Visai neseniai A. Sireika paskelbė apie 45-erius metus trukusios karjeros pabaigą ir atskleidė, kokių pareigų imsis toliau.
Karjeros pabaigos proga kartu su portalu tv3.lt A. Sireika prisiminė darbą „Žalgirio“ ir „Šiaulių“ ekipose, etapą Japonijoje ir nacionalinėje rinktinėje bei kitus karjeros vingius.
Treneriu nuo 1978 metų dirbęs A. Sireika karjerą pradėjo savo gimtajame mieste – Šiauliuose. Strategas „Šiaulių“ klube praleido rekordiškai ilgą 35-erių metų laikotarpį, per kurį 4 kartus (2000, 2001, 2009, 2010 m.) laimėjo LKL bronzos medalius.
35-eri Šiaulių ekipoje praleisti metai tarsi pasidalijo į kelis etapus (1994-2002 m., 2009-2012 m., 2017-2023 m.). Pirmasis etapas prasidėjo būtent 1978 m., kai A. Sireika ėmėsi treniruoti klubą pats dar būdamas aktyviu žaidėju Šiaulių „Statybos“ komandoje.
Visgi 1994 m. Šiaulių komanda prisijungė prie LKL ir pagal lygos taisykles, norėdamas treniruoti A. Sireika privalėjo užbaigti savo sportininko karjerą. Būtent tai strategas ir padarė iš karto imdamasis vyriausiojo trenerio pareigų „Šiaulių“ klube. Tuomet treneris Šiauliuose dirbo iki pat 2002-ųjų, kai nusprendė savo karjerą pratęsti Kauno „Žalgiryje“.
Darbo Kaune metu legendinis Lietuvos krepšinio treneris taip pat pasižymėjo skambiomis ir įsimintinomis pergalėmis. Nuo 2002 m. iki 2006 m. „Žalgiryje“ vyriausiojo trenerio pareigas ėjęs A. Sireika su komanda tris sykius paeiliui tapo LKL čempionais (2003, 2004, 2005 m.).
Pasibaigus „Žalgirio“ etapui treneris nusprendė išbandyti savo jėgas užsienyje, todėl 2006–2007 m. sezoną A. Sireika praleido Kazanės UNIKS klube. Su šia komanda strategas pateko į Europos taurės pusfinalį bei užėmė 2-ąją vietą Rusijos lygoje.
Visgi 2008 m. A. Sireika sugrįžo į Lietuvą, kur 2 mėnesius buvo „Lietuvos Ryto“ vyriausias treneris, kol vėl nusprendė sugrįžti į Šiaulius. Štai ir prasidėjo antrasis karjeros etapas „Šiaulių“ klube, kur treneris praleido keturis metus ir nusprendė išvykti į Japoniją.
2012–2014 m. A Sireika dirbo Točigio „Brex“ ekipoje (Japonija), o vėliau grįžo į Lietuvą ir du sezonus treniravo Utenos „Juventus“ komandą.
Galiausiai 2017 m. išaušo trečiasis Šiaulių etapas, kur treneris pradirbo iki pat karjeros pabaigos.
A. Sireika ne tik rinko įspūdingas pergales LKL ir užsienio lygose, tačiau spėjo pasižymėti trofėjumi, kurio joks kitas Lietuvos treneris nėra iškovojęs. Maždaug penkerius metus Lietuvos rinktinę treniravęs strategas 2003 m. Švedijoje triumfavo Europos čempionate. Jau kitais metais vykusiose Atėnų olimpinėse žaidynėse A. Sireikos treniruojama rinktinė suklupo kovoje dėl bronzos prieš amerikiečius, kuriuos buvo įveikusi grupės etape.
„Puikiai atsimenu prezidento Valdo Adamkaus žodžius kai sugrįžome iš Atėnų olimpiados. Čia ir buvo vienas iš skausmingų gyvenimo momentų, nes mums viskas ne taip sėkmingai susiklostė ir užėmėme 4-ąją vietą.
