Kai rinkausi pirmąją savo heroję, didelių dvejonių nebuvo – tai bus Laura Juškaitė. Ši mergina tiek savo krepšininkės istorija, tiek charakteriu aikštelėje, tiek darbo etika yra kuo puikiausias pavyzdys vaikams, kuo galima tapti dirbant nuosekliai. Nors (įdomus faktas) Laura galėjo tapti futbolininke ar lengvaatlete. Internete klajojo ir daugybė abejonių dėl jos traumos pasekmių ir galimybių atstovauti Lietuvai 2025 metų Europos moterų krepšinio čempionato atrankos lange, kuris įvyks jau po poros savaičių. Bet apie viską nuo pradžių...
Kad pažinti Laurą kaip krepšininkę, kovotoją, lyderę, kad pabandyti suprasti, kaip susiformavo tokia asmenybė, aš pakalbinau ne tik ją pačią, bet ir žmones, kuriems teko vienaip ar kitaip darbuotis kartu.
Laura gimė 1997 metų rugsėjo 22 dieną Skuodo rajone ir į krepšinio treniruotes atėjo būdama trylikos metų (tiksliau reikėtų įvardinti - beveik 14), kas krepšinyje yra ganėtinai vėlai. O jau būdama septyniolikos ji buvo pripažinta geriausia LMKL jaunąja krepšininke. Tais pačiais 2015 metais Laura gavo kvietimą atvykti į Lietuvos moterų krepšinio rinktinės pasiruošimo Europos finaliniam etapui stovyklą, kad „apsiuostytų“, bet, visų nuostabai, ji ten „užsibuvo“ iki pat galo ir tapo ta paskutiniąja, kuriai buvo pasakyta „ne“. Tiesa, tuomet Laura spėjo ir debiutuoti moterų rinktinėje draugiškame mače Druskininkuose su Ukrainos rinktine.
Taigi, kaip viskas prasidėjo? Mano teksto herojė čia nedaugžodžiavo: ”Krepšinis mano gyvenime atsirado vaikystėje. Bet ne taip standartiškai, kaip kitų vaikų gyvenime. Iki trečios klasės gyvenome Barstyčių kaime. Visas dienas leisdavau lauke, o kieme turėjome krepšį, tad ten viskas ir prasidėjo. Trečioje klasėje persikraustėme gyventi į Skuodą. Kiek vėliau teko žaisti tarpmokyklinėse krepšinio rungtynėse. Nelabai pamenu, kaip mums ten sekdavosi, bet puikiai pamenu, kad visas dienas praleisdavau lauke prie krepšio su vyresniu broliu ir jo draugais. Rimtų krepšinio treniruočių nelankiau. Tokių mano mieste tiesiog nebuvo. Bet keletą metų sportavau lengvąją atletiką, o ten krepšinis taip pat nebuvo svetimas“.
Kiek atviresnis šia tema buvo pirmasis, kuris prisilietė prie Lauros talento – lengvosios atletikos treneris Antanas Donėla: „2008m. rudenį Laurą į lengvosios atletikos treniruotes atsivedė jos kaimynas, mano auklėtinis. Nuo pirmos treniruotės pastebėjau, kad Laura koordinuota, judri, šokli ir gerai išauklėta mergaitė. Viskas, ko ir reikia, norint išugdyti aukštos klasės sportininką. Kadangi Laura nepraleido treniruočių ir greitai tobulėjo, jau 2009m. pavasarį mes dalyvavome vaikų zoninėse varžybose, kuriose Laura užėmė pirmąsias vietas šuolio į tolį ir trišuolio rungtyse. O po metų vykusiose „Olimpinių vilčių“ varžybose ji jau tapo čempione šuolio į tolį rungtyje.
Lauros ryžtas nugalėti buvo neįtikėtinas. Rudens kroso varžybose, kuriose mokytojai liepdavo dalyvauti visiems, lankantiems lengvąją atletiką, jai teko bėgti 500 metrų distanciją. Laura tą distanciją prabėgo išnaudodama visas jėgas, kad nugalėti. Po to be greitosios pagalbos neapsiėjome. Na, o per treniruotes pastebėjau, kad Laurai labai patinka žaisti krepšinį. Vos tik įėjusi į salę, ji tučtuojau griebdavo krepšinio kamuolį. Ir treniruotėse apšilimui žaisdavome krepšinį. Šioje srityje ji pranokdavo bendraamžius vaikinus. Lauros potencialą pastebėjo krepšinio treneris ir patarė mergaitę nuvežti į krepšinio mokyklą.
