Mariaus Stankevičiaus ir Tomo Danilevičiaus pavardės skambėjo pačiuose didžiausiuose pasaulio stadionuose.
Dabar sunku net įsivaizduoti, kad lietuvis vaikas prieš maždaug dešimt metų televizoriaus ekrane galėjo žiūrėti į lietuvius, žaidžiančius prie 50-80 tūkst. sirgalių.
„Jie mano dievukai“, – sakydavo dažnas jų.
Ir nors abu profesionalų karjeras pabaigę futbolininkai dabar savęs „dievukais“ toli gražu nevadina, buvo laikai, kai šis žodis jiems kuo puikiausiai tiko. Abu jie savo svarbiausius karjeros etapus žaidė Italijoje, kur, kaip sako T. Danilevičius, tikėjimas futbolu prilygsta krikščionių tikėjimu į Dievą pačiame Vatikane.
„Nesvarbu, kur tu žaidi, visada jautiesi kažkokios religijos dalimi. Jauti, kad tavimi domisi, esi dėmesio centre (...) Tikėjimas futbolu Italijoje, sakyčiau, yra vienoje linijoje su krikščionybe Vatikane“, – savo metus saulėtoje Italijoje prisimena dabartinis LFF prezidentas T. Danilevičius.
Italija iš tiesų yra neeilinė futbolo šalis. Italų rinktinė yra tapusi pasaulio čempione, o šalies čempionatas visais laikais yra tarp penkių stipriausių lygų pasaulyje.
Natūralu, kad Italijoje bet kas nežaidžia. Ten kaip ir dabar, taip visais laikais, buvo kviečiami ypatingo meistriškumo žaidėjai.
T. Danilevičius Italijoje, pakeitęs septynis klubus, rungtyniavo 12 metų. M. Stankevičius ten pakeitė keturis klubus ir taip pat praleido 12 savo karjeros metų.
„Vienareikšmiškai – tai geriausi laikai“, – dabar, tarsi susitarę, sutinka jie.
Abu buvę Lietuvos vyrų futbolo rinktinės lyderiai naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kaip atrodė geriausi metai Italijoje ir ką iš tiesų lietuviams reiškia rungtyniavimas užsienyje.
M. Stankevičius į Italiją persikėlė būdamas 20, T. Danilevičius – 22 metų. Būtent ta itališka kultūra ir vietinių supratimas, kas yra futbolas, turbūt ir buvo didžiausias sėkmingos judviejų karjeros pagrindas.
T. Danilevičius laikus Italijoje prisimena kaip sunkiai nupasakojamą jausmą, kai tave, jauną lietuvį, žino net ir poliklinikoje, ar bet kokiame bare, tavimi domisi visi. M. Stankevičius čia kiek nusišypso ir prisimena, kad kartais būdavo sunku net suvokti, jog tu tiesiog žaidi futbolą.
„Aš, būdamas sportininku, žaisdamas futbolą, neveikdamas, atrodytų, nieko svarbaus pasauliui, nedarydamas jokių žygdarbių, ten jaučiausi kaip žmogus, darydamas kažką nerealaus.
Žaidžiant tokiame lygyje, su tokiomis žvaigždėmis, tai tikrai jautėsi. Vis dėlto, reikia suprasti, kad tu žaisdamas futbolą pasaulio negelbėji, tu tik linksmini žmones. Tie, kurie iš tikrųjų aukoja savo gyvenimą ir daro gerus darbus, gauna mažiau dėmesio nei tie, kurie iš esmės linksmina žmones“, – dėsto M. Stankevičius.
Natūralu, kad jausdamas tokį milžinišką žmonių susidomėjimą, dažnas pasijaučia esantis aukščiau už kitus. Pasijaučia, kad jis – žvaigždė. Ir Italijoje tai tikrai lengva.
Vis dėlto, šios patirties ragavę futbolininkai dabar tvirtai tikina, kad tikrosios žvaigždės buvo jų komandų draugai, o buvimas arti jų tik leido suprasti, kad, visų pirma, visi mes esame žmonės. Tai greitai kiekvieną nuleisdavo ant žemės.