Tačiau Lietuvoje mus sutikęs V. Adamkus sakė: „Aš galvoju, kad ši olimpiada Lietuvos krepšiniui buvo vienas džiaugsmingiausių momentų. Lietuvos rinktinė įveikė krepšinio pradininkų, JAV svajonių komandą. Tai Lietuvai yra didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas, aš niekada nepamiršiu šitos komandos“. Žinokit graudinausi tuomet klausydamas jo kalbos, graudinuosi ir dabar apie tai pasakodamas“, – prisiminimais dalijosi A. Sireika.
Galiausiai 2005 m. Lietuvos rinktinė Europos čempionate nepasiekė pusfinalio ir po to A. Sireikos etapas rinktinėje baigėsi.
Su tv3.lt bendravęs legendinis Lietuvos treneris A. Sireika aptarė svarbiausius karjeros momentus ir brangiausius prisiminimus. Pokalbyje strategas pasidalijo prisiminimais iš šlovingo etapo Šiauliuose ir Kaune, papasakojo apie patirtį Japonijoje ir atskleidė kaip jo akyse kito Lietuvos krepšinio kultūra.
Treneri, kokios emocijos ir nuotaikos užbaigus 45 metus trukusią karjerą?
Emocijos yra dvejopos. Iš vienos pusės dabar man yra lengva būsena, kadangi nukrito atsakomybės ir našta. Nebereikės pergyventi kas liks iš komandos ir rinkti naujos, nebeliks tos rutinos, kuri būdavo kiekvienais metais.
Kai baigdavosi sezonas manęs dažnai klausdavo: treneri, ko toks susirūpinęs? Na ir kaip čia nebūsi susirūpinęs, kai nuolat galvoji kas iš komandos kitam sezonui liks. Matai, kad vieną žaidėją vilioja, kitą žaidėją vilioja ir mąstai, kaip juos išsaugoti. Taigi visada būdavo tokia darbinė būsena, o to džiaugsmo ne tiek daug ir likdavo pasibaigus sezonui.
Iš kitos pusės yra sunkesnė būsena. Kai 45 metus dirbai treneriu ir dabar ateina toks laikas, kai tu juo nebebūsi ir užsiimsi kažkuo kitu. Tokį pokytį gali suprasti tik tie žmonės, kurie dirbo kažką panašaus taip pat ilgai kaip ir aš. Žodžiais tai nenusakoma, bet kol kas dar jaučiuosi toks „nei pakartas, nei paleistas“.
Kiek jums asmeniškai ypatinga tai, kad karjerą užbaigėte Šiauliuose, ten kur viskas ir prasidėjo?
Dabar darosi madinga, kad žaidėjai ar treneriai stengiasi užbaigti karjerą ten kur ją pradėjo. O man nei renkantis, nei planuojant taip simboliškai gavosi. Šiauliai yra mano miestas, Šiauliai yra mano namai ir čia dirbau nuo tada kai baigiau Kūno kultūros institutą. Žinoma buvo išvykų ir į užsienį, ir į kitus Lietuvos klubus, bet kai grįžau vėl dirbti į Šiaulius jaučiausi savose rogėse.
Šiauliuose aš gerai jaučiuosi, visi žmonės man pažįstami ir mėgiami. Gatvėse su manim sveikinasi net nepažįstami žmonės, man šypsosi. Tikrai nėra geresnio jausmo gyvenime, negu jausmas, kai tave visi pasitinka su šypsena. Tokiu atveju nebegalvoji nei apie pinigus, nei apie kažką kito, tik apie tai, kad tave sutikę žmonės šypsosi. Norėčiau palinkėti visiems turėti tokį gyvenimą ar karjerą, kad žmonės sutikę šypsotųsi ir ranką spaustų.
Pasikartosiu, kaip visą laiką sakydavau interviu. Man gražiausias kraštas yra Australija, gražiausias miestas Barselona, o mylimiausias miestas Šiauliai. Būtent todėl labai džiaugiuosi, kad čia baigėsi karjera.
