Skaičiuojama, kad iš viso žaidynėse yra apie 45 tūkst. savanorių. Jų užduotys gali skirtis kardinaliai. Vieni jų dirba metro stotyse ir padeda susigaudyti, kaip nuvažiuoti iki varžybų vietų, kiti dirba su sportininkais ar tiesiog padeda aptarnaujančiam personalui.
O štai lietuvis Matas Strumila savanorio misiją atlieka kiek toliau nuo Paryžiaus įspūdingo grožio Versalio rūmuose, buvusioje Prancūzijos karalių rezidencijoje.
Būtent toje erdvėje vyksta jojimo varžybos, taip pat ten varžysis ir penkiakovininkai, tarp kurių bus ir Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir Gintarė Venčkauskaitė.
Dažniausiai tokiose milžiniškuose renginiuose savanoriauja arba vietiniai, arba žmonės, kurie čia atvykę, bet čia pat ir dirba arba mokosi. Bet ne Matas.
Su portalu tv3.lt kalbėdamas apie gimusią idėją savanoriauti olimpinėse žaidynėse jis pasakojo, kad tiesiog atsitiktinai socialiniuose tinkluose pamatė reklamą ir nusprendė pabandyti savo laimę.
„Atsitiktinai pamačiau informaciją, net nepamenu, jau kada ir pildžiau anketą. Vieną dieną pamačiau reklamą socialiniuose tinkluose turbūt prieš keletą metų, kad ieško savanorių. Pagalvojau, pabandysiu užpildyti, kodėl gi ne. Ir iš tiesų net buvau pamiršęs, jog pildžiau.
Pildė klausimyną ir keli pažįstami, bet jų neatrinko. Kol kas tik vieną lietuvę sutikau, manau, kad visose žaidynėse su manimi jų gal trys-keturi.
O klausimyne domėjosi mano praeitimi, ką veikęs, ką daręs, kur savanoriavęs, ar teko prisiliesti anksčiau prie sporto, ar organizuoti kažkokius renginius. Iš pradžių norėjau dirbti krepšinio arenoje, nes turėjau darbo patirties „Žalgirio“ arenoje, o antras variantas buvo darbas pankiakovėje, nes ir pats esu šia sporto šaka užsiiminėjęs.
Esu anksčiau savanoriavęs studentiškose renginiuose, KTU atstovybėje. Patirties turiu, bet ne tarptautinės. Nors draugai domėjosi, ką aš ten pildydamas tą paraišką primelavau, kad patekau, bet sakiau tik tiesą. Net rašiau, kad nelabai moku prancūzų kalbos“, – sakė Matas.
Papasakojo apie savanorio kasdienybę
Apie savo kasdienybę pasakojęs lietuvis sakė, kad būna įvairių dienų, kartais jos aktyvios, kartais kaip tik ne.
„Tai taip ir pakvietė ten mane, bet paskui pasiūlė, gal norėčiau padirbėti ir Versalyje prie žirginio sporto. Turime visi kelias ar daugiau misijų, kurias ir atliekame. Tai dabar mano užduotis nukreipinėti žmonių srautus varžybų vietoje, pagelbėti, jei ko reikia. Kartais pobūdis kitoks, kiti vairuoja automobiliukus mažus ar lydi sportininkus. Yra savanorių, kurie dar ir Paryžiaus centre dalina lankstinukus, nukreipinėja žmones ir t.t.“, – sakė jis.
Lietuvos olimpinėje komandoje pirmą kartą per šalies nepriklausomybės istoriją yra žirginio sporto atstovai. Tiesa, Justinai Vanagaitei žaidynės jau baigėsi. Ji su žirgu Nabab dailiajame jojime pateko į A grupę.
Už 33 atliktus techninius elementus J.Vanagaitė su Nabab gavo 69.208 proc. įvertinimą ir nepateko į finalą. O tarp vyrų dalyvausiantis Andrius Petrovas savo starto laukia kitą savaitę.
Kaip pasakoja Matas, per neapdariumą jis praleido J. Vanagaitės pasirodymą antradienį.
„Buvau sutikęs Justiną ir Andrių, bet, deja, paties Justinos jojimo nemačiau, šiek tiek laikus supainiojau, susimaišiau ir likau nepamatęs. Bet penkiakovėje tikrai darysiu viską, kad galėčiau stebėti varžybas ir būti ten tuo metu bei matyti mūsiškes sportininkes“, – teigė jis.
