Kur gyvena tikri vyrai? Ko gero, būtų sunku atsakyti, kadangi jie išsibarstę po visą Lietuvą. Tačiau labai konkrečiai žinome, kur tokius vyrus, mūrus, ąžuolus galima pamatyti: Vilniaus miesto žaliojoje girioje – Vingio parke, upės vingio prieglobstyje, medžių apsuptame regbio stadione.
Būtent čia treniruotis ar rungtyniauti susirenka ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos regbio sportininkai. Išvydus, kas vyksta regbio aikštėje, ne vienam praeiviui dažnai amą atima: paprastam mirtingajam turėtų jau per pirmą susigrūmimą dėl kamuolio geriausiu atveju išnirti riešas ar kulkšnis, blogiausiu – lūžti sprandas. Tokie aukšti, tvirti vyrai, atrodo, visiškai nesaugodami savęs grumiasi dėl kamuolio tarsi tai būtų gyvybės ir mirties klausimas!
Taip nutiko ir šį saulėtą šeštadienį, birželio 6 dieną. Šią dieną vyko labai svarbios ir atsakingos Lietuvai regbio varžybos – Pasaulio regbio čempionato atrankos etapo atkrintamosios rungtynės. Lietuvos komanda varžėsi su Olandijos žaidėjais. Kova buvo tokia arši, kad susirinkę regbio aistruoliai netilpo tribūnose, liejo emocijas pagauti azarto, skanduodami per visą aikštę Lietuvos vardą, stengdamiesi palaikyti mūsų rinktinę. Rungtynės buvo įspūdingos ir įtemptos.
Lietuvos rinktinės žaidėjai, tarsi vieninga šeima palaikydami vienas kitą, atidavė maksimumą pastangų, kad išplėštų pergalę. Ir mums pavyko – lietuviai nugalėjo varžovus rezultatu 6:3! Sunku papasakoti, kiek teigiamų emocijų, kiek padėkos ir pagarbos žodžių susirinkę regbio aistruoliai stengėsi išskanduoti regbio rinktinės sportininkams, norėdami atsidėkoti už puikų reginį, už nuostabų žaidimą ir už tokią svarbią Lietuvos regbiui pergalę.
Saulėta regbio medalio pusė
Mūsų rinktinė rungtyniauja Europos čempionato 3A divizione. Praėjusio rudens ir šio pavasario varžybų cikluose nugalėję Andorą, Šveicariją, Armėniją ir Serbiją mūsiškiai įsitvirtino pirmoje turnyrinės lentelės vietoje ir užsitikrino teisę kovoti dėl patekimo į Pasaulio regbio čempionatą, kuris 2011 metais vyks „regbio šventojoje žemėje“ – Naujojoje Zelandijoje.
Pirmame atrankos etape lietuviai išvykoje 19:3 pranoko Izraelio atstovus. Na, o dabar galime pasigirti dar viena, itin svarbia pergale prieš Olandijos rinktinę.
Lietuvos nacionalinė regbio rinktinė jau trejus metus nėra patyrusi pralaimėjimo tarptautinėje arenoje. Pasiekta 16 oficialių pergalių iš eilės. 2008 metais IRB Lietuvą pripažino sėkmingiausia ir didžiausią pažangą padariusia rinktine pasaulyje! Turint omenyje, kad mūsų krašte regbis laikosi beveik vien ant entuziastų pečių, reikia nulenkti galvas prieš Lietuvos rinktinę.
Ir panašu, kad susirinkę regbio aistruoliai kiek sugebėjo, tiek ir atidavė teigiamų emocijų rinktinės žaidėjams. Toks stiprus palaikymas pribloškė ir pačius sportininkus. Pergale viduryje aikštės džiaugėsi visi drauge – susikibę rankomis skandavo mūsų šalies vardą, ir padėkos žodžius: ačiū, ačiū, ačiū! Pakalbinti po rungtynių rinktinės žaidėjai braukė prakaitą, kai kas ir kraują nuo aprasojusių kaktų, spinduliuodami pasitikėjimu ir neslėpdami nuostabos dėl tokio aktyvaus ir šilto palaikymo bei džiaugsmo dėl iškovotos pergalės.