Prisimenant prabėgusius karjeros metus, koks gražiausias ir koks skaudžiausias momentai?
Manęs pastaruoju metu dažnai paklausdavo apie skaudžiausius momentus. Tokiu atveju aš atsakau, kad gal paklauskite kažko kito, kam pilate man druską ant žaizdos. Manau, kad aplinkiniai žmonės patys gali įvertinti, kad trenerio karjeroje buvo skaudžiausia, o kas gražiausia (juokiasi, - aut. past.).
Nėra malonu prisiminti skaudžius dalykus, o su džiaugsmingais irgi visą laiką negyvensi. Malonu arba skaudu buvo tuo metu, o dabar jau taip nebepasakysi. Tegul žmonės patys sprendžia.
Nei vienas treneris nedaro, kad butų blogiau ir nei vienas treneris nenori turėti tų skaudžių momentų. Tik gyvenimas sudėlioja taip, kad jų būna.
Per savo karjerą dirbote su daug Lietuvos ir užsienio krepšininkų, kurie turi sėkmingas karjeras. Gal galite išskirti vieną krepšininką prie kurio tobulėjimo didžiuojatės prisidėjęs ir kodėl?
Sunku taip prisiminti ir išskirti vieną žmogų, tačiau galiu atskleisti, su kuo man per karjerą buvo maloniausia dirbti. Man maloniausi žmonės su kuriais teko dirbti yra Mindaugas Žukauskas, Mindaugas Kuzminskas, Arvydas Sabonis, Mantas Kalnietis ir Robertas Giedraitis. Žinoma galėčiau vardint ir vardint, tai nėra baigtinis sąrašas.
Kai manęs paklausia, ar džiaugiuosi, kad teko dirbti su tokiomis žvaigždėmis, visuomet atsakau, kad džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad teko dirbti su Karnišovu, Valančiūnu ir su kitais tikrai labai talentingais žmonėmis. Tačiau niekada nenoriu skirstyti žmonių pagal kažkokius jų nuopelnus.
Man yra žmonės su kuriais buvo malonu dirbti ir kurie dar iki pat šiandien man padėkoja už darbą kartu. Pavyzdžiui, broliai Lavrinovičiai. Tikrai nėra jautresnių ir švelnesnių žmonių už juos. Visai neseniai juos pasveikinau su tėvo diena, įdėjau mūsų nuotrauką iš kažkokios šventės Vilniuje ir parašiau: „Broliukai, su tėvo diena! Man jūs esat kaip sūnūs“. O jie atraše tokius gražius žodžius, kad net dabar prisimindamas susigraudinti galiu. Labai džiaugiuosi, kad man teko pažinti ir dirbti su tokiais žmonėmis.
Dar vienas puikus pavyzdys, kad kiekvienas žmogus būtų toks laimingas, jeigu jam būtų tekę ne tik nusifotografuoti su A. Saboniu, bet ir su juo padirbėti. Galiu pasakyti, kad esu labai laimingas dėl to, kad man teko padirbti su tokiu žmogumi. Čia yra gyvenimo džiaugsmas, o ne vien pasiekimai ir pergalės.
Sugrįžkime į ten kur viskas prasidėjo. 35-erius savo karjeros metus atidavėte Šiaulių klubui. Koks buvo darbas Šiauliuose?
Darbas Šiauliuose buvo nelengvas, tačiau malonus. Visų pirma buvo nelengva pradžia, kai rėmėmės daugiausiai savais žaidėjais iš Šiaulių, tačiau buvome visi kartu. Tuo metu dar nebuvo tokios mados, kad visi prisikviestų pusė komandos iš užsienio, visiems buvo džiaugsmas, jog žaidė visi savi.
Mano treniravimo stilius tuo metu buvo toks, kad norėdavau atrasti kokį nors jaunesnį vaiką, kuris sublizgėtų. Būtent taip atsirado Mindaugas Žukauskas, Mindaugas Kuzminskas. Pavyzdžiui, M. Kuzminskas gyveno Vilniuje ir žaidė Vilniaus sporto mokykloje, tačiau nebuvo ten labai reikalingas. Tuomet atvažiavo į Šiaulius pažaidė šiek tiek, persikėlė į Kauną, į Malagą, o galiausiai ir į NBA. Man kaip treneriui toks progresas yra pasaka.
