Futbolu daug nesidomintys žmonės E. Jankauską dabar, turbūt, geriausiai prisimena kaip Lietuvos rinktinės trenerį, kuriam labai nepasisekė.
Išmaišęs devynias šalis, tapęs lygiaverte Europos futbolo elito dalimi, E. Jankauskas nusprendė padėti ir Lietuvai. Jis stojo prie rinktinės vairo ir po pusantrų metų buvo atleistas.
Tačiau tai – toli gražu nuo tikrojo E. Jankausko gyvenimo paveikslo. Tikrasis jis padarė neeilinę futbolininko karjerą ir iki pat šių dienų yra vadinamas vienu geriausių visų laikų Lietuvos puolėjų.
Futbolininko karjerą E. Jankauskas pradėjo ten, kur gimė ir augo – Vilniuje. Tiesa, greitai tvirto sudėjimo jaunuoliui namų komandos nebeužteko – dvidešimtmetis jis persikėlė gyventi ir žaisti į Maskvą.
Maskvoje, kurią pats futbolininkas prisimena kaip košmarą, prasidėjo 15 metų trukusi įvairiaspalvė E. Jankausko karjera, leidusi jam atsidurti tarp pirmo ryškumo futbolo žvaigždžių ir tapti pirmuoju bei vieninteliu lietuviu, laimėjusiu Čempionų lygą.
„Galbūt ir reikėjo pradėti nuo pačio sunkiausio etapo“, – kalbėdamas su naujienų portalu tv3.lt šypteli 45-erių E. Jankauskas.
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Rusijoje vos nemetė futbolo ir nepabėgo namo tuščiomis. Vis dėlto, laiku ir vietoje gauti patarimai jaunuolio gyvenimą tada apvertė aukštyn kojomis.
„Rusijoje norėjau viską mesti, tas miestas (Maskva - aut. past.) pasirodė man labai nesvetingas, buvo karšta, jaučiausi niekam nereikalingas. Tas nuolatinis smogas, patirta trauma, buvo sunku. Aš norėjau bėgti. Atėjau ir pasakiau, kad man reikia namo. Reikiamu metu treneris man labai daug patarė, pasakė, kad tavęs mums reikia, lik, viskas nuo šiol bus geriau“, – prisimena E. Jankauskas.
Plačiau – interviu:
Nuo jūsų karjeros pabaigos prabėgo dešimtmetis. Daug laiko rasti naujų pomėgių. O ko labiausiai pasiilgsta buvęs profesionalas?
Daug dalykų. Turbūt labiausiai sportinės rutinos, kai žinai, kad tavęs laukia treniruotės ir po to viso darbo išpildymas – rungtynės. Tu pagal futbolą dėliojiesi savo gyvenimą, labai pasiilgstu tos tikros disciplinos. Jau dešimt metų nesu profesionalas, bet noriu gyventi taip, kaip gyvenau iki šiol. Stengiuosi ir dabar treniruotis. Tarsi pasąmonė man sako, kad reikia treniruotis, reikia kažką daryti su futbolu, pagal galimybes. Atrodo, kad yra įaugę į kraują, belieka tikėtis, kad sveikata leis išpildyti norus.
Išmaišėte devynias šalis. Pradžia Rusijoje, vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kokia ji buvo?
Po Rusijos visur buvo šiek tiek lengviau. Atvykęs į Belgiją supratau, kad turbūt sunkiausią etapą jau praėjau. Tais laikais Rusijoje tikrai nebuvo lengva, organizacija nebuvo tokia, kokia dabar yra, struktūra, stadionai, viskas nebuvo taip, kaip dabar. Galbūt reikėjo pradėti nuo pačio sunkiausio etapo, dabar manau, kad tai tik į naudą. Tai nebuvo auksiniai laikai, bet man jie suteikė tikrai daug.
Dvidešimtetis Edgaras Jankauskas Maskvoje, vyrų futbole, ar buvo baisu?
Buvo daug kas baisu, bet reikėjo. Tuo metu buvo laikas, kai turėjau pereiti iš vaikų futbolo į suaugusiųjų futbolą. Vienas iš pagrindinių dalykų, be visos buities ir psichologijos, buvo žaidimas galva. Patikėkite, kai pamatai gynėją, jo akis, tai tikrai nėra drąsu šokti į priekį, o reikia. Su laiku supranti, kad jis tavęs irgi bijo, tai taip ir įsisuka, taip ir tampi suaugusiu (šypsosi).
Tada, dar labai jaunas, Maskvoje patyrėte traumą ir negalėjote žaisti. Kokios mintys sukosi galvoje?