Komandos kapitonas Mindaugas Misevičius, RK „Vairas-Jupoja“ žaidėjas:
„Tai buvo istorinės rungtynės. Ne tik dėl to, kad patekome į antrą pasaulio čempionato lygą. Tačiau mes nepralaimėjome dabar jau 16 varžybų iš eilės, pasaulio rekordas yra 17 pergalių iš eilės, o mums dar liko 4 rungtynės. Taigi įsivaizduokite: lietuviai, tokia maža, „neregbiška“ tauta, turi didelį šansą sumušti pasaulio rekordą ir įsirašyti į regbio pasaulio elitą !“
Egidijus Petronis RK „Vairas-Jupoja“ žaidėjas:
„Fantastiški įspūdžiai! Pirmą kartą matau tiek sirgalių. Noriu visiems pasakyti „ačiū“. Buvo labai stiprus palaikymas, namų sienos tikrai padėjo. Šios varžybos – dar vienas svarbus žingsnis žengiant toliau į pasaulinį regbio lygį. Pasaulis jau girdi apie mus. Tai labai didelis pliusas Lietuvos regbiui.
Be to, tai buvo savotiškas revanšas prieš olandus, kadangi pirmą kartą, kai Lietuvos rinktinė varžėsi su olandais dar 2005 metais, mes pralaimėjome rezultatu 11:51. Taigi ši pergalė labai gerai parodė, kaip mūsų rinktinė sugebėjo patobulėti per šiuos ketverius metus.”
Gediminas Marcišauskas, RK „Vairas-Jupoja“ žaidėjas:
„Nustebino tiek daug susirinkusių sirgalių. Pagaliau atsirado viltis, kad regbis ir Lietuvoje taps sportu Nr.1! Mes stengiamės atiduoti visas jėgas. Ir labai džiugu, kad atsiranda žmonių, kuriems regbis tampa įdomiu žaidimu. Ši pergalė man labai svarbi ir asmeniškai. Man regbis – tai ne tik sportas, tai ir draugai, šeimos nariai.
Esame susibendravę, komanda yra kaip vienas kumštis. Stengiamės palaikyti vienas kitą, tačiau mums labai trūksta palaikymo iš išorės. Aš kalbu apie federaciją, valstybę ir pan. Todėl, tiek ši, tiek visos kitos pergalės yra labai svarbios ir asmeniškai, kadangi atsiduodame tokiam sportui, kuris Lietuvoje nesulaukia tinkamo palaikymo. Dėl to smagu, kad šiandien susirinko tiek įspūdingai daug sirgalių. Vadinasi, yra viltis, kad regbis taps svarbiu sportu.“
Edmundas Ščavinskas, RK „BaltRex“ klubo žaidėjas:
„Pats esu šiaulietis ir galėčiau teigti, kad Šiauliai yra regbio sostinė. Be to, Lietuvos regbio rinktinės žaidėjai daugiausia yra šiauliečiai. Tačiau smagu, kad Vilniuje yra tiek regbio aistruolių ir jie mus labai palaikė. Jautėme atsakomybę jau ne prieš vieną, du žiūrovus, o prieš šitokį didelį būrį!
Man labai smagu, kad šia pergale kilstelėjome Lietuvą į aukštumas. Paprastai kalbant, jeigu iki šiol palengva kildavome vienu laipteliu aukštyn, tai dabar šoktelėjome kokiais dešimt laiptelių į priekį!“
Regbio fanatas, nušviečiantis situaciją regbio pasaulyje, internetinio tinklapio http://www.kaunas.lt/regbis redaktorius Alfredas Mickeliūnas:
„Lietuvoje regbis gimė 1961 metais. Taigi dabar Lietuvos regbiui yra 48-eri. Ir nors asmeniškai regbį esu žaidęs tik kelis kartus, tačiau domiuosi šiuo žaidimu jau dešimtį metų. Šios rungtynės buvo svarbios keliais aspektais. Dar niekuomet nebuvome išėję į tokį aukštą atrankinį lygį. Anksčiau mūsų kelias į pasaulio čempionato finalą pasibaigdavo žymiai anksčiau, jau pirmame etape. Praėjusiame cikle buvome pasiekę jau antrąjį etapą. Na, o dabar – trečiąjį.
