28-erių vyras praėjusiame sezone žaidė Marijampolės „Sūduvoje“, o šį turėjo pradėti gimtosios šalies „Minaj“ klube, tačiau viską sujaukė Rusijos pradėtas karas.
Likus dviems dienoms iki karo komanda sugrįžo iš treniruočių stovyklos Turkijoje, bet netrukus suprato, kad Ukrainos pirmenybės tikrai neprasidės laiku, o greičiausiai ir apskritai nestartuos.
„Iš karto paskambinau tėvams, įjungėme televizorių, o ten jau kalba Volodymyras Zelenskis, po visą Ukrainą skraido raketos, – pirmą karo dieną prisiminė jis. – Buvo šokas – kaip taip gali būti, kad mus užpuolė? Pirmas tris dienas negalėjome tuo patikėti. Prezidentas tokiu sunkiu metu mus suvienijo, suteikė viltį ukrainiečiams.
Visi galvojo, kad rusai ramiai užeis su gėlėmis, bet kas jų laukė? Niekas. Niekas niekada jų nelaukė. Visi ukrainiečiai gyveno ramiai, augo, dirbo. Ir tada atėjo tokia bėda, kurios niekas nelaukė“.
Tapo savanoriu
Pats J. Jefremovas yra kilęs iš Donecko, kuriame karas vyksta nuo 2014 m., kai rusai okupavo Krymą.
„Man karas prasidėjo prieš aštuonerius metus. Tada viskas buvo taip pat, tik nebuvo taip afišuojama. Jie tada užėjo, viską užėmė ir viskas. Ir jau nežinai, kur bėgti. Mano draugų namus Donecke sugriovė, jie nusipirko butą Kyjive, bet ir ten jį susprogdino rusai. Svarbiausia, kad jie patys liko gyvi. Jie jau klausia, kur dar bėgti?“, – retorinį ir nevilties kupiną draugų klausimą prisiminė jis.
Nuo karo prabėgus porai savaičių futbolininkas pradėjo savanoriauti – turėdamas nemažai draugų užsienyje, ypač Lietuvoje, pradėjo rinkti paramą ir visais įmanomais būdais padėti tautiečiams.
„Pradėjome padėti Kyjivo rajonams – tai pačiai Irpinei, Bučai, vežiojome maistą. Iki šiol tuo ir užsiimame. Kas kuo gali, tas tuo padeda. Moterys mokyklose tinklus mezga. Viskas tapo lyg dideliu skruzdėlynu, kur kiekvienas bent kažkaip stengiasi padėti.
Pradžioje padėjau paprastiems žmonėms, priėmėme pabėgėlius. Kartais būna dienų, kai nesulaukiame pabėgėlių, kitą dieną jau 200 žmonių reikia priimti, nes kažkuriam kaime nukrito raketa“, – atsidūsta futbolininkas.
Atvyko į Lietuvą
Prieš aštuonerius metus J. Jefremovas buvo priverstas bėgti iš Donecko, o dabar gyvena sąlyginai ramioje vietoje – tarp Kyjivo ir vakarų Ukrainos. Vis tik net ir čia jis nuolat girdi oro pavojaus sirenas.
„Nusiramini tik tada, kai kerti sieną, nes Ukrainoje visą dieną girdi sirenas. Ukrainoje nėra saugios vietos. Raketos skraido visur. Todėl valdžia prašė uždaryti dangų. Suprantu, kad tą padaryti yra labai sunku, nes esame didelė šalis“, – teigė jis.
Dabar J. Jefremovas yra saugioje vietoje – pokalbis su futbolininku vyko įsitaisius vienoje iš Vilniaus gatvių kavinių. Tačiau jau netrukus jis vėl grįš į gimtinę.
Būdamas savanoriu jis gali išvykti į užsienį 9 dienoms, o šias išvykas panaudoja kilniems tikslams. Dabar į mūsų šalį J. Jefremovas atvyko ieškodamas generatorių, reikalingų kariuomenei.
Kaip pastebi jis, dabar dėmesys karui užsienio valstybėse slopsta, nes šis trunka jau pakankamai ilgai, bet manyti, kad karas ne toks žiaurus – klaidinga.
„Chersonas, Doneckas – ten niekas nesibaigia ir kasdien vyksta karas. Tai, kas ten vyksta – dar blogiau nei buvo, bet mažai, kas kalba.
Dabar rusai mobilizuoja okupuotų teritorijų žmones. Jie siunčia ukrainiečius kovoti prieš ukrainiečius. Kai viskas vėliau paaiškės žmonės bus šokiruoti“, – įsitikinęs vyras.
Emocingi išgyvenimai
Jis sureagavo ir į neseniai pasisakiusį buvusį JAV valstybės sekretorių Henry Kissingerį, pareiškusį, kad Ukraina turėtų atiduoti dalį savo žemių Rusijai.
„Dėl ko viskas tada? Mes giname savo žemę. Aš esu iš Donecko. Aš nenoriu iš ten išvykti, noriu gyventi ten, kaip prieš aštuonerius metus. Visos tos mirtys.. Niekas to nesupras. Gali dabar atiduoti, bet ar ties tuo jie sustos? Taip gali atiduoti labai daug, taip ir šalies neliks. Ukraina yra nusiteikusi kautis iki galo. Mes suprantame, kad bus daug netekčių“, – emocingai šnekėjo J. Jefremovas.