Pažinojau krepšinio trenerį Algirdą Paulauską, paskambinau jam ir papasakojau apie tokią gabią mergaitę. Algirdas, net nematęs jos, prašė atvežti Laurą į Vilnių. Sakė, kad pasitiki manimi. Tada pradėjau pokalbius su tėveliais, kurie sutiko pabandyti, o štai su Laura buvo problemų... Per ašaras: „aš niekur nevažiuosiu, o jei dar liepsit man važiuoti, tai aš iš viso nebelankysiu treniruočių“. Tačiau po truputį pavyko įtikinti, kad tai jos šansas, kurį reikėtų išbandyti. Po 2 sav. Laura, grįžusi namo, pasakė, kad dar lengvosios atletikos aprangos ir startukų neatiduos, bet jau po 3 mėn. visa tai atnešė ir pasakė, kad nebegrįš. Lauros trenerė ir A. Paulauskas labai gyrė mergaitę ir sakė, kad padarys viską, kad tik Laura liktų sportuoti Vilniuje: „Man, žinoma, buvo gaila paleisti tokią gabią mergaitę, bet džiaugiuosi, kad taip pasielgiau ir mergaitė rado savo pašaukimą.“
Lauros atsiradimą Vilniuje papildė ir moterų krepšinio treneris Algirdas Paulauskas: „Kadangi pats esu kilęs iš Skuodo rajono, tai ten lengvosios atletikos treneriu dirbantis draugas (A. Donėla – aut. pastaba) susisiekė su manimi ir papasakojo apie merginą, kuri sportuoja lengvąją atletiką, žaidžia futbolą, bet gali žaisti ir krepšinį. Pasitariau su žmona (Vilniaus Krepšinio mokyklos mergaičių krepšinio trenere Diliara Velišajeva, kuri ir tapo pirmąja Lauros trenere – aut. pastaba) ir jau labai greitai Laura atsidūrė Vilniuje.
Sprendimą priimti teko skubiai, nes būsimoji krepšininkė jau buvo pakeliui į Naująją Akmenę lankyti futbolo. Jau per pirmąsias treniruotes tapo aišku – Laura ne tik gali, bet ir privalo žaisti krepšinį. Ji jau turėjo visą įgūdžių paketą: greitį ir šuolį. Bereikėjo tai pritaikyti krepšinio salėje. Tai labai darbšti ir imli krepšininkė, kuri nieko nebijo ir atiduos visą save siekiant norimo rezultato. Kaip didžiausią blogybę nebent galima išskirti – kad ji labai pergyvena, jei kas nors nepavyksta.“
„Kai pradėjau lankyti krepšinį Vilniuje, man tai buvo tam tikras įsipareigojimas. Nepraleisdavau treniruočių be rimtos priežasties, o kai tekdavo vieną ar kitą treniruotę praleisti dėl nenumatytų aplinkybių – jausdavausi blogai. Sportuoti man patikdavo ir dažniausiai tai darydavau su malonumu. Bet kartais buvo ir ašarų - tiek per treniruotes, tiek ir per rungtynes. Galiausiai iš to amžiaus išaugau, bet visada tai prisimenu su šypsena ir pati iš savęs pasijuokiu.“ – tęsia Laura. „Net ir atsidūrusi sostinėje negalvojau apie buvimą profesionalia krepšininke. Nelabai žinojau ir neturėjau supratimo, kad ir mergaitės gali būti profesionalios krepšininkės. Tiesiog gyvenau, mokiausi, sportavau, vasaras leisdavau jaunimo rinktinėse, o kažkoks supratimas ir kertinis momentas turbūt buvo gavus pirmąjį atlyginimą. Tada atėjo mintis, kad krepšinis gali būti ne tik pramoga ir hobis, bet ir veikla iš kurios gyvenu.“
Daugelis moterų krepšinio sirgalių mėgsta lyginti Laurą Juškaitę su Jonu Mačiuliu ar šių dienų superherojumi Arnu Butkevičiumi. Kova dėl kiekvieno kamuolio, dėl kiekvieno aikštės centimetro, niekada nesitraukianti iš kelio net daug didesnėms varžovėms, autoritetų nepaisymas.... Kas suformavo tokį kovotojos charakterį?
„Sunku pasakyti. Vaikystėje daug laiko leisdavau su broliu ir kitais „kiemo bernais”. Žaisdavome įvairius žaidimus. Jie fiziškai stipresni, o nusileisti nenorėdavau, tad, manau, tai galimai prisidėjo prie mano savybių, kurios pasimato krepšinio aikštelėje. Stengiuosi atiduoti visas jėgas, kad po rungtynių nereikėtų gailėtis, kad kažkur patingėjau, nedabėgau ar pasisaugojau“, – pakomentavo Laura.
Apie iššūkių kupiną bandymą išgyventi bernų draugijoje pasakoja ir Lauros brolis Martynas:
„Kaip vyresniam broliui – Laura visur iš paskos dalyvavo: dviratis, žaislinės mašinos, kamuolys, žvejyba. Vėliau prisidėjo ir sportas kieme su vyresniais. Nebuvau pats švelniausias. Visi elgėmės kaip su lygia – taip ir grūdinosi tiek kašyje, tiek futbole. Nieko nebijo, eina kiaurai – už tai visada keliai ir nubalnoti“.
O kaip klostėsi jos krepšininkės karjera? Kaip sekasi grįžti į ritmą po traumos ar ką apie bendražygę mano Gintarė Petronytė – visa tai ir dar daugiau antrojoje dalyje, kuri jūsų išmaniuosius įrenginius pasieks jau visai netrukus.
Parengta: Artūras Kochas „BasketPromo“
