Po krepšininko karjeros pabaigos 2009 m. D. Adomaitis trumpai dirbo Lenkijoje, o vėliau sekė etapas Lietuvoje. 2016-2019 m. treneris stovėjo dar ir prie Lietuvos rinktinės vairo.
2020 m. po išsiskyrimo su Vilniaus „Rytu“ trenerio karjera trumpam pasuko į Izraelį, vėliau jis vėl grįžo į Lietuvą, kur sezoną treniravo Klaipėdos „Neptūną“. O tada skambutis iš Japonijos.
Lietuvis debiutiniame sezone Tokijo ekipą po trejų metų pertraukos grąžino tarp stipriausiųjų ketvertuko komandų. Galiausiai treneris nusprendė likti Japonijoje dar bent sezonui ir šiemet su klubu bent jau kol kas karaliauja lygoje. „Alvark“ per 31 mačą yra laimėję 27 kartus.
Už 8 tūkstančių kilometrų nuo gimtinės D. Adomaitis sutiko ir gražų jubiliejų – treneris sausio 19-ąją dieną atšventė 50-ąjį gimtadienį. Paklaustas, kaip paminėjo tokią gražią sukaktį, treneris atskleidė, kad jokio ypatingo šventimo nebuvo.
„Kad nelabai kas ir buvo. Tuo metu vyko pasiruošimas rungtynėms ir laukė kelionė. Po treniruotės suvalgėme tortą ir keliavome į išvyką, o jau savaitgalį žaidėme rungtynes. Nebuvo kada švęsti. Baigsis sezonas, grįšime į Lietuvą ir tada bus galima atšvęsti“, – pokalbio metu su tv3.lt sakė D. Adomaitis.
„Aš apskritai niekada nebuvau tas, kuris didelį dėmesį kreipdavo į gimimo dieną. Labiausiai laukiamas buvo aštuonioliktas, bet daugiau viskas tuo ir baigėsi. Ar 20, 30 ar 50 jau ne tiek svarbu. Visada gimtadienis man tik puiki proga pabūti su šeima, draugais, skaniai pavakarieniauti ir tiesiog praleisti laiką kartu. O kiek man metų yra, kažkaip jau jokio skirtumo“, – tikino D Adomaitis.
Šį sezoną D. Adomaitis Japonijos klube sulukė ir puikiai pažįstamo veido, kadangi praėjusią vasarą prie „Alvark“ gretų prisijungė aukštaūgis Artūras Gudaitis.
Plačiau interviu su D. Adomaičiu – apie Japonijos kultūrą, kylančią lygą, A. Gudaitį ir naktimis tenkančias stebėti rungtynes.
Tad kalbant apie Japoniją. Praėjo pusantrų metų praėjo nuo jūsų atvyko į šią šalį. Tad žiūrint iš kultūrinės pusės, vis dar yra kažkas, kuo šalis stebina?
Jau esant čia antrus metus tai daug dalykų atrodo įprasti. Atrodo, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Bet, aišku, jie skiriasi nuo Europos ar kitų šalių. Japonijos specifika yra ryški. Pradžioje, pirmus du-tris mėnesius, reikėjo prisitaikyti. O dabar viskas, žinoma, yra labai patogu ir pažįstama.
Prie kurių dalykų labiausiai reikėjo prisitaikyti?
Pirmiausia, pats miesto dydis. Tokijus su visai savo aplinkiniais rajonais yra 40 mln. gyventojų miestas. Jei reikia važiuoti metro ar traukiniu, tai kelionė gali trukti ir daugiau nei valandą. Bet dabar tai tapo natūraliu dalyku, nekreipiu į tai daug dėmesio.
Antras dalykas, kaip viskas yra suplanuota iki mažiausių detalių. Turiu omenyje visos išvykos, kelionės, transportas. Tiesiog iki mažiausių detalių.
Pradžioje tebino, pavyzdžiui, kad po rungtynių patiekiamas karštas maistas. Visi važiuoja greituoju traukiniu, o jam pasiekus kelionės tikslą iškart pasitinka klubo žmonės, parveža namo. Visas organizuotumas yra aukščiausiame lygyje. Be abejo ir labai skanus maistas.
Esate japoniškos virtuvės fanas?
Mes visa šeima esame japoniškos virtuvės fanai. Lietuvoje dažnai skanaudavome. Fantastinė virtuvė, o čia dar šviežia žuvi, tad tik valgyti ir džiaugtis.
Pati jūsų pradžia Japonijoje. Gal primintumėte apskritai, kaip gavote pasiūlymą iš klubo ir kodėl nusprendėte sutikti?
Kaip ir visada, kai gauni pasiūlymą, dėlioji pliusus ar minusus. Šioje situacijoje buvo pasiūlymas ateiti į interviu, nes buvo keletas kandidatų. Tad čia situacija kita buvo, nes dažniausiai pasakai „ne“ ir viskas. Bet mane pasiūlymas sudomino.
