Tačiau vis dar neaišku, kas krepšinio šalyje mes pirštinę dabartiniam LKF prezidentui Vydui Gedvilui. Dabartinis LKF vadovas kol kas yra vienintelis kandidatas, kuris yra viešai pareiškęs, kad dalyvaus artėjančiuose LKF prezidento rinkimuose ir sieks antrosios kadencijos. Beje, pirmasis apie tai dar vasario 19 d. pranešė naujienų portalas tv3.lt.
Kodėl krepšinio valstybėje, kuri tarptautiniame FIBA reitinge yra tarp dešimties geriausių pasaulio šalių, rinkiminė kova tokia pilka? O gal ji jau vyksta, tik ne viešoje erdvėje? Ar artėjant rudeniui galime tikėtis daugiau kandidatų, jų programų pristatymo ir viešos diskusijos, kas geriausia Lietuvos krepšinio ateičiai?
Šių ir kitų atsakymų naujienų portalas tv3.lt ieško su rubrikos „Ekspertai prie parketo“ apžvalgininku Šarūnu Sakalausku.
Pasak specialisto, Lietuvos krepšiniui šie LKF rinkimai yra kertiniai, o juose Š. Sakalauskas nori matyti prezidentą–lyderį, kuris galėtų sutelkti visą krepšinio bendruomenę, o tai pačiam krepšinio vystymuisi suteiktų naują impulsą.
Pašnekovas mano, kad daugelis potencialių kandidatų laukia olimpinės atrankos rezultatų, kuri vyks liepos 2–7 d.
„Raginčiau nelaukti olimpinės atrankos rezultatų ir jau dabar pradėti viešą diskusiją apie tai, kokia galėtų būti Lietuvos krepšinio ateitis. Jeigu esi lyderis ir turi idėjų, olimpinės atrankos rezultatai neturėtų įtakoti tavo sprendimo“, – kalbėjo Š. Sakalauskas.
Nuo 1945 m. LKF prezidento pareigas ėjo 9 Lietuvos krepšinio asmenybės – Vytautas Kulakauskas, Stepas Butautas, Stanislovas Stonkus, Valentinas Greičiūnas, Henrikas Jackevičius, Algimantas Pavilonis, Vladas Garastas, Arvydas Sabonis, Vydas Gedvilas.
Tuo metu LKF generaliniai sekretoriai skaičiuojami nuo 1995 m. Kol kas šias atsakingas pareigas ėjo tik trys sporto vadybininkai – Saulius Samulevičius, Mindaugas Balčiūnas ir Mindaugas Špokas.
„Ekspertai prie parketo“ – naujienų portalo tv3.lt projektas, kuriame žinomi ir sėkmingi Lietuvos krepšinio treneriai, vadybininkai, rinkodaros ir komunikacijos specialistai dalijasi savo įžvalgomis apie giluminius krepšinio procesus.
Š. Sakalausko patirtis krepšinyje leidžia daryti pakankamai gilų pjūvį. Treneris vadovaudamas Vilniaus „Rytui“ 1999–2000 m. pirmą kartą Lietuvos krepšinio lygos (LKL) istorijoje nukarūnavo Kauno „Žalgirį“. Tą patį sezoną su sostinės klubu Š. Sakalauskas pasiekė FIBA Suprolygos pusfinalį. Vadovaudamas kukliam Brėmenhaveno „Eisbaren“ klubui, treneris 2005–2006 m. sezone atvedė jį tarp keturių stipriausių Vokietijos čempionato reguliaraus sezono komandų ir buvo pripažintas geriausiu „Bundesliga“ sezono treneriu.
Vadovaujant Arvydui Saboniui ir Mindaugui Špokui, Š. Sakalauskas ėjo LKF sporto direktoriaus pareigas. Be to, pašnekovui įvairiose Lietuvos krepšinio mokyklose teko užimti vadovaujančias pareigas.
Galbūt pats Š. Sakalauskas turi planų dalyvauti LKF prezidento rinkimuose arba būti vienos iš komandų dalimi?
