Darius Kasparaitis prisėdo ant sofos. Priešais jį ant sienos pakabinti trijų spalvų olimpiniai medaliai: auksas, iškovotas 1992-aisiais Albervilyje, sidabras, laimėtas 1998-aisiais Nagane, ir 2002-ųjų bronza, parsivežta iš Solt Leik Sičio. „Tai – mano gyvenimo diplomai, kuriais didžiuojuosi“, – prieš pradėdamas pokalbį tarsteli ledo ritulio legenda, rašo žurnalas „Bzn start“.
Po margaspalvės karjeros jis vis daugiau praleidžia laiko su šeima. Ledo ritulio neklaužada su sužadėtine švede Lisa Carrol augina dvynukes Liv ir Lilly ir sūnų Marley Joną. Su vos prieš porą metų profesionalaus sportininko karjerą baigusiu lietuviu kalbamės Stokholme, erdviuose apartamentuose, miesto centre. Vos už kilometro nuo jų – Djurgardeno parkas, o pro vieną lietuvio buto langų matosi Švedijos karalių rūmai.
„Čia – mano namai. Juose auginu vaikus ir stengiuosi pažinti save iš naujo“, – atvirauja Darius. Paklaustas, ar nepasiilgsta vyriškų kovų ant ledo, dėmesio ir pašėlusio gyvenimo ritmo – to, kuris jį lydėjo per visą sportininko karjerą, jis atsakė:
„Ne, tai praeitas gyvenimo etapas, – sako jis ir kiek pagalvojęs priduria: – Dabar man svarbiau pažinti save, įsiklausyti į savo šeimą, auginti vaikus ir kurti asmeninę laimę. Nuo keturiolikos metų gyvenau tarsi kiekviena diena būtų šventė, tad šiuo metu noriu sulėtinti gyvenimo ritmą ir išmokti džiaugtis paprastais kasdieniais dalykais“.
Darius Kasparaitis (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
– Jau praėjo dveji metai be ledo ritulio. Nepasiilgstate įtempto gyvenimo ritmo, nuolatinio skubėjimo ir kassavaitinio adrenalino per varžybas?
– Ne, man to jau nebereikia. Dabar gyvenu savo gyvenimą ir suprantu, koks iš tikro esu žmogus. Ne kaip sportininkas, o kaip paprastas žmogus. Tai nelengva. Galvoju, jog tai padaryti yra daug sunkiau nei pasiekti karjeros aukštumas. Suprantate, nuo keturiolikos iki trisdešimt septynerių buvau įspraustas į ledo ritulio rėmus.
– Ką turite omenyje, sakydamas, kad „reikia iš naujo su savimi susipažinti“?
– Nebėra Dariaus Kasparaičio, ledo ritulio padaužos, žvaigždės, yra tik paprastas žmogus. Su faktu, kad mano karjera jau baigėsi, susitaikiau per metus. Dabar jau lengviau. Anksčiau maniau, kad visas pasaulis turi apie mane suktis, o dabar, kai noriu ką nors pakeisti arba daryti kam nors įtaką, pirmiausia pradedu nuo savęs. Dažniau užduodu sau klausimus, kaip pats jausčiausi konkrečioje situacijoje, kurioje atsiduria kitas žmogus, ar aš gerai elgiuosi, ir, patikėkite, tai nėra taip lengva padaryti.
– O kas būtų buvę, jeigu šio proceso dabar Jūsų gyvenime nebūtų?
– Galbūt būčiau nusigėręs arba ir vėl pradėjęs vartoti narkotikus. Daugelis didžių sporto žvaigždžių tai daro.
– Užsiminėte, jog „ir vėl būčiau vartojęs narkotikus“. Negi taip jau yra buvę?
– 2006–2007-ųjų ledo ritulio sezone atstovavau Niujorko „Rangers“ klubui. Nors šiame klube praleidau penkis Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) sezonus, nesijaučiau, kad esu komandos dalis. Ekipoje vyravo prastas mikroklimatas. Dabar atrodo, kad tai buvo ne mano vaikinai, tiesiog visada norėjau žaisti šiame klube, tai ir rungtyniavau jame. 2006-aisiais buvau gan prastos sportinės formos. Viskas susidėjo į krūvą: skyrybos su antrąja žmona, man kainavusios šešis milijonus JAV dolerių, panikos priepuolis, nuolat dėl traumų maudžiamas kūnas. Visa tai siuntė man ženklus, kad reikia sustoti. Reikėjo ką nors daryti. Kreipiausi į gydytojus ir jie man išrašė vaistų nuo skausmo, kurių sudėtyje yra opiatų. Įsivaizduojate, kokia palaima yra išgerti vieną kitą tabletę ir po pusvalandžio pajusti lengvumą!
Pradėjau vaistus vartoti kasdien: atsikeliu iš ryto, nuotaika prasta – išgeriu tabletę ir ji pasitaiso, noriu parašyti laišką ar padirbėti prie kompiuterio – išgeriu dvi tabletes ir kelias valandas palaimingas žiūriu į kompiuterio monitorių. Dieviška būsena. Darbo rezultato nėra, bet užtat smegenyse – rojus. Tai tęsėsi gerą pusmetį. Per tą laikotarpį sportinė forma visiškai suprastėjo ir aš jau buvau paskolintas žemesnėje ledo ritulio lygoje rungtyniaujančiam klubui. Apie grįžimą į pagrindinę „Rangers“ sudėtyje galėjau tik pasvajoti. Vieną dieną nusprendžiau, kad laikas baigti vartoti vaistus, ir nustojau. Lygiai taip pat, kaip ir alkoholį, kai buvau 21 metų.
– Viename interviu esate minėjęs, kad, jei nebūtumėte metęs jaunystėje gerti, nieko nebūtumėte pasiekęs. Tai tiesa?
– Taip. Pasibaigus pirmajam NHL sezonui, girtas vairavau automobilį. Mane sulaikė policija ir tik po ilgų pokalbių ir didelės baudos paleido. Ėmiau galvoti. Žinojau, kad kitą kartą už vairavimą išgėrus man grės kalėjimas ir baigsis karjera, tad teko atsisakyti alkoholio ir ieškoti kitokių atsipalaidavimo būdų. Man atrodo, kad nuo to laiko savęs pradėjau nekontroliuoti. Dariau, ką noriu ir kada noriu. Visada gyvenau švęsdamas.
Daugiau skaitykite žurnale „Bzn start“.
Andrius Guginis, specialiai „Bzn start“ iš Stokholmo