„Kai tu pabūni tarp tokių žvaigždžių, kaip, tarkime, Roberto Baggio, Josepas Guardiola, Luca Toni, tada supranti, kad jie – tikrai pasaulinio lygio žvaigždės. Apie save niekada taip negalvojau, kažkaip net į galvą neateidavo tokios mintys (...) Vėliau, Romos laikais, tas ažiotažas buvo dar didesnis. Sakyčiau, nerealus. Ne pats žaidėjas save padaro žvaigžde, bet kiti tave tokiu padaro. Kažkuriuo metu pradedi suprasti, kad esi tikrai svarbus. Bet vėlgi, tiesiog, žaisdamas futbolą esi toks svarbus žmogus. To niekada reikėjo nepamiršti“, – pasakoja trenerio karjerą pradėjęs M. Stankevičius.
M. Stankevičius buvo neeilinė figūra Lietuvos futbole. Joks kitas gynėjo pozicijoje žaidžiantis lietuvis per pastaruosius 20-30 metų nepasiekė tokio aukšto lygio. Tiesa, čia pats futbolininkas laurų tikrai neprisiima. Jis savęs išskirtiniu nelaiko ir tarsi siunčia žinutę visiems, kurie savimi abejoja.
„Aš saves niekada nelaikiau kažkokiu fenomenu, kuris buvo nerealus žaidėjas. Aš gavau gerų galimybių, bet jos buvo paremtos noru, tikėjimu ir didele aistra. Bet aš manau, kad tokių žaidėjų yra daug. Kažkuo asmeniškai išsiskiriu, bet dauguma žaidėjų galėtų žaisti panašiame lygyje, nuveikti kažką įdomaus stipriose lygose. Tai priklauso nuo labai daug dedamųjų“, – sako M. Stankevičius.
Geriausiai patirtį Italijoje buvęs futbolininkas apibūdina pasitelkęs automobilio greičio pavyzdį. Kaip sako jis pats, jokių stebuklų futbole nėra. Tai yra darbas, kuris kiekvieną dieną turėtų tapti vis paprastesnis. Jei taip nėra, reiškia, kažkas negerai.
„Geriausiai tinka greičio pavyzdys. Įsivaizduokime, su kokiu automobiliu važiuojame. Jei visąlaik tavo greitis yra 200 km/h, tai tada važiavimas 100 km/h greičiu atrodo labai paprastas. Bet jei tu visąlaik važiuoji 100 km/h greičiu, tai pradėjęs važiuoti dvigubai greičiau nesuprasi, kas vyksta. Taip ir yra su užsienio patirtimi – su gerais ir tu pasidarai geresnis“, – šypteli M. Stankevičius.
T. Danilevičius ir M. Stankevičius tiki, kad Lietuva vėl turės gerą futbolą. Niekas negali atsakyti, kada lietuviai vėl bus paklausi prekė Europos futbolo rinkoje, kada Lietuvos rinktinė vėl laimės oficialiose rungtynėse. Bet svarbiausia tikėti.
Šių dviejų futbolininkų patirtis rodo Lietuvos vaikams, kurie dar tik deda pirmuosius žingsnius futbolo pasaulyje, kad viskas yra įmanoma. Nesvarbu, ar gimei lietuviu, ar brazilu, ar italu. Tu, pasak pačių Lietuvos rinktinės buvusių žvaigždių, esi asmenybė, kuri gali tapti geru žaidėju.
„Aš tikiu, kad mes esame pavyzdžiai. Pavyzdžiai ne kažkokio žvaigždės gyvenimo, bet pavyzdžiai to, kad mes, būdami lietuviais, tikrai galime pasiekti tą patį, ką gali kiti. Užsispyrimo ir noro lietuviai tikrai turi, aš tikiu“, – pokalbį baigia M. Stankevičius.
