47 taškai į prancūzų krepšį, 36 – į vokiečių, 35 – į belgų. Tokiais skaičiais sunkiai įsivažiavęs L. Dončičius tempia Slovėnijos rinktinę į priekį šiuo metu vykstančiame Europos čempionate.
L. Dončičiaus ir sugrįžusio Gorano Dragičiaus vedama komanda kol kas užtikrintai žygiuoja Vokietijoje – nors ir patyrė netikėtą pralaimėjimą prieš bosnius, bet buvo pirmi mirtininkų B grupėje, o dabar ketvirtfinalyje susitiks su Lenkija.
Titulą ginančios rinktinės žygį seka visa nedidukė Slovėnija, turinti apie 2 mln. gyventojų.
„Dabar, prieš ketvirtfinalį – praktiškai visi, – paklaustas, kiek žurnalistų iš Berlyno nušviečia slovėnų žaidimą, atsakė vienas jų. – Nacionalinė televizija, radijas, transliuotojai, visi rašantys žurnalistai. Europos krepšinio čempionatas – milžiniškas įvykis mūsų šalyje. Mes esame čempionai, turime Luką Dončičių ir visi seka rinktinės žaidimą“.
Nacionalinei radijo stočiai dirbantis Marko Polakas teigia, kad nors rinktinė ir yra akylai stebima, niekas naštos dėl aukso medalių jai nekaria.
„Niekas, net mes žurnalistai, nesitikime, kad mūsų maža šalis dukart iš eilės gali tapti Europos čempione. Jeigu taip nutiks – bus neįtikėtina.
Jie gauna milžinišką spaudimą, bet prie to įprato. Praėjusiais metais Kaune mes netikėjome, kad laimėsime olimpinį atrankos turnyrą prieš jūsų rinktinę. Bet laimėjome. Visi dabar klausia apie medalius. Esame čia, kad juos laimėtume, gal net aukso, bet jeigu nepavyks – mieko tokio. Laimėsime kitą kartą“, – šypteli jis.
Tačiau ne visada Slovėnijai viskas taip gerai sekėsi, nors gerų žaidėjų ši šalis išaugindavo visada.
Lūžio momentas
Matjašas Smodišas, Marko Miličius, Jaka Lakovičius, Erazemas Lorbekas, Rašo Nesterovičius. Turbūt visi atsimename šias žvaigždes, bet net ir jų neužtekdavo, kad Slovėnijai pasisektų.
Jiems reikėjo laukti net 16 metų, kad komanda pasiektų Europos čempionato pusfinalį, o pirmojo medalio laukimas užtruko 24-erius metus.
„Visada buvome krepšinio šalis, tačiau nieko nepasiekdavome turnyruose. Visada tikėjomės daugiau, bet niekada nesugebėjome pasiekti ketvirtfinalio, kol nepasirodė Goranas Dragičius“, – pastebi pats anksčiau žaidęs M. Polakas.
Rinktinės duris G. Dragičius pravėrė 2006 m., bet tik 2009 m. šioje sulaukė svarbaus vaidmens. Būtent tada įvyko lūžis, padėjęs pamatą tolimesniam nacionalinės rinktinės augimui.
Būtent 2009 m. Europos čempionate slovėnai pirmą kartą pateko į pusfinalį, o galiausiai liko ketvirti.
„Tai buvo esminis lūžio momentas – mes pagaliau buvome šalia didžiųjų rinktinių, supratome, kad galime tą padaryti“, – prisimena žurnalistas.
Slovėnijai prireikė dar aštuonių metų, kad pagaliau laimėtų medalį – ir ne bet kokį, o aukso.
Triumfo akimirka
Atėjus L. Dončičiui susiformavo rinktinės branduolys ir ji užsiaugino nugalėtojų mentalitetą, kurio neturėjo ankstesnės komandos, sako M. Polakas. Vis tik ir 2017 m. svarbiausias vaidmuo atiteko G. Dragičiui.