Su tokio lygio varžovais dar nesame žaidę. Antras aspektas – kiek stebėjau rungtynių, gyvenime nesu matęs tiek žiūrovų. Kitose šalyse – taip, bet Lietuvoje – nė karto. Žiūrovų palaikymas – tikrai buvo šešioliktasis žaidėjas. Ir tai ne tik gražūs žodžiai.“
Šešėlinė regbio medalio pusė
Besidžiaugdami regbio rinktinės iškovotomis pergalėmis, pabandykime įsiklausyti ir į tai, kaip jos pasiekiamos.
Anatolijus Smirnovas, Lietuvos regbio rinktinės vyr. treneris, paklaustas, kaip jam pavyksta suburti žaidėjus iš visų Lietuvos klubų, papasakojo, kad tai nėra taip paprasta:
„Visi vyrai yra dirbantys, kiekvienam reikia derintis, dėl to būtina viską planuoti iš anksto. Na, bet mes jau visi seniai dirbame kartu dėl to bendraujame geranoriškai, problemų nebūna. Visi stengiasi dalyvauti rungtynėse, suderindami savo asmeninį gyvenimą bei darbą su sportu. Verta pagirti regbio sportininkus už atsidavimą, kadangi šis sportas, atimantis daug laiko, jėgų ir sveikatos, vis tik mūsų krašte daugiau grindžiamas tik kiekvieno sportininko gera valia.
Lietuvos regbio federacija dabar yra tarsi atsijungusi, rinktinės klausimai yra sprendžiami vangiai, finansavimas labai mažas. Visiškai nenusimato, kad rinktinei būtų galimybė gauti nors kokį palaikymą. Elementariausios sportinės aprangos nesuteikiama, ką kalbėti apie sporto stovyklas, kur galėtų vykti pasiruošimas varžyboms?
Susidaro įspūdis, kad ta rinktinė tik mums patiems yra reikalinga. Niekam neįdomu, kad mes atstovaujame Lietuvai ir puikiai atstovaujame. Rinktinės vyrai yra tikri patriotai. Federacija už tokią pergalę juos ant rankų turėtų nešioti.
Jeigu, tarkime, tokio lygio, kaip šiandien pergalę būtų iškovoję Lietuvos krepšininkai – dvejus metus iš sporto stovyklų neišeitų! Tuo tarpu, vienintelis atsakymas regbio rinktinei – nėra pinigų. Bet žinote, pinigai pinigais, tačiau elementarios pagarbos trūksta.
Liūdina ir tai, kad nesirūpinama ir regbio ateitimi – jaunučių rungtynės vyksta tik mūsų, pačių trenerių iniciatyva. Niekas nesirūpina augančia regbio pamaina. Ko gero, nebus kam jų ugdyti. Kol kas patys treneriai ir teisėjaujam, patys varžybas organizuojame, koordinatorių nėra. Štai Panevėžyje vyko jaunučių turas, net nežinau, kam atiduoti protokolus. Liūdna, bet dabar regbio federacijoje yra visiška betvarkė.“
Sigitas Kukulskis FIRA-AER regbio vystymo vadovas Lietuvoje, „Vairas-Jupoja“ treneris:
„Aš labai tikiuosi, kad atsiras tokių žmonių, kurie turės pakankamai kompetencijos padėti regbiui sėkmingai augti Lietuvoje. Šiuo metu niekas nevyksta ir visiškai neaišku, kaip tai reikėtų padaryti. Tai yra didelė problema, kadangi mes neturime jokio veiksmų plano. Tokia yra dabartinė regbio situacija.
Visi sako, kad trūksta pinigų. Mano nuomone, ne viską lemia pinigai. Galbūt trūksta fanatikų, kurie sugebėtų suburti aplink save daugiau žmonių, susidomėjusiu regbiu. Lietuvoje yra keletas regbio centrų, ant kurių viskas ir laikosi.
Tie centrai yra atskiri žmonės. Vilniuje – vienas, gal du žmonės. Jie nesugeba aprėpti visko fiziškai. Jeigu atsirastų daugiau tokių žmonių, atsirastų ir daugiau komandų. Štai pas mus, Šiauliuose, yra penkios komandos, kadangi yra daugiau žmonių kurie atsiduoda tam. O jeigu sulauktume nors kokio paskatinimo, būtų žymiai lengviau. Būtų įmanoma sujungti žymiai daugiau žmonių – jaunimo, vaikų, sunkiai auklėjamų vaikų, kuriems dažnai nėra prieinamos kitos sporto šakos, kaip pvz. krepšinis, futbolas ar tenisas, nes šios šakos yra brangios.