Finansinėmis išlaidomis tenka rūpintis pačiam
Galbūt yra dar nežinančių, kad savanoriai jokio atlygio negauna. Štai ir žaidynėse būtent todėl dažniausiai savanoriauja vietiniai arba čia dirbantys, arba besimokantys kitų šalių piliečiai. Todėl Mato atvejį galima pavadinti išskirtiniu.
„Vienintelis mūsų aprūpinimas yra uniforma. Davė batus, keturias maikutes, kepurę, kelias poras kelnių. Su šia apranga turi būti kiekvieną dieną. Dar gauname maitinimą kartą per dieną, jei tuo metu esi vietoje.
Apgyvendinimu reikėjo rūpintis pačiam. Kiti net stebisi savanoriai, kai prisistatau, kad esu iš Lietuvos. Klausia, ar čia mokausi, ar gyvenu, bet sakau, kad ne. Tiesiog atvykau dėl žaidynių. Išsprogusiomis akimis sako, ar suprasiu, kiek man čia viskas kainuos“, – pasakojo Matas.
Jis taip pat atskleidė, kiek jam viskas gali kainuoti, kadangi Paryžius brangus miestas. Vis tik jis pridūrė, kad pagalbos sulaukė iš lietuvių bendruomenės.
„Skrydžiai 200 eurų, nakvynė 800-900. Pasisekė, kad per lietuvių bendruomenę pavyko susirasti, kur gyventi, nes būtų tekę mokėti kur kas brangiau. Labiausiai kandžiojasi maisto kainos. Nežinau, gal esu šiek tiek išprotėjęs. Man tiesiog norėjosi nuotykio. Buvau atsidėjęs santaupų, nors esu studentas, bet, manau, kad iš viso išleisiu apie 1500 eurų“, – portalui tv3.lt kalbėjo Matas.
Pasitaiko kuriozų, bet būna ir labai ramių dienų
Jei žiniasklaidos atstovai valandų žaidynėse neskaičiuoja, tai savanoriai turi laisvadienių, kai gali atsikvėpti. Ir iš tiesų, darbo valandos dažnai būna labai ilgos, o šiuo metu Paryžiuje dar didelis karštis, tad kai kuriose vietose, kur yra atviros erdvės, savanoriai rotuojami dažniau.
Štai irklavimo bazėje keletą dienų šalia įėjimo ar pasikalbinimo zonoje jie keitėsi dar dažniau, nes 34 laipsnių karštis jau pavojingas.
„Darbą pradėjau žaidynių atidarymo dieną. Šiandien kaip tik turėsiu pirmą laisvą dieną. Iš viso per kelias savaites jų bus penkios. Įdomiausia, kad angliškai čia dažnai sunku susišnekėti, tad tenka laužyti liežuvį. Šiek tiek pats prancūziškai esu mokęsis, bet vis vien reikia kartais daugiau pastangų, kad susikalbėti“, – teigė Paryžiuje savanoriaujantis vaikinas.
Jis taip pat išskyrė kol kas įdomiausią kuriozą, nutikusį per jau beveik savaitę.
„Viskas kol kas sklandžiai, nors buvo vienas kuriozas. Organizatoriai patys nepamatė, kad reikia uždaryti vieną išėjimą, pro kurį turėjo būti pravedami žirgai. Nenuėmė ženklo, tada mums liepė žmones apsukti, jei kas ten eis.
Paburbėdami kai kurie apsisuko mums pasakius, kitiems gi šovė į galvą kirsti kelią per miškus. Tad įpusėjus varžyboms išmindė takelį. Gavosi, kad kai kurie žmonės po miškus pasivaikščiojo.
Nors savanorių yra net perteklius. Daugiausiai jų yra prancūzų, kai kurie aplink Versalį gyvena ir iš namų čia kasdien atvyksta. Iš kitų šalių teko sutikti rumunų, moldovų. Kadangi gyvenu pačiame Paryžiuje, tai kasdien užtrunku kiek daugiau nei valandą, kol atvykstu į Versalį“, – pridūrė jis.
Milžiniški Versalio rūmai ir juo supanti teritorija išsikūrusi šiek tiek nuo Paryžiaus – daugmaž 22 km.
Kaip minėta, Matui teks pačiam nemažai išlaidų per visą šį laiką. Tad kas 25-erių vaikiną pastūmėjo tokiam nuotykiui? Ar dabar nesigaili?
„Ne, manau, buvo verta. Prancūzjoje esu pirmą kartą, o ir nežinai, kada kitąkart galėsiu būti olimpinėse žaidynėse ir viską matyti iš arti. Verta sudalyvauti. Tiesiog, kaip sakiau, gal esu šiek tiek išprotėjęs“, – teigė jis.