Aš jau tada sakiau, jog galiu baigti karjerą, nes pasiekiau tai, kad mano auklėtiniai išvyko į NBA. Iš tikro niekada nesitikėjau, kad galiu tiek pasiekti su Šiaulių komanda ir dar tapti rinktinės treneriu, o vėliau su ja tapti Europos čempionais.
Kodėl nusprendėte tiek laiko praleisti Šiauliuose? Sentimentai, ar tiesiog viskas tenkino?
Nebuvo jokių sąlygų. Kai grįžau į namus po darbo Utenoje, valdybos pirmininkas A. Nacickas ir buvęs sporto direktorius M. Žukauskas pakvietė mane dirbti komandoje. Žinojau, jog tuo metu komandoje buvo ypatingai sunki finansinė situacija, tačiau aš jokių sąlygų nestačiau. Tiesiog žinojau, kad mano karjera eina į pabaigą ir man buvo nesvarbu kiek man galės sumokėti.
Galėjo ir visai nemokėti, nes užsidirbau per visą gyvenimą kituose klubuose. Man buvo svarbiausia, jog čia yra mano klubas. Sunki buvo padėtis, kvietėmės jaunimą, kuriems mokėdavom po tūkstantį eurų ir visi sakydavo, kad su tokia sudėtimi tik MKL galime žaisti. Tačiau aš žinojau, kad grįžau ne užsidirbti, o grįžau į namus ir darysiu viską ką galiu, kad Šiauliuose krepšinis gyvuotų. Vėliau pagerėjo ir finansinė padėtis, viskas įvyko labai natūraliai.
Mano kaip trenerio svajonė visuomet buvo surasti jaunus talentus. Visada norėjau surasti tokius žaidėjus kaip Dončičius ar Kuzminskas. Ieškojau talentų tarp vaikų, kviesdavau į treniruotes ir galėdavau dieną naktį praleisti salėje.
Kurie darbo metai Šiauliuose įsimintiniausi?
Pats didžiausias džiaugsmas buvo, kai tik pradėjau dirbti. Dirbome nuo 1978 m., kai nebuvo tokio profesionalumo kaip tada kai 1993 m. susikūrė LKL. Mes papuolėme ten antraisiais metais ir tikrai jautėsi, jog ten yra profesionali lyga vertinama visame pasaulyje. Buvo tikra svajonė žaisti šioje lygoje, salė griuvo nuo žiūrovų.
Atvažiuodavo „Žalgiris“ arba „Lietuvos rytas“ mes sugebėdavome juos įveikti, o salė atrodė, kad griūdavo nuo sirgalių džiaugsmo. Pamenu, kad net tuometinis meras sakydavo, kad nuo mūsų žaidimo salė griūna ir kuo greičiau reikia naujos. Ir tada iš tos meilės krepšiniui mes antrieji po „Žalgirio“ pasistatėme areną.
Tada ir buvo didžiausias džiaugsmas, kai žinojome, kad viršijame sales, o žmonės eina iš proto dėl mūsų žaidimo. Įsimintiniausias įvykis buvo kai 2000–2001 m. sezone iškovojome bronzos medalius. Tuo metu atrodė, kad pasiekėme viską kas įmanoma. Ir aš labai džiaugiuosi, kad turėjau progą padėti pamatą Šiaulių klestėjimui krepšinyje.
Dar vieną šlovingą etapą turėjote treniruodamas „Žalgirį“. Kas įsiminė iš darbo Kaune?
Darbas buvo toks, kad tu kyli aukštyn ir iš vienos pusės tau yra lengviau, Lietuvoje žaisti jokių problemų nekyla. Lietuvoje žaisdavome ir laimėdavome. Paskutinės kovos būdavo finalai su „Lietuvos rytu“, kuriuos kol aš dirbau visus laimėjome. LKL viskas buvo puiku ir nepatyriau jokių nusivylimų.