„Ne, rinkimuose tikrai nedalyvausiu. Jaučiuosi krepšinio bendruomenės nariu, bet esu tik mažas sraigtelis Yra tikrai vertesnių ir geresnių. Tačiau jeigu mano nuomonė kažkam pasirodytų įdomi, aš esu pasiruošęs padėti.“
Pateikiame Š. Sakalausko mintis apie artėjančius LKF prezidento rinkimus.
Reikalingas suburiantis lyderis
Iš šių rinkimų aš tikiuosi labai daug. Sakyčiau, kad tai yra kertiniai rinkimai krepšinio bendruomenei. Po rinkimų galime tapti stipresni arba išlikti tame pačiame lygyje, kuriame esame. Krepšinio bendruomenėje turime gabių žmonių, tačiau jeigu tie žmonės rinkimuose dalyvauti nesiryš arba bus nustumti į šalį, tada turėsime tai, ką turime dabar, o mano supratimu, tai nėra gera perspektyva.
Lietuvos krepšiniui reikia žmogaus, kuris prisiimtų lyderystę. Mums, krepšinio bendruomenei, trūksta lyderio. Pagrindinis veikėjas Lietuvos krepšinyje, su visa pagarba LKL ir kitoms lygoms, yra federacija.
Būtent federacija turėtų savyje atrasti žmogų, kuris su savo komanda sugebėtų neskirstyti žmonių į „savus ir nepritariančius“. Kol kas „savi“ yra maloninami, o galvojantys kitaip – nustumiami į paraštes.
Buriant Lietuvos krepšinį reikalingos visų jėgos, įskaitant tų, kurie galvoja galbūt truputį kitaip. Reiktų žmogaus, kuris geba suburti visus ir priešus paversti draugais. Net jeigu mes FIBA reitinge būtume pirmoje vietoje, tų klaidų ir tobulintų dalykų vis tiek atsiras, nes tai – procesas. Tik turint lyderį ir stiprią komandą galima sukurti prasmingą diskusiją ir rezultatus.
Kandidatai laukia olimpinės atrankos rezultatų?
Linkėčiau LKF grįžti prie modelio, kur lyderis yra prezidentas, o ne generalinis sekretorius. Pagrindinė asmenybė turėtų būti prezidentas, kurio reputacija leistų atidaryti politikos ir verslo duris. Žinoma, labai svarbu stipri komanda – kas bus atsakingas už jaunimo, moterų krepšinį, trenerių ruošimą, komunikaciją?
Artėjant rinkimams, dabartinė federacijos vadovybė galėtų parodyti pavyzdį – savo svetainėje ar kituose komunikacijos kanaluose patalpinti savo rinkimų programą ir suteikti platformą pasisakyti kitiems kandidatams. Krepšinio bendruomenė galėtų susipažinti ir priimti geriausią sprendimą.
Atvirumas ir viešumas labai padėtų patikėti vieno ar kito kandidato koncepcija. Apskritai mums reiktų mažiau susipriešinimo ir daugiau palaikymo vienas kitam.
Kodėl taip nutiko, kad likus pusmečiui iki rinkimų mes turime tik vieną kandidatą? Manyčiau, tai sąlygoja olimpinės atrankos rezultatų laukimas. Po jų kortos taps atviros. Mano supratimu, nereiktų orientuotis į šį rezultatą ir mąstymą, „kas būtų, jeigu būtų“. Jeigu esu lyderis, man nereikia nieko „vynioti“ – nieko nelaukdamas paskelbiu savo sprendimą, pristatau viziją, koncepciją ir komandą artėjantiems ketveriems metams. Viešumas visuomet yra gerai.
Jeigu žmogus mato krepšinio vystymąsi ir jo problematiką Lietuvoje, ryžtasi tai įgyvendinti, jam olimpinė atranka neturi jokios įtakos. Net jeigu Paryžiaus žaidynėse laimėtume auksą, LKF spęstinų problemų vis tiek liktų – moterų krepšinis, vaikų krepšinis, profesionalių krepšininkų rengimas ir t. t.