„Luka turi milžinišką įtaką visai komandai, bet žmogus, kuris viską pradėjo yra Goranas. Jis buvo lyg tėvas visiems tiems žaidėjams. Jis visada žinojo, ką kiekvienas turi daryti. Būtent Goranas nuspręsdavo, kada komanda gali pailsėti, pasilinksminti, o kada reikia surimtėti. Po čempionato jis buvo visiškai išsekęs – negalėjo net kalbėti. Dabar yra du lyderiai – jis nebeturi tokio autoriteto kaip tada, bet Luka yra žymiai labiau patyręs. Goranas dabar yra Robinas, o Luka – Betmenas. Kai Luka yra aikštėje, viskas sukasi aplink jį, Goranas labiau judina kamuolį, labiau sujungia žaidėjus, todėl turime įvairų puolimą“, – pastebi žurnalistas.
Jis nesiryžta vertinti, kuri rinktinė yra stipresnė – 2017 metų ar ši.
„Manau, kad 2017 m. žaidėme kiek greičiau. Luka dabar yra dominuojantis žaidėjas, mūsų puolimas yra kiek lėtesnis, bet kartu turime daugiau opcijų. Tada komandoje hierarchija buvo aiškesnė – buvo G. Dragičius, dar du vyresni žaidėjai, kurie jį palaikė – Saša Zadoracas ir ypač Gašperas Vidmaras. Kai jaunesni žaidėjai atsipalaiduodavo, jiems užtekdavo pakelti balsą.
Tokijo olimpinėse žaidynėse mums trūko Gorano ir kelių kitų vyrukų, kurie galėtų pasakyti vaikinams – „Ei, gana“. Gal dėl to ir pralaimėjome“, – pastebi jis.
Garbė žaisti
G. Dragičius į nacionalinę komandą sugrįžo šią vasarą – 2017 m. jis baigė karjerą ir norėjo tik sužaisti atsisveikinimo rungtynes. Tačiau visa tai galiausiai virto į sugrįžimą ir paskutinį šokį.
Vienas pagrindinių to motyvų, paties krepšininko žodžiais – jausmas, lyg būtum šeimoje.
„Šie vyrukai puikiai pažįsta vienas kitą nuo jaunimo laikų, kai žaidė vienas prieš kitą. Tai yra šeima“, – sutinka M. Polakas.
Slovėnams apsivilkti rinktinės marškinėlius – didelė garbė.
„Niekada nepamiršiu trenerio Stojano Ivkovičiaus žodžių prieš šį čempionatą, kad Luka pakišo visus kitus NBA europiečius. Kai jis pasakė, kad žais už rinktinę, tą daryti buvo priversti ir kiti. Pavyzdžiui Serbijos žiniasklaida buvo įsiutusi, kai praėjusią vasarą Nikola Jokičius atsisakė žaisti, kėlė klausimus kas jam negerai – juk Luka gali žaisti už Slovėniją, kodėl tu negali? Jie tiesiog užsipuolė jį ir jis galiausiai neturėjo kitos išeities, kaip priimti kvietimą. Galite įsivvaizduoti? Tai Luka yra kaltas dėl to, kad mes žiūrime vieną stipriausių visų laikų čempionatų“, – juokiasi M. Polakas.
L. Dončičių vilktis rinktinės marškinėlius skatina ne vien patriotizmas – jis tiesiog nuostabiai jaučiasi dabartinės žaidėjų grupės viduje.
„Galbūt didelę įtaką padarė mama ir seneliai. Būtent jie užaugino jį“, – dar pastebi M. Polakas.
Painus šeimos kelias
L. Dončičiaus tėvas – serbų kilmės, o mama – slovėnė. Jie gana anksti išsiskyrė, o būsima krepšinio žvaigždė būdama 13 metų išvyko gyventi į Ispaniją, kur papildė Madrido „Real“ sistemą.
Ilgą laiką šalia krepšinio vunderkindo buvo mama Mirjama, o tėvas matomas rečiau. Vis tik pastaruoju metu situacija ėmė keistis, o čempionato metu atskriejo žinios apie aižėjančius L. Dončičiaus santykius su mama.
Pasak pranešimų, krepšininkas padavė ją į teismą, nes ši pasisavino ir neketina grąžinti teisių į krepšininko vardo patentą.
„Manau, kad viskas nėra taip blogai, kaip žiniasklaida skelbia. Mūsų šalyje apie tai rašo tik geltonoji spauda“, – teigia M. Polakas.
Tačiau L. Dončičiaus šeimos kelias visada buvo painus.