Iš kitos pusės vykdamas dirbti į „Žalgirį“ suvoki, kad ten ne tik LKL egzistuoja, bet ir Eurolyga ir teks žaisti ir ten. Man asmeniškai Eurolygoje neteko labai didelių džiaugsmų patirti, bet palyginus su sąlygomis dabar mes tikrai tarp komandų atrodėme labai paprastai. Biudžetai buvo maži ir komanda išspausdavo kiek galėdavo.
Būdavo paprasti tikslai, pavyzdžiui patekti į atkrintamąsias ir net jeigu nenukeliaudavai toliau būdavo džiaugsmas, kad įvykdei tikslą. Kitaip sakant kokios galimybės, tokie ir tikslai.
Kurie legionieriai įsiminė labiausiai per tuos kelis sezonus „Žalgiryje“?
Mano darbo principas yra toks, kad visų pirma krepšininkai yra žmonės, o tik tada profesionalai ir taip reikia su jais bendrauti. Tačiau tikrai sudėtingas žmogus buvo Tanoka Beardas. Visgi sulaukęs komplimento iš manęs man tiesiog pečius ir šonkaulius „laužydavo“. Būdavo pagirį jį, o jis sugriebia mane kaip koks galiūnas pakelia viršun ir sako: „Treneri aš laimingas“.
Dar viena įdomi istorija su juo, kad jis atsiveždavo savo dukrą, kurią vadindavau garbane. Aš jį motyvuodavau sakydamas: sužaisk taip, kad nusiųsčiau tavo garbanei žinutę, kurioje parašyčiau, jog esu laimingiausias pasaulyje treneris, kad sutikau tavo tėtį. Aš tiesiog norėjau žmogų nuteikti, kad jis sužaistų gerai, o jam nuo tokių mano žodžių net ašara ištryško.
Aš visada stengdavausi žaidėjus taip paveikti. Niekada nebandžiau su jais kariauti, tiesiog stengiausi pasakyti kažką, kad žmogus suprastų mane.
Treniruodamas Kaune spėjote prisiliesti prie darbo su Arvydu Saboniu. Koks buvo darbas su juo?
Aš į Kauną atvažiavau iš Šiaulių, o jis atvyko iš Madrido „Real“. Tuo metu aš jokio autoriteto neturėjau ir tai pasikeitė tik tada, kai tapau Europos čempionu. Tada atsirado ne tik autoritetas, bet ir įvairūs pasiūlymai iš užsienio.
Labai didelė pagarba Arvydui, kadangi jis niekada nebandydavo parodyti, kad jis yra kažkoks garsesnis. Ir taip buvo netgi tada, kai jis grįžo iš Madrido, o aš atvykau iš Šiaulių. Jis garsiausias Lietuvos krepšininkas, bet jis niekada to neparodydavo ir aš nuoširdžiai stebėjausi. Prisimenu mūsų asmeninius pokalbius. Jis uždėdavo ranką man ant peties, žinoma, ta ranka didelė sunki, patapšnodavo ir sakydavo: „Ramiai treneriukas, ramiai“. Jis tiesiog visada dvelkia tokiu gerumu.
Aš visada galvodavau, jog negali būti tokio varianto, kad treneris savo reikalais, o žaidėjai savo. Todėl visą laiką sprendimus stengdavausi priimti kartu, tartis, paaiškinti jiems dėl ko reikia daryti kaip sakau. Jeigu suabejodavau dėl savo sprendimo Arvydas visuomet sakydavo: „Treneri, jūs dirbat savo darbą, o aš dirbu savo darbą. Ir žinau tai, kad ne mano darbas spręsti ar geri jūsų sprendimai, ar ne. Aš žinau ką turiu padaryti aikštelėje, o jūs žinote ką pasakyti žaidėjams“. Aš nuoširdžiai nesu daugiau sutikęs tokio žmogaus kaip jis.