Kuo išsiskyrė Arvydas Sabonis ir kiti legendiniai LKF prezidentai?
Arvydo Sabonio vadovaujamoje federacijoje dirbau nuo kadencijos vidurio. Atvykus dirbti radau profesionalumą, atmosferą, problemų supratimą, klausimų sprendimą, kuris man imponavo. Aišku, šitoje vietoje esu šališkas. Bet mes turėjome aiškius atrankos kriterijus, kaip treneriai patenka į U16, U18, U20 Lietuvos rinktinių vyr. trenerių pozicijas. Turėjome meistriškumo komisiją, į kurią buvo įtraukti vaikų, moterų, vyrų krepšinio specialistai, savivaldybių atstovai.
Iš A. Sabonio dažniau išgirsdavau paskatinimą ir pritarimą – „gerai, darykit, pirmyn, pritariu“. To būdavo žymiai daugiau nei „nereikia, negalima, nėra pinigų“.
Galėčiau paneigti mitą, kad A. Sabonio bendravimo stilius yra uždaras grubus. Federacijoje jis buvo be galo šiltas ir nuoširdus žmogus.
Jis puikiai supranta krepšinio struktūrą, organizavimą, lygų problematiką, rinktinių specifiškumą, trenerių rengimą. Su juo galima diskutuoti labai daug ir labai įdomiai.
Manau, tai žmogus, kuriam vadovaujant atsiskleidžia kiti. Jis pritraukia žmones, aptaria idėjas ir suteikia jiems visišką laisvę. Jis – gerų specialistų vadovas, kuris nebijo šalia savęs turėti stiprios komandos. Turbūt net nereikia sakyti, kad A. Sabonio pavardė Lietuvoje ir užsienyje atidarydavo visas duris.
Man teko pažinti ir gerbiamus Vytautą Kulakauską, Stepą, Butautą, Stanislovą Stonkų, Algimantą Pavilonį. Visi jie – neeiliniai Lietuvos krepšinio žmonės. Tiesa, man teko juos pažinti ne kaip LKF prezidentus, o kaip trenerius, akademinės bendruomenės narius, mokslininkus.
S. Stonkus LKF vadovavo net 17 metų – 1961–1971, 1979–1983 ir 1991–1994 m. Tai buvo labai įvairiapusiška asmenybė – sportininkas, tarptautinės kategorijos teisėjas, mokslininkas, profesorius, žmogus, turintis labai stipraus lyderio savybių. S. Stonkus turėjo greitą, analitinį mąstymą, suvokiantis problemas ir tai, kaip jas spręsti.
Rinkimų laukimas – su viltimi
Aišku, patekimas į Paryžiaus olimpines žaidynes paskatintų dabartinės LKF vadovybės darbus vertinti visai kitoje šviesoje. Geras rinktinės pasirodymas dabartinei vadovybei suteiktų daugiau svertų naujuose rinkimuose, o oponentams konkuruoti būtų kiek sudėtingiau.
Į olimpinį krepšinio turnyrą patenka tik dvylika geriausių pasaulio rinktinių ir tai yra visiškas elitas. Tai suteikia naują impulsą visam šalies krepšiniui.
Nepatekus į jas antrą kartą iš eilės, nuotaikos prieš rinkimus būtų visai kitos. Tada galima kelti daug rimtų klausimų, kas mūsų sistemoje neveikia – jaunų žaidėjų rengimas, trenerių ruošimas ar dar kažkas?
Dabartinis prezidentas Vydas Gedvilas pareiškė sieksiantis antrosios kadencijos. Tai yra logiškas ir stiprus jo žingsnis. Gaila, kad jis kol kas toks tik vienas.
Kaip jau minėjau, tai bus labai svarbūs rinkimai. Galime eiti labai toli į priekį, nes Lietuvos krepšinio bendruomenė yra gausi, įvairi, drąsi. Galime likti prie to paties, kur mažiau idėjų ir mažiau įvairovės. Sakyčiau, abiejų variantų galimybės šiuo metu yra „50x50“.
Šarūnas Sakalauskas, specialiai naujienų portalui tv3.lt.
