai sunki sporto šaka. Kaip aš dažnai sakau palygindamas su krepšiniu: bėgti tu jau moki, belieka tik taiklią ranką turėti, o norėdamas žaisti ledo ritulį, turi mokėti ir čiuožti, ir valdyti ritulį, ir efektingai stabdyti varžovą, ir dar daug ką.
Turiu prisipažinti, kad kol kas jaukiau jaučiuosi būdamas žaidėju. Tuo tarpu trenerio vaidmuo „Hockey Punks“ komandoje man yra daugiau kaip iššūkis, savęs pažinimas. Bet šiaip labai malonu perduoti turimas žinias ir savo patirtį, sukauptą per tiek metų. Tie, kurie pasiryžta užlipti ant ledo, dega noru išmokti šios šakos subtilybių, todėl mūsų klausosi visi. Žinoma, kaip ir kiekvienoje komandoje, yra keletas nedrausmingųjų, bet su jais kol kas šiaip taip pavyksta susitvarkyti.
Realiai dar niekada rimtai nesusimąsčiau apie tikrą trenerio darbą, o artimoje ateityje turiu siekių save realizuoti ir kitose srityse, nebūtinai ledo ritulyje.
– Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko renginys skambiu pavadinimu „Kašis ant ledo“. Jis buvo skirtas tiesiog pramogai ir geram laiko praleidimui ar juo buvo siekta ir kokių nors tikslų?
Pagrindinis tikslas – populiarinti ledo ritulį ir atkreipti valdžios dėmesį į tai, kad Lietuvoje ledo ritulys ne tik egzistuoja, bet ir meta iššūkį pačiam krepšiniui. Žinoma, kol kas tik ant ledo. Sutinku, kad krepšinis šią dieną mūsų šalyje yra pirmaujanti komandinė sporto šaka, bet juk reikia duoti įkvėpti oro ir šalia jo esančioms kitoms perspektyvioms sporto šakoms.
– Ačiū už pokalbį ir didžiausios sėkmės ant ledo!
TIK FAKTAI
28 metų gynėjas M. Kieras profesionaliai ledo ritulį žaidžia jau daugiau nei 10 metų.
Sportininkas yra žaidęs ne viename užsienio klube – Anglijoje, Škotijoje, Baltarusijoje, Latvijoje.
Dabar jis kaunasi Elektrėnų „Energijoje“.
M. Kiero asmeninio archyvo nuotr.