Dabar matau daug atvejų, kai žaidėjai nepatenkinti treneriais, ar tai ką treneriai pasako, tačiau su Arvydu tokių situacijų nebūdavo niekada, nepaisant to, kad jis garsiausias Lietuvos krepšininkas.
Pora metų praleidote Japonijoje. Ką kaip treneris prasivežėte iš ten?
Labai daug parsivežiau. Visada galvojau, jog su metais tampi vis protingesnis ir gali mokyti kitus, tačiau ten nuvykęs supratau, kad kuo daugiau tau metų, tuo labiau mokytis turi. Japonijoje buvo matyti žmonių santykius, tai kaip jie tarpusavyje bendrauja. Taip pat supratau ką iš tikro reiškia laikytis duoto žodžio, kadangi jų kultūroje ką pasakai turi išpildyti, o jeigu negali išpildyti – nežadėk.
Labai įsiminė vienas pavyzdys iš darbo pradžios. Buvo maždaug 3 treniruotė ir labai norėjau išreikalauti iš krepšininkų, kad viską atliktų gerai, todėl pakėliau balsą. Viskas sustojo ir visi žiūri į mane. Tada vienas asistentas išdrįso ateiti ir man pasakyti, kad Japonijoje pakelti balsą ant žaidėjų yra įžeidimas.
Pamenu, kad visi mažai kalbėdavo angliškai. Net ten kur gyvenau, kaimynai nusilenkinėdavo, tačiau nieko nekalbėdavo. Tuomet aš supratau, kad man reikia mokytis ir vakarais pasimokydavau po kelis japoniškus žodžius. Nuėjęs į treniruotes vietoj pasisveikinimo pasakydavau naujus žodžius, kuriuos išmokau, o jie išgirdę visi nušvisdavo, net jų akys didelės pasidarydavo. Tiesiog supratau, kad jeigu noriu juos kažko išmokyti turiu užmegzti kontaktą su jais, o dėl to turiu pasistengti ir pasimokyti pats.
Iškovojote titulą, kurio nei vienas kitas treneris Lietuvoje nėra laimėjęs. Koks buvo pergalės receptas 2003 m. Europos čempionate?
Pagrindinis receptas, kad visi žaidėjai buvome kaip vienas. Su vyresniais žaidėjais tokiais kaip Štombergas, Songaila, Macijauskas, Šiškauskas reikia tiesiog bendrauti, jų jau nebereikia mokyti, kai jie yra tokio lygio. Patyrusiems žaidėjams reikia duoti laisvės ir pasitikėjimą.
Kai žaisdavome rungtynes, kiekvienos iš jų turėdavo savo lyderį. Kai būdavo įtemptos kovos galvodavau ne apie derinius, o apie žmones. Tiesiog galvodavau ne kokį gerinį daryti, bet kokį žmogų išleisti, kuriam nesudrebėtų ranka ir imtųsi iniciatyvos. Leisdavau žmogų į aikštę ir nesakydavau, kokį reikia daryti derinį, tiesiog pasakydavau, kad labai reikia pataikyti, o jie išėję tai ir padarydavo.
Svarbiausia buvo tai, kad radome bendrą kalbą ir niekas nežaisdavo egoistiškai bei nesiekdavo įspūdingos asmeninės statistikos. Vienas pagrindinių pergalės kalvių buvo Štombergas ir nesuprantu, kodėl apie jį tiek mažai kalbama. Jis buvo ne tik kapitonas, bet ir toks unikalus žaidėjas, kuris galėjo visose pozicijose žaisti.
Kaip matote tuometinę rinktinę ir rinktinę dabar? Kas pasikeitė per 20 metų?
Nepatogu kalbėti apie dabartinę rinktinę, kadangi kiekvienam savas laikas. Kalbėti apie savo rinktinę visada jautru, o kalbėti apie kitas rinktines man atrodo neetiška. Kiekvienam yra savas laikmetis ir mano jau praėjo. Dabar niekas nežaidžia krepšinio taip, kaip žaisdavo kai treniravau aš, tiesiog dabar yra kitoks krepšinis.
