Ketvirtadienį ryte išplito žinia, kad „Cibona“ atleidžia visus žaidėjus, trenerius ir administracijos darbuotojus. Vieninteliu klubo darbuotoju liko prezidentas Domagojus Čavlovičius.
Kroatijos krepšinio pažiba jau kurį laiką turėjo finansinių problemų, o lemiamus smūgius sudavė koronaviruso pandemija ir galingas žemės drebėjimas praėjusią savaitę supurtęs Zagrebą.
Tiesa, klubas taško nededa, nors ir išgyvena itin sunkų laikmetį.
Kaip „geras maistas“ iškilo ir nukrito į dugną?
„Cibona“ gyvavimą pradėjo 1945 metais, kai bankininkai, įvairūs amatininkai, prekybininkai ir valstybės tarnautojai įkūrė sporto bendruomenę. Po metų bendruomenę papildė krepšinio sekcija ir šis įvykis yra laikomas „Cibona“ krepšinio klubo gimimu.
Dabartinį pavadinimą ir šlovę ekipa įgavo 1975 metais, politikams atskyrus krepšinio klubą nuo minėtos bendruomenės ir kontrolę patikėjus Zagrebo miesto valdininkams.
Ekipos rėmėjais tapo Kroatijos maisto industrijos gigantai, tuo metu valdyti valstybės – „Kraš“, „Franck“, „Badel“ ir „Voce“.
Netrukus komanda įgavo „Cibona“ pavadinimą – lotyniškai „cibus bonus“ reiškia „gerą maistą“.
Po penkerių metų buvo iškovota Jugoslavijos taurė ir prasidėjo auksiniai ekipos laikai.
Juos įprasmina dvi anksčiau laiko užgesusios Kroatijos ir pasaulio krepšinio žvaigždės – Krešimiras Čosičius ir Draženas Petrovičius.
Pirmasis buvo lyginamas su Arvydu Saboniu dėl žaidimo stiliaus ir per karjerą nuraškė daugybę titulų su Jugoslavijos rinktine. Tašką K. Čosičius padėjo vilkėdamas „Cibona“ marškinėlius, kurioje žaidė 1980-1983 m.
Jam baigus karjerą estafetę perėmė D. Petrovičius, „Cibona“ ekipoja žaidęs 1984-1988 m., vėliau perėjęs į Madrido „Real“ ir NBA.
Šie vardai siejami ne tik su „Cibona“ iškilimu tarp Europos gigantų, bet ir tragiškais įvykiais Kroatijos krepšiniui.
1993 m. D. Petrovičius tragiškai žuvo autoavarijoje, O K. Čosičiaus gyvenimas užgeso 1996 m., pralaimėjus kovą su vėžiu.
Vyrams atitinkamai buvo vos 29-eri ir 46-eri metai.
Dvi legendos, sukūrusios „Cibona“ istoriją. Jų epochos metu „Cibona“ iškovojo net 14 trofėjų ir dukart tapo stipriausia Europos komanda, kai 1985-86 metais į viršų kėlė Europos čempionų taurę.
Pirmą kartą finale „Cibona“ 87:78 įveikė Madrido „Real“, o D. Petrovičius sukratė 36 taškus.
Šio titulo link „Cibona“ susitiko ir su „Žalgiriu“ – turnyre tada dalyvaudavo 25 šalių čempionai.
Tada šios pasidalino po pergalę, bet prabėgus metams jau susitiko svarbiausiame mūšyje – finale.
1986 m. balandžio 3 d., Budapeštas. Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas ir kitos „Žalgirio“ legendos stojo į mūšį su tuometiniais čempionais.
S. Jovaiša autobiografinėje knygoje „Krepšinio aistrų sūkury“ prisiminė, kad atmosfera jau mačo pradžioje buvo karšta.
„Jugoslavų sirgaliai kėlė pragarišką triumfą, laidė į aikštelę monetas, gelžgalius. Kartą net pataikė į petį Arvydui“, – rašė S. Jovaiša.
Vienu metu rungtynės net buvo stabdytos, o „Cibona“ treneris per mikrofoną turėjo prašyti savų sirgalių, kad šie apsiramintų ir leistų tęsti rungtynes.
