Bronzinį LKF taurės savaitgalį „Šiaulių“ komandos strategas Gediminas Petrauskas apipynė trim epitetais, tačiau kratėsi skambių frazių ir apie šiauliečių atgimimą nekalbėjo. Nepaisant to, buvęs ilgametis LKL trečios vietos laimėtojas „Šiaulių“ klubas suteikė gerų emocijų savo sirgaliams ir intrigų gerbėjams.
Lietuvos krepšinio taurės turnyro ketvirtfinalyje „Šiauliai“ 73:71 įveikė šio sezono Eurolygos komandą Klaipėdos „Neptūną“, gerokai patampė nervus Vilniaus „Lietuvos rytui“, tačiau galiausiai nusileido 61:71, o mažajame finale 77:62 nugalėjo Utenos „Juventus“, pasidabino bronzos medaliais ir parsivežė namo 5 tūkst. eurų čekį.
„Psichologiškai labai svarbi pergalė. Aišku, tai duoklė rėmėjams, žiūrovams ir tiems, kas mus palaiko. Gaunasi tokia rutina, kai žaidi, kad kažką laimėtum. Kai yra tokios skambesnės pergalės, tai ir padėka, ir darbo įvertinimas“, - Balsas.lt kalbėjo G. Petrauskas.
– Su traumų išretinta komanda LKF turnyre įveikėte „Neptūną“, patampėte už ūsų „Lietuvos rytą“, nugalėtoje „Juventus“. Kokia ta sėkmės formulė?
– Šį savaitgalį mes buvome kaip niekada karingi, kovingi ir vieningi. Trys tokie epitetai apie mūsų komandą. Nekalbu apie taktiką ar ką kitą, nes žaidimo brokas išties didžiulis. Tiek rungtynėse su „Lietuvos rytu“, tiek su „Juventus“ pataikymo procentas prastas, kokybė negraži, bet mes kovojome dėl kiekvieno kamuolio, gynėmės, viską pasiekėme ne taktika, o juodu darbu.
– Kalbama apie „Šiaulių“ atgimimą. Nuo bronzinių laikų, kai šiauliečiai LKL lygoje septynis sezonus iš eilės laikėsi trečioje vietoje praėjo ketveri metai. Ar gali šis laimėjimas būti postūmiu prizininkų pakylos link?
– Trečiadienį žaidžiame rungtynes su „Lietkabeliu“ ir pralaimėjimus tas rungtynes visi užmirš mūsų tą bronzinį savaitgalį. Nesinorėtų mėtytis skambiomis frazėmis. Norime, kad šis turnyras duotų daugiau pasitikėjimo savimi ir siektume geresnių rezultatų. Sakyti, kad grįžtame su trenksmu, nenorėčiau.
– Kokį įspūdį paliko LKF taurės formatas ir varžybos?
– Viskas suorganizuota aukštame lygyje – daug renginių, buvo ką pažiūrėti žiūrovams. Gal susidomėjimas nebuvo toks, kokio visi tikėjosi. Būtume pralaimėję ketvirtfinalyje, būtume nematę viso renginio, kad ir koks jis gražus. Kai matėme viską iki galo, tai smagu buvo. Toks varžybų formatas suteikia šansą silpnesnėms komandoms. Serija iki dviejų pergalių vistiek laimi dažniausiai stipresnė komanda. Tokiose rungtynėse galima pasiekti staigmenų. Jos gali būti ir nemalonios, jei esi favoritas (juokiasi).
– Atkreiptas dėmesys į prastą turnyro žiūrovų lankomumą. Ar čia organizatorių problema ar sumažėjęs antrosios religijos Lietuvoje svoris?
– Gal savaitgalis ilgas. Sunku pasakyti, organizacinius dalykus ne taip gerai išmanau, ne mano daržas, ne mano pupos. Netikiu, kad krepšinio svoris sumažėjo. Kažkur priežastis yra ir organizatoriai kitą kartą padarys geriau.
– Šiauliuose esate patenkinti žiūrovais?
– Visada norėtume, kad būtų daugiau. Aišku, rungtynėse su „Žalgiriu“ ar „Lietuvos rytu“ jų būna daug, bet visuomet norime daugiau. Dėkojame visiems, kurie ateina.
– Ar atspėjote nugalėtoją „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ nugalėtoją?
– Jei atvirai, nespėliojome. Nematėme finalo, nes važiavome autobusu. Žinojau, kad bus atkakli kova ir kas susitvarkys su emocijomis, nervais, tas laimės. Pavyko „Žalgiriui“.
– Ar tiesa, kad „Žalgiris“ šį sezoną yra favoritas dvikovose su „Lietuvos rytu“?
– Pajėgumu komandos panašios. Atėjo naujas treneris į Vilniaus komandą, įveda savo braižą ir norus, vertinti dar sunku jo ir komandos darbą. Kuo jos abi bus stipresnės tuo bus geriau Lietuvos krepšiniui.
– Kokius krepšinio perlus auginate Šiauliuose, ką galite išskirti?
– Jau užaugo – Rokas Giedraitis. Jis jau nebe ateities žaidėjas. Jis jau dabar mums duoda daug naudos. Sunku, nes esame mažas miestas. Dauguma perspektyviausių vaikinu 14-15 metų išvažiuoja arba į Vilnių, arba į Kauną. Pamainos nedaug yra. Aš nelabai spėju suderinti, kad spėčiau ir su jaunimu, ir su komanda. Vasarą dirbsiu su šešiolikmečių rinktine ir tikiuosi pamatyti talentingų vaikinų ne tik iš Vilniaus ir Kauno.
– Savo klube turite kelis legionierius. Ar esate patenkintas jų žaidimu ir nauda komandai?
– Neskirstau žaidėjų į legionierius ir lietuvius. Gal tai yra klaidinga nuomonė, nes legionierius turėtų tempti komandą. Ar žiūrėti į jį, kaip į kitokį komandos narį? Pas mus visi lygūs – žaidėjai, kurie mažiau žaidžia ar daugiau. Visada norisi geriau ne tik iš legionierių, net ir iš visų žaidėjų. Dabar viską sujaukė traumos.
– Kokio stiliaus treneris esate ir kokia filosofija grindžiate savo žaidimą?
– Turbūt esu pernelyg emocingas treneris. Tai man tikriausiai labiau kenkia, nei padeda. Tokia charakterio savybė. Taktiškai esu puolimo šalininkas. Nors suprantama, kad viskas prasideda nuo gynybos, bet žvelgiant iš šono, daugiau dėmesio puolimui. Šį savaitgalį buvome susikoncentravę ir į gynybą.
– Iš kur semiatės idėjų, gal turite trenerį pavyzdį, kuriuo sekate?
– Kaip treneris nelabai turėjau daug su kuo dirbti. Nuo pirmo savo sezono, kai pradėjau „LKKA-Atlete“ dirbti, buvau Edo Nickaus asistentas, paskui perėmiau vyr. trenerio pareigas. Nuo to laiko visuomet buvau šiose pareigose ir semtis žinių iš asistento kėdės neturėjau galimybių. Nesakau, kad buvo naudinga, bet labai džiaugiuosi, kad man padeda aplink esantys žmonės. Pirmiausiai – asistentai ir, „Šiauliuose“ man jau treji metai padeda klubo direktorius Adomas Klimavičius.
– Ačiū už pokalbį.