Manęs dažnai paklausia, kodėl nerašau knygos, tačiau kam jos reikia, jeigu aš pats nedirbu šiandien taip kaip dirbau vakar. Krepšinis keičiasi, niekas nestovi vietoj ir nevyksta taip kaip vyko vakar. Todėl aš negaliu nei komentuoti, nei kritikuoti dabartinių rinktinių. Dabartinės komandos ir treneriai negali žaisti pagal senųjų patarimus, nes mes buvome savo laikmečio žmonės. Progresas atsiras tada, kai bus ieškoma naujų idėjų.
Šiuo metu rinktinė sulaukia daug neigiamų atsakymų iš krepšininkų. Kaip viskas vyko seniau, ar reikėdavo įtikinėti krepšininkus, kad atstovautų savo šaliai?
Seniau tikrai nebuvo tiek žaidėjų kiek yra dabar. Būdavo, kad jeigu atsisakydavo keli žaidėjai dėl traumų, neturėdavome ką vežtis. Dabar daug žaidėjų, yra pasirinkimas, taigi jei negali važiuoti vienas, važiuos kitas. Rinktinei tai gal net ir privalumas, žaidėjai, kurių neišdrįsdavai pakviesti, nes jie nebuvo tokie patyrę, dabar gaus šansą pasireikšti.
Niekada nereikia užsidaryti. Nežais šitas, žais kitas. Žinoma, negerai, kad tiek krepšininkų atsisako ir mano laikais to tikrai nebūdavo. Tačiau dabar yra tiek žaidėjų, kad ar vieną pakviesi, ar kitą nebus problemos, nes jie beveik lygūs. Galbūt paleidus jaunesnį žmogų, kuris tokio šanso iki šiol neturėjo, paaiškės, kad jis ateities Marčiulionis. Gali būti ir taip, kad tų kurie atsisakė ateityje net nebereikės kviesti, nes atsiras nauji talentai.
Kalbant apie dabartinę rinktinę, kodėl jaučiamas toks stiprus gynėjų / snaiperių trūkumas. Ar nebemokame jų išugdyti, ar tiesiog trūksta talentų?
Matau kelias priežastis. Jaunimo ugdymo sistemoj buvo visokių naujovių, pavyzdžiui vaikams uždrausta žaisti pikenrolus. Norint išugdyti daugiau tokių krepšininkų kaip Jasikevičius ar Marčiulionis reikia nedrausti jiems žaisti du prieš du. Priėmus tokius sprendimus gaunasi, kad kertame šaką ant kuriuos sėdime.
Reikia duoti laisvės nuo pat vaikystės ir jeigu atsiranda koks vaikiukas, kuris nori žaisti pikenrolus, tai tegul ir žaidžia. Tačiau yra ir daugiau tų taisyklių, kurios tik apriboja jaunus žaidėjus. Todėl reikia leisti krepšininkams pasireikšti ir atsiras tų talentų.
LKL praleidote didžiąją dalį savo karjeros. Kaip pasikeitė LKL krepšinis ir apskritai Lietuvos krepšinio kultūra?
Pagrindinis skirtumas visų komandų konkurencija. Toks lygis, kur kartais pasidaro nebeaišku, kas žais finale. Pavyzdžiui, šio sezono konkurencija buvo tokia didelė, kad iš pradžių stebėdavausi. Vėliau jau taip nebestebina, tačiau tai parodo labai aukštą krepšinio lygį. Eurolygos ir Europos taurės komandos nebegali būti garantuotos, kad grįš namo su pergale, todėl šiemet lygis yra labai išaugęs.
Kažkada sakiau, kad mano svajonė, jog LKL vyktų kaip Ispanijos lyga, kad 16 komanda sugebėtų laimėti prieš 1 ir nebūtų jokio stebuklo. Taigi šiemet būtent taip LKL ir buvo .
