„Tikėjomės, kad jie dvigubins Domą, bet dvigubino Marių Grigonį. Jie spaudėsi baudos aikštelėje, kas eliminavo Mariaus ir Domo taškus. Mes nesugebėjome adaptuotis ir išnaudoti tų erdvių, kurios atsirado. Prametėme daug gerų metimų, o kartais ir patys sau pamaišėme neteisingai įvertinę atstumus tarp vienas kito“, – po rungtynių teigė K. Maksvytis.
Kaip bebūtų, reikia pripažinti, kad rinktinės spragos matėsi dar pirmose dvejose rungtynėse, o esminis dalykas, kuris lėmė pralaimėjimą olimpinės atrankos finale yra tai, kad K. Maksvyčio auklėtiniai nesugebėjo sustabdyti audringojo Puerto Riko gynėjų dueto Jose Alvardo ir Tremonto Waterso bei patys pro šalį svaidė tritaškius.
Lietuvai labai trūko žaidėjo, kuris pats, savo individualiais veiksmais gebėtų kurtis metimus.
J. Alvarado ir T. Watersas kartu sudėjus pelnė net 41 iš 79 Puerto Riko taškų. Jie yra puikus įrodymas, kas yra tas „modernus krepšinis“ apie kurį kalbama vis garsiau ir kuris yra vis labiau priklausomas nuo individualaus žaidimo, kurio metu žaidėjai privalo susikurti sau metimą.
Modernus krepšinis reikalauja geresnės technikos, įgūdžių žaisti vienas prieš vieną, o ši atranka, ko gero, tik dar geriau pagrindė jau anksčiau ne kartą garsintą faktą, kad būtent tokių žaidėjų Lietuvos rinktinei pastaraisiais metais labai ir trūksta.
Kol tokių neturėsime, tol ir geresnių rezultatų tikėtis bus sunku, kai varžovai pergalių sieks būtent su tokiais krepšininkais.
Liūdna tiesa – šį kart varžovams olimpinės atrankos finale užteko gynyboje dvigubinti vienintelį bent kažkiek drąsiau su kamuoliu „vienas prieš vieną“ sužaisti galėjusį ir individualiai taškus pelnyti Lietuvos rinktinėje sugebėjusį M. Grigonį ant kurio pečių dažnai laikėsi visa komanda. Ir rezultatas – labai liūdnas.
Iškalbinga statistika ir kvestionuotini sprendimai
Tam, kad dar geriau suprastume, kas ir kaip, pakanka žvilgtelėti į skaičius.
Puerto Riko krepšininkai, dažnai pasiremdami savo krepšininkų individualiu meistriškumu, atrankos finale tritaškius metė 48 proc. taiklumu, kai lietuviai tik 21 proc.
Bendras taiklumas pas Puerto Riko rinktinę siekė 51,7 proc., kai pas lietuvius 41,7 proc.
Lietuvius į neviltį savo individualiais veiksmais varęs Jose Alvarado pelnė 23 taškus, pataikė 4 iš 6 tritaškius, surinko 23 naudingumo balus.
Verta pabrėžti, kad tai nebuvo koks nors vienadienis blykstelėjimas, kadangi jis pusfinalio rungtynėse su italais atrodė dar įspūdingiau – pelnė 29 taškus, pataikė 7 iš 10 tolimų metimų ir surinko net 27 naudingumo balus.
Rungtynėse su Lietuva Puerto Riko lyderiui puikiai talkino ir kiti gynėjai tokie kaip Jordanas Howardas, pataikęs 3 iš 4 tolimų metimų, pridėjęs vieną dvitaškį, iš viso surinkęs 12 taškų ir 10 naudingumo balų.
Taip pat Tremontas Watersas, kurio sąskaitoje buvo 18 taškų ir 10 naudingumo balų.
Ką tuo tarpu, pavyzdžiui, į tokius energingus, modernų krepšinį gebančius žaisti ir metimus susikurti mokančius krepšininkus savo gynėjų grandyje galėjo pasiūlyti lietuviai?
Pratikškai nieko, nes net ir iki tol visoje atrankoje lietuvius į priekį tempęs Marius Grigonis prieš Puerto Riką pasiliko tik su 8 taškais bei 12 naudingumo balų.
Prieš Meksiką jis rinko 21 tašką ir 19 naudingumo balų, prieš Dramblio Kaulo Krantą 18 taškų ir 18 naudingumo balų, prieš Italiją 23 taškus ir 23 naudingumo balus.
Kiek geriau finale atrodė nebent Rokas Jokubaitis su 16 taškų ir 20 naudingumo balų, kuris lemiame mače sužaidė savo rezultatyviausias atrankos rungtynes. O ir jo tritaškių pataikymas atrodė gana neblogai (2 iš 3 tritaškių), žinant tai, kad bendrai komanda pataikė vos 6 iš 28 tolimų metimų.
Kas be ko, kad treneris remiasi savomis taktikomis mato viską iš arti ir yra numatęs konkrečius planus. Tačiau kaip bebūtų, keistai atrodo tai, kuomet K. Maksvytis trečiojo kėlinio pradžioje, kai lietuviai paleido Puerto Riką į priekį, nusprendė gana neblogai atrodantį R. Jokubaitį laikyti ant suolo, vietoje jo išleisdamas Luką Lekavičių.
Deividas Sirvydis finaliniame mače aikštėje visai nepasirodė. Tai irgi kelia šokių tokių klausimų. Juk ar ne logiška būtų buvę bent minimaliai išbandyti D. Sirvydį matant jog Lietuvos rinktinei nekrenta tritaškiai ir rungtynės dar tikrai nepralaimėtos (skirtumas nedidelis)? Ypač žinant tai, kad šis žaidėjas geba gerai pataikyti iš toli.
Be abejo, dabar tai skamba tik kaip posakis „kas būtų jeigu būtų“, tačiau daug pasako ir tai, kad rungtynėse prieš Puerto Riką vos dešimt minučių aikštėje praleido Tomas Dimša, kuris joje absoliučiai nieko nenuveikė. O juk šio žaidėjo įtraukimas į rinktinės dvyliktuką prieš atranką kėlė bene daugiausiai klausimų.
Ir gali skambėt ironiškai, tačiau panašu, kad šiai rinktinei tam tikrais momentais labai būtų pravertęs toks žaidėjas kaip Ignas Brazdeikis, mėgstantis greitą, veržlų krepšinį. Nors jis net nebuvo įtrauktas į pradinį rinktinės kandidatų sąrašą.
Galbūt ir nemažai klausimų kėlę „atkabinti“ žaidėjai tokie kaip Eimantas Bendžius ar Rokas Giedraitis, kuriems būtų galima patikėti vieną kitą svarbesnį metimą bei kurie gali pataikyti iš toli.
Bet kokiu atveju, šis olimpinis krepšinio atrankos turnyras, lygiai taip pačiai kaip ir ankstesnis, tik dar kartą pagrindė „modernaus krepšinio“ svarbą ir plokštelė, kad „reikia tokį išmokti žaisti“ dabar suksis tik dar greičiau.
Juk jau ir prieš trejus metus Kaune lietuviai lygiai taip pačiai „nudegė“ nuo energingo, indvidualiais įgūdžiai paremto ir metimus susikurti gebančio „modernaus krepšinio“ žaidėjo, Luka Dončičiaus, kuris pelnė 31 tašką, atkovojo 11 kamuolių ir atliko 13 rezultatyvių perdavimų.