Vienas dažniausiai Rusijos kartojamų naratyvų, siekiant pateisinti sukeltą karą – neva rusakalbiai Ukrainoje buvo puolami ir užgauliojami. J. Jefremovas su tuo kategoriškai nesutinka.
Tačiau rusai savo veiksmais patys sukūrė situaciją, kai ukrainiečiams tapo gėda kalbėti rusiškai.
„Aš visada kalbėjau rusiškai ir nesuprantu tų pasakymų, kad kažkas buvo engiamas dėl šios kalbos. Visi mūsų dokumentai yra ukrainiečių kalba, o kas kaip norėjo, taip kalbėjo. Net ir dabar nesusiduriu su užgauliojimu, jeigu kalbu rusiškai. Bet tiesiog pats nenori kalbėti ta kalba, nieko nenori turėti bendro su jais. Tu supranti, kiek vaikų mirė.. Nežinau, kiek metų jausime neapykantą rusams. Kare visi kažko netenka ir manau tai truks labai ilgai. Sukurti naujus santykius, grąžinti juos į tą tašką, kokie jie buvo prieš karą reikės ne vienos ir ne dviejų kartų, mažiausiai šimto metų“, – įsitikinęs futbolininkas.
Netrukus jis pamini ir Irpenės bei Bučos gyvenvietes, iš kurių atskrieję vaizdai šokiravo civilizuotą pasaulį.
„Viena yra žiūrėti į fotografijas, bet kai matai viską savo akimis – visiškai kitaip tą išjauti. Kartu tu atsimeni, kokie tai buvo gražūs miesteliai, pameni vietas, o dabar viskas kitaip..
Žmonės kurie tai išgyveno ir viską papasakoja.. Aš nežinau. Tai žvėrys. Kitokių žodžių neturiu. Kokį negatyvą jie paliko po savęs“, – apie „rusų pasaulį“ atsiliepė J. Jefremovas.
Dėkoja lietuviams
Per šiuos tris mėnesius J. Jefremovas atitolo ir nuo futbolo – žiūrėjo tik keletą rungtynių, o sportinę formą pavyksta palaikyti drauge su kitais to paties likimo žaidėjais.
„Treniruojuosi individualiai. Turime daug futbolininkų iš visų lygų, susirenkame, pabėgiojome, kažkiek palaikome sportinę formą, bet tai nėra pilnavertės treniruotės.
Darėme turnyrus, kurių metu rinkome pinigus kariams“, – pasakoja jis, kartu rodydamas nuotraukas iš susibūrimų, kurie kažkiek padėjo iškęsti niūrią kasdienybę.
Niūrią kasdienybę šiek tiek praskaidrina ir tokios kelionės. J. Jefremovas nusijuokia ir pastebi: „Jūsų parduotuvėse daug ukrainietiškos atributikos. Mačiau ir degtinę, kurios logotipas siunčia rusų karinį laivą“.
Jis jau girdėjo ir apie akciją, kurios metu žurnalistas Andrius Tapinas bando surinkti 5 mln. eurų ir nupirkti Ukrainai kovinį droną „Bayraktarą“.
„Taip, girdėjau. Tai įspūdinga. Tai labai jaučiasi. Manau, kad Lenkija ir Lietuva mums labiausiai padeda. Kai Eurovizijoje mūsų komisija jums nedavė balų, negalėjome patikėti tuo, – šypteli ukrainietis. – Visas adekvatus pasaulis stojo į mūsų pusę – didžiulė pagarba už tai. Tai tikrai jaučiasi ir visų ukrainiečių vardu norėčiau padėkoti jums“.
Aplankė tėvus
Atvykęs į Lietuvą jis turėjo galimybę aplankyti ir Marijampolę, su kuria jį sieja ne tik praleisti metai „Sūduvoje“ – dabar šiame mieste glaudžiasi futbolininko tėvai. Prasidėjus karui jie buvo Donecke, bet galiausiai juos pavyko saugiai išgabenti.
Už suteiktą pagalbą J. Jefremovas yra labai dėkingas ir „Sūduvos“ prezidentui Vidmantui Murauskui.
„Tėvai atvyko čia, ačiū labai draugams. Dabar jie ieško darbo Lietuvoje. Noriu padėkoti V. Murauskui – jis labai padėjo, suteikė savo butą. Ačiū dievui, kad jie dabar nėra pavojuje, man, kaip vaikui, tai svarbiausia“, – pabrėžė futbolininkas.
O paklaustas apie karo baigtį J. Jefremovas – tvirtas.
„Mes laimėsime. Kitaip negali būti. Kiek tai truks – tai priklauso nuo Rusijos. Ukraina nepasiduos, kovos iki paskutinio. Svarbiausia, kad kitos šalys toliau padėtų, kad sustabdytume tą beprotybę. Kai pažiūri, ką jie kalba.. Pas juos tokia propaganada, kad galima išprotėti“, – pokalbį pabaigė jis.
Didžiąją dalį pagalbos savo šalies žmonėms ir kariams J. Jefremovas teikia iš savo ir šeimos lėšų, tačiau prisidėti prie futbolininko darbų gali visi norintys.
Jevgeno Jefremovo rekvizitai:
Sąskaita SEB banke: Yefremov Yevgen, LT437044090100847458
Paypal: [email protected]