Rusijoje norėjau viską mesti, tas miestas (Maskva - aut. past.) pasirodė man labai nesvetingas, buvo karšta, jaučiausi niekam nereikalingas. Tas nuolatinis smogas, patirta trauma, buvo sunku. Aš norėjau bėgti. Atėjau ir pasakiau, kad man reikia namo. Reikiamu metu treneris man labai daug patarė, pasakė, kad tavęs mums reikia, lik, viskas nuo šiol bus geriau.
Vėliau sekė keli metai Ispanijoje. Rytų ir Vakarų Europos futbolas 2000-aisiais. Juos įmanoma palyginti?
Skiriasi viskas – ir greitis, ir žaidėjų, ir pačio čempionato lygis. Jei tu esi pasiruošęs, tai kuo sunkesnis čempionatas, tuo tau bus lengviau. Sunkiausia yra ten patekti, o kai ten jau esi, tai prisitaikai prie aplinkos. Kartais būdavo sunku suvokti – žiūri per televizorių ispanų lygą, matai žvaigždes, o kitą dieną pats prieš juos žaidi. Tada supranti, kad daug dalykų tikrai yra įmanoma. Supranti, kad irgi gali žaisti kietai, vyriškai, taip pat kokį varžovą apgauti. Prisitaikymas turbūt ir yra didžiausia esmė. Viskas priklauso nuo noro ir tavo pasiruošimo. Reikia daug pasiaukojimo, reikia daug tvirtos psichologijos. Su geresniais ir tu pats tampi geresnis. Jei tu esi tarp blogų žaidėjų, tikrai neaugsi, kaip profesionalas.
Jums malonu, kad visi E. Jankauską pristato kaip vienintelį lietuvį, laimėjusį Čempionų lygą?
Nėra buvę gyvenime, kad aš kažkam pasakyčiau, kad aš laimėjau Čempionų lygą, o jūs kažko nelaimėjote. Nėra pasaulyje nė vieno žmogaus, kuriam pats pasakyčiau, kad laimėjau Čempionų lygą. Žeminti kitus, dėl to, kad esi neva tai kažką laimėjęs, yra labai nevyriška ir neteisinga. Toks ir būtų atsakymas.
Na, bet faktas yra įspūdingas...
Tiesa, Čempionų lygos trofėjus mane lydi visą gyvenimą. Kai atvažiuodavau kitur žaisti, tarkime, į Rygą, tai žmonės čia žinojo, kad atvažiuoja Čempionų lygą laimėjęs vyrukas. Norėdavo daugiau pabūti kartu, paklausinėti, tas jautėsi. Jautėsi ir spaudimas, nes bet kas Čempionų lygos vis tiek nelaimi – jiems atrodė, kad aš ir būsiu galbūt koks nerealus žaidėjas. Tai nerealus aš nesu, aš esu žmogus. Bet tai yra normalu.
Skandalingasis Jose Mourinho. Norėtųsi sakyti, kad jus treniravo pasaulinio lygio žvaigždė. Kaip yra iš tikrųjų?
Pasaulinio lygio žvaigžde mes tuos žmones padarome patys. Visos žvaigždės yra tokie patys žmonės, su savo teigiamais ir neigiamais bruožais. Tai nelaikyčiau jo pasaulinio lygio žvaigžde, tačiau tai yra žmogus, kuris padaro daugiau nei kiti. Ko gero, jis kažką darė geriau, nei kiti. Niekas savaime netampa žvaigžde, kurią žino visas pasaulis. Žinoma, tam reikia ir tinkamų aplinkybių, sėkmės. Tuo metu jis dar nebuvo žinomas treneris, buvo paprastas, pradedantis, jaunas treneris, kuris puikiai suprato savo padėtį. Puikiai suprato, kad jo sėkmė priklauso nuo mūsų – todėl jis su mumis elgėsi pagarbiai ir kilniai.
Dabar pats pradėjote trenerio karjerą. Ar naudojate tai, ką gavote iš J. Mourinho?
Žinoma, kad taip. Ne tik iš jo – kiekvienas treneris kažką duoda. Tai žmonės, iš kurių tu mokaisi. Iš vienų pasiimi vieną, iš kitų – kitą. Tikrai buvo dalykų, kuriuos panaudojau savo darbe tokius pačius, kaip naudodavo Jose Mourinho. Tiesa, tikrai buvo ir dalykų, kurių naudoti nenoriu, bet apie juos nepasakosiu (šypteli).
Dabar jums 45-eri. Ar po penkerių, dešimties metų E. Jankauską matysime kaip stiprų futbolo trenerį?
Ketinu dirbti treneriu ateityje, taip. Dirbčiau treneriu ir užsienyje, kodėl gi ne. Futbolo norėsis man iki pat gyvenimo galo, tikrai.