„Kai tėvai išsiskyrė buvo sunkus laikotarpis – sklando įvairių istorijų, kad tėvas tuo metu labai daug linksminosi, turėjo finansinių bėdų, todėl mama Luką kiek atitolino nuo tėvo. Mama ir senelė buvo itin svarbios kelio pradžioje. Dabar, kai jis vyresnis, psichologiškai jam turbūt trūko tėvo ir jis bando susigrąžinti prarastą laiką su juo. Dabar jo tėvas susitvarkė. Kai Lukai buvo mažai metų, sklandė įvairios istorijos, kad jis net prašydavo Lukos pinigų. Mama bandė jį apsaugoti nuo to. Bte dabar santykiai susitvarkė. Net nežinau, kokie dabar jo santykiai su mama. Ji yra čia, taip pat senelė, palaiko komandą vilkėdama marškinėlius su užrašu „Dončičiaus mama“, – pasakojo slovėnų žurnalistas.
Šou kuria tik aikštėje
Neuždengiami metimai, meilė krepšiniui, šypsena, nuolatinės diskusijos su teisėjais ir tikras teatras aikštėje – tokį L. Dončičių visi mato per televizoriaus ekraną. Tačiau vos palikęs areną, ir nebūdamas draugų apsuptyje, jis tampa sunkiai pasiekiamu.
Europos čempionate L. Dončičius niekada nesustos kalbėti mix zonoje, jis net neatėjo į spaudos konferenciją, kai sumetė 47 taškus.
Ir taip jis elgiasi ne tik su užsienio žiniasklaida, bet ir slovėnais.
„Mūsų federacija dėl to nieko nedaro. Kalbėjau ne kartą apie tai su mūsų spaudos atstovu. Man nesvarbu, kokia kalba jis kalbės – tiesiog atveskite jį.
Kartą jie atvedė Luką, bet mūsų neinformavo ir jį pasikalbino tik keli užsienio žurnalistai. Tai labai nemalonu“, – apie žvaigždės saugojimą nuo žiniasklaidos atvirai kalba jis.
Net kai ir nutinka taip, kad L. Dončičius prabyla, tą jis daro labai trumpai.
„Jis dar labai jaunas ir drovus. Goranas yra sakęs, kad kai gyvena viename kambaryje, Luka tiesiog žiūri animacinius filmus. Jis vis dar kaip vaikas, kuris dievina krepšinį. Žaisdamas jis nejaučia jokio spaudimo ir nori laimėti. Jo žaismingumas matomas aikštėje, bet kai pereiname prie bendravimo – atsakymai visada yra labai trumpi, atrodo, kad jis drovisi“, – pastebi M. Polakas.
Yra ir problemų
Pažvelgus į rinktinę atrodo, kad Slovėnijos krepšinis neturi jokių problemų, tačiau realybė yra kitokia.
Silpna vietinė lyga, vienas dominuojantis klubas ir svetur išvykstantys, bet ne visada įsitvirtinantys krepšininkai – tokia yra kasdienė realybė.
Legendinis Liublianos „Union Olimpija“ klubas prieš kelerius metus vos išgyveno finansinę krizę, vėliau susijungė su Zagrebo „Cedevita“ ir bando pakilti iš naujo.
„Olimpija“ po truputį grįžta, bet visos kitos komandos – labai vargingos. Pavyzdžiui praėjusių metų finale Liublianos ekipa žaidė su varžovais, kurių visų žaidėjų algos kartu sudėjus yra mažesnės už vieno Jaka Blažičiaus
Sunku kitiems vyrukams varžytis su „Olimpia“. Greičiausiai vis daugiau matysime jaunų žaidėjų, kurie bandys išvykti į užsienį ir ten tobulėti.
Būtent užsienis ir ten subrendę žaidėjai toliau bus pagrindinis talentų šaltinis mūsų rinktinei“, – įsitikinęs M. Polakas.
Tačiau šios bėdos niekam neįdomios, kai rinktinė siekia apginti Europos čempionų titulą. Trečiadienį ji žais ketvirtfinalio mačą su Lenkija.
Mačo pradžia – 21.30 val. Jį tiesiogiai galėsite stebėti naujienų portale tv3.lt.