Ne visi gali sau leisti jas lankyti. Mes gi stengiamės pritraukti pačiomis minimaliausiomis finansinėmis sąnaudomis. Užsiėmimai vyksta nemokamai, stengiamės įtraukti vaikus į sporto mokyklas. Tie vaikai galėtų ir aprangas, ir keliones į varžybas gauti nemokamai. Norinčių žaisti vaikų yra labai daug. Tik su jais reikia užsiimti. O tam reikia žmonių. O kadangi regbyje dirba žmonės daugiau iš altruizmo, sunku tokių dabar rasti.
Štai šios dienos regbininkai – jie suvažiuoja čia rungtynėms, kai kurie iš užsienių visiškai nesitikėdami nieko gauti. Deja, regbis yra ne krepšinis, ne futbolas. Esame atskirti. Lietuvos regbiui greitai jau bus 50 metų, tačiau jaudina, kad per tą laiką neatsirado daugiau komandų. Trūksta žmonių, kurie turėtų regbio viziją ir tą viziją „stumtų“. Visi mūsų sportininkai yra baigę kūno kultūrą, ar dar studijuoja. Bet nėra būdų jų sulaikyti, kaip padaryti taip, kad vienas kuris važiuotų, tarkime, į Ukmergę, kitas – į Molėtus ir ten pradėtų puoselėti regbį.
Štai tokius planus ir vizijas kažkas turėtų planuoti ir įgyvendinti, tačiau tokių žmonių nėra. Ir žiūrėkite ką turime šiai dienai – nesiplečiame. Žaidžiančių vaikų daugėja, o regbio centrų Lietuvoje skaičius geriausiu atveju toks pats. Kad atsirastų toks žmogus, kuris tuo užsiimtų, reikia palaikymo iš „aukščiau“. O tokio palaikymo kaip tik ir nėra.
Aš asmeniškai užsiimu savo plano įgyvendinimu, noriu įtraukti kuo daugiau vaikų Pakruojo rajone, Šiauliuose. Mokyklose bus pamokėlės apie regbį, toliau plėsimės, bus kalbama su Šiaulių apskrities miesto vadovais, kad regbio taškų atsirastų daugiau.“
Laikas spręsti problemas!
Smagu, kad regbio entuziastų dar yra Lietuvoje. Dar kažkam svarbu, kad regbį žaidžiantys vaikai bėgiotų po žalią, sutvarkytą stadioną. Svarbu, kad šalia stadiono augtų rožynai. Svarbu, kad regbio aistruoliai vienytųsi ir savo palaikymu kompensuotų regbio žaidėjų pastangas garsinant mūsų šalies vardą. Tokie žmonės turėtų sulaukti nors kokio Lietuvos sporto departamento ir regbio federacijos vadovybės dėmesio ir palaikymo, tačiau panašu, kad federacija klausimų spręsti nenori, nesugeba, negali.
Žinoma, pirmiausia reikia žinoti, kokius klausimus reikia išspręsti kuo skubiau. Jeigu netyčia yra taip, kad regbio federacija pagrindinių regbio problemų nežino, galime padėti. Mielieji, yra penki pagrindiniai klausimai, į kuriuos kuo skubiau reikia atsakymo!
1. Kaip išplėsti regbio sporto šaką visoje Lietuvoje?
2. Kaip sudaryti sąlygas rinktinei tobulėti?
3. Kaip pritraukti jaunimą ir juo užsiimti?
4. Kaip tobulinti trenerius?
5. Kaip ruošti teisėjus?
Penki globalūs pagrindiniai punktai, kurie šiuo metu palikti likimo valiai. Regbis kažkokiu būdu dar rusena entuziastų dėka. Ir pažiūrėkite, argi ne stebuklas, – net vos rusenančios žarijos tokią ugnį, tokias aistras įžiebti sugeba!
Eglė Zubkauskaitė
