Šimtu kilometrų sutrumpintas šeštasis greičio ruožas. Iš Al Qaisumah į Hailą. Smėliu „grįstu“ keliu į automobilių sporto meką.
Šimtu kilometrų sutrumpintame šeštajame 2021-ųjų metų etape Dakaro nuotykių ištroškusių dalyvių laukė 688 kilometrų diena, iš kurių 347 kilometrai greičio ruožo, 265 kilometrų pervažiavimas bendrojo naudojimo keliais iki starto ir 76 kilometrai iki išsvajotojo poilsio dienos namais tapsiančio bivuako Haile.
Trasos dangos profilis: 55 proc. smėlis, 35 proc. kopos, 10 proc. gruntas. Ką tai reiškia išvertus į žmonių kalbą? Pabandykime dekonstruoti.
Nors žadėtasis vienas sunkiausių maršrutų „neteko“ 100 kilometrų svorio, tačiau sudėtingumo dvasią jame palaikė likę 100 kilometrų kopų masyvų - nuo smulkių, I ir II lygio kopyčių iki sudėtingiausiųjų, III lygio kopų galiūnių, pavojingai lūžtančiomis keteromis, stačiu šlaitu pavojingai besileidžiančiomis žemyn. Šį didžiulės smėlio dėžės džiaugsmą papildė greitos ir šiek tiek lėtesnės atkarpos, „įrėmintos“ kanjonų peizažu.
Kodinis šios dienos pavadinimas - įvairiausių formų smėlis be ypatingų akmenynų
Iš proto varančių akmenų šiame etape organizatoriai nežadėjo, bet trijų lygių kopų kokteilis, galėjo susukti galvą ne vienam Dakaro kariui. Pasikalbėkime apie tas kopas, Dakaro standartais klasifikuojamas į tris lygius. Jų sudėtingumas priklauso ne nuo kopos dydžio, o nuo jos keteros aštrumo ir smėlio klampumo. Kartais ir labai mažos kopos gali būti labai sudėtingos ir pavojingos. Reikšminga yra ir kopų supustymo kryptis.
Daugiausiai pavojų sukelia stačiausia jų vieta, arba lenktynininkų terminais kalbant, laiptas į viršų ir laiptas į apačią, kai nematoma kopos ketera nenuspėjamu kampu smenga žemyn. Šiuos pavojus ir galimus padarinius labai vaizdžiai nusako praėjusių metų patirtis, kai ne vienas lenktynininkas sudaužė į šipulius savo lenktyninio automobilio šarvus, po šuolių nuo tokių kopų.
Nauja diena - sena istorija: prie greičio ruožo starto linijos Dakaro technikos popuri
Penktajame greičio ruože užfiksavęs geriausią 2021-ųjų metų rezultatą, KREDA ekipažas kirto finišo liniją 23-oje vietoje. 100 kilometrų sutrumpinę Dakaro pusiaukelę vainikuojantį šeštąjį greičio ruožą, organizatoriai nusprendė sumaišties įnešti jau įprastu siurprizu tampančiu veiksmu. Trijų skirtingų Dakaro klasių startų laikai vėl buvo sumaišyti ir baltame popieriaus lape surašyti į vieną eilę, kurią Dakaro tėvai turėtų pakrikštyti Mėsmalės vardu.
Startavusio iš 43-osios vietos, lenktynininkų dueto priekyje rikiavosi 17-ka sunkvežimių, lengvųjų prototipų ir SSV motobagių. Daugiau nei pusė iš lėtesnės, priekyje važiavusios technikos, sudarė Dakaro gigantais laikomi sunkvežimiai.
Ekipažas turėjo „apsišarvuoti“ kantrybe ir labai kantriai laukti tinkamo momento, stumdantis dėl vietos transporto priemonių popuri trasos trajektorijoje ir neturint pakankamai erdvės lenkimui. Per tą išganingo, tinkamo momento lenkimui, laukimą automobilių kokpituose sėdinčių lenktynininkų organizmams teko apdoroti ne vieną kilogramą dulkių ir važiuoti lėčiau savo galimybių ribos. Remiantis pačių porininkų išsakyta mintimi „Kuo sunkiau, tuo mums geriau“, galime drąsiai teigti, kad su organizatorių paruoštais iššūkiais buvo susidorota. Dakaro pankų duetas kilo pozicijomis aukštyn ir praleidę trasoje 4 valandas ir 21 minutes, 16:01 Lietuvos laiku ekipažas pasiekė šeštojo greičio ruožo finišą, preliminariai 22-oje vietoje.
Kaip dieną vertina KREDA ekipažas?
„Antanas kažko labai lėtai važiuoja. Juokauju, aišku. Viskas šiandien labai sklandžiai, jokių kliurkų“, – pradėjo pasakoti iki ausų įsišiepęs komandos navigatorius Darius Vaičiulis.
„Pusę dienos pramiegojau, o kitą pusę jau gerai važiavau, bet viskas labai normaliai. Vežėmės su savim per daug kuro - 100 litrų papildomai, kurių nereikėjo dėl tos atšauktos greičio ruožo atkarpos. Sunkiai važiavo automobilis. Tas smėlis tokia pekla čia, rakino visus ratus, bet yra kaip yra, svarbiausia - finiše“,– sakė trumpą dienos apžvalgą pateikęs lenktynininkas Antanas Juknevičius.