Prieš rungtynes „Žalgirio“ treneris Vladas Garastas spaudai sakė, kad nenorėtų komandoje turėti D. Petrovičiaus ir siuntė užuojautą „Cibona“ krepšininkams, turintiems dirbti vien jam ir stebėti, kaip šis žaidžia vienas. Vis tik po mačo treneris turėjo pripažinti, kad klydo.
„Petrovičiaus nebuvo galima pažinti: jis nebešvaistė vienas kamuolio į krepšį, o tiksliais perdavimais sudarydavo puikias progas mesti komandos draugams“, – prisiminė S. Jovaiša.
Kai atrodė, kad „Žalgiris“ gali perimti rungtynių kontrolę, nutiko nelemtoji 32-oji minutė. G. Krapikas dukart iš eilės suklydo ir dar susistumdė su M. Nakičiumi. Kol šie stovėjo vienas prieš kitą, iš kitos aikštės pusės atlėkė A. Sabonis ir pastūmė kroatą.
„Vienu mostu jis sužlugdė visas „Žalgirio“ viltis“, – teigė S. Jovaiša.
„Cibona“ tuo metu pirmavo 68:61, o 27 taškus pelnęs A. Sabonis buvo pašalintas. „Žalgiris“ palūžo ir galiausiai pralaimėjo 82:94.
„Po rungtynių buvo tiesiog graudu žiūrėti į Sabonį: susigūžęs, kaip mažas tėvų nubaustas vaikas. Pažiūrėjau į pilnas ašarų jo akis ir suvokiau, kad pamokslauti, graudenti nebereikia. Arvydas suprato, kad apvylė ne tik komandą, bet ir tūkstančius jo talento gerbėjų“, – rašoma „Krepšinio aistrų sukūry“.
Revanšą „Žalgiris“ pasiekė nepraėjus nė pusmečiui po finalo, kai iškovojo tarpkontinentinę Viljamo Džonso taurę ir tapo pajėgiausiu pasaulio klubu. Pusfinalyje kauniečiai parklupdė „Ciboną“.
Nors vėliau „Cibona“ jėga Europoje pamažu menko, Kroatijoje jie buvo neįveikiami. „Split“, „Zadar“ ir „Šibenik“ turėjo įvairių problemų, o „Cibona“, pasinaudodama politine ir ekonomine pagalba, 11 kartų iš eilės nuo 1992 iki 2002 m. tapo šalies čempione.
Dominavimas buvo nutrauktas 2003 m., o 2007-2008 m. sezone „Cibona“ pirmą kartą nepateko į finalą, suklupusi pusfinalyje.
Jeigu Kroatijoje „Cibona“ vis dar išlieka nuolatiniu finalų dalyviu, tai Europoje iš jos vardo neliko nieko.
2011 m. ji neteko Eurolygos licenzijos ir du sezonus žaidė Europos taurėje, bet nesugebėjo laimėti nė karto – pralaimėjo visas 12 rungtynių.
Itin prasti rezultatai persekiojo ir Adrijos lygoje, nors 2014 m. pavyko iškovoti titulą, nepasaint didelių finansinių sunkumų. „Cibona“ iškovojo teisę grįžti į Eurolygą, bet ja nepasinaudojo, norėdamas stabilizuoti padėtį ir nebankrutuoti.
Po netikėto triumfo Adrijos lygoje vėliau aukščiausiai pavyko finišuoti septintoje pozicijoje.
Paskutinius trejus metus „Cibona“ net nesivaržė jokiame Europos turnyre. Iš didžios legendos ir Europos giganto teliko komanda, kuri jau gerą dešimtmetį kovoja su finansiniais sunkumais ir siekia išvengti blogiausio scenarijaus.
Šlovingus laikus dabar primena tik D. Petrovičiaus statula, stovinti šalia jo vardu pavadintos arenos, kurioje rungtyniauja „Cibona“.
Giganto iškilimas buvo toks pats staigus ir svaigus, koks dabar greitas ir skaudus yra kritimas žemyn.