Susirinkau visa informaciją apie klubą, komanda priklauso „Toyota“ organizacijai, tad sąlygos yra idealios. Dar gyvenime neteko dirbti tokiomis puikiomis sąlygomis. Taip pat didelės klubo ambicijos, nes kitąmet startuos nauja lyga, tad statoma ir nauja arena. Tiesiog buvo įdomus ilgalaikis projektas. Puiki šalis, auganti lyga, tad įdomu buvo save išbandyti.
Kiek apskritai krepšinis Japonijoje yra populiarus?
Dabar didžiulis bumas, nes vienas iš pasaulio čempionato etapų vyko Okinavoje. Japonai papuolė į Paryžiaus olimpines žaidynes, tad jiems tai didelis pasiekimas. Šį susidomėjimą išnaudoja ir lyga, bet ir praėjusiais metais daug kur arenos būna pilnos. Gal tik autsaideriai tiek žiūrovų nesurenka.
Aišku, krepšinis neprilygsta futbolui ar beisbolui, bet susidomėjimas didelis. 24 komandos, tad savaitgalį 12 rungtynių. Visos jos rodomos internetinėje televizijoje, mūsų mačą rodė ir nacionalinė televizija. Be abejo, yra dar ir tenisas, bet ir krepšinis turi savo vietą.
Pirmajame sezone demonstravome gerus rezultataus, šiemet kol kas viskas klostosi dar geriau. Koks pergalių receptas?
Lyga specifinė, nes daug komandų. Tad skirtingo stiliaus krepšinio yra daug, nes ir treneriai iš įvairių šalių. Dar įdomybė, kad žaidi dvi vienas iš eilės, tai yra šeštadienį ir sekmadienį. Pradžioje čia buvo didžiausias iššūkis.
Tai yra susidėlioti ir savo komandą, nes praėjusiais metais permainų buvo tik įžaidėjo pozicijoje. Daugiau permainų nebuvo, tad reikėjo galvoti, kaip išnaudoti turimus žaidėjus. Didelis kiekis rungtynių, dar atkrintamosios, o ir taurė, pasitaikė ir traumų. Buvo sunku.
O šiemet netradiciškai japonų krepšiniui atlikome daug pakeitimų, nes komandoje yra penki nauji žaidėjai. Tad dabar išmokome kartu žaisti, pasirinkimai buvo teisingi ir, svarbiausia, neturime traumų.
Ar lengva prisivilioti užsieniečius?
Labai daug žaidėjų, ypač amerikiečių, noriai važiuoja į Japoniją. Lyga auga, krepšinis gerėja kiekvienais metais. Be abejo, geros ir finansinės sąlygos.
Dauguma klubų neturi tokių problemų, kaip, pavyzdžiui, Europoje ar Lietuvoje, kai vėluoja atlyginimai ar panašiai. Čia viskas stabilu ir tai krepšininkus vilioja. Japonai nori išlaikyti pastovumą ir tai jiems puikiai pavyksta.
O kaip dėl Artūro Gudaičio?
Mums reikėjo tokio profilio žaidėjo, ypač kalbant apie gynybą. Per vieną sezoną susipažįsti su komandomis, tad po metų išdėsčiau jam viską, kaip Japonijoje viskas yra, kas mes esame ir ko iš jo tikimės. O jis priėmė sprendimą.
Iš šono atrodo, kad jis labai lengva įsiliejo į komandą.
Labai gerai. Jis pats iš savęs yra geras vaikas, žmogus, tad gana greitai perėmė mentalitetą ir greitai įsiliejo į komandą. Jam tikrai nebuvo sunku. Aišku, lyga yra specifinė, tad prie kai ko turi prisitaikyti, bet šiaip viskas puiku.
Lietuvoje ir Japonijoje yra septynių valandų laiko skirtumas. Turite laiko asmeniškai stebėti Europos krepšinį ar LKL kovas?
Būtų šešios, tai galėčiau daugiau pasižiūrėti LKL, o septynios jau sunkiau. Užvakar kaip tik teko „Neptūną“ su „Lietkabeliu“ žiūrėti, bet tada nueini miegoti apie 2 val. nakties. Truputį išsiderini, bet stengiuosi kai kurias pažiūrėti, nes norisi tą padaryti stebint tiesioginę transliaciją.
Dėl Eurolygos tai dažniausiai darau taip, kad ryte atsikėlęs bandau nesužinoti rezultato, nežiūriu į telefoną, tada atsisukęs per, pavyzdžiui, „Go3“ pažiūriu kai kurias rungtynes atsisukęs nuo pradžių. Tad tiesiog valanda atsikeli anksčiau nei planuoji ir pasižiūri.
Užsiminėte, kad stebėjote KMT rungtynes tarp „Neptūno“ ir „Lietkabelio“. Būtent šiose komandose žaidžia, matyt, įdomiausi šiuo metu Lietuvos talentai Deividas Sirvydis ir Ąžuolas Tubelis. Kokį įspūdį jie jums palieka?
Pirmiausia, tai labai džiugu dėl jų, kokie jie yra dabar. Iš kitos pusės, kai prisimenu, kai dirbau „Ryte“, buvo norima aplink juos lipdyti ateities komandą. Jie turėjo būti tas veidais, na, dar pridėjus Augustą Marčiulionį. Gaila, kad tai nevirto realybe, o liko tik pažadais ir kalbomis.
D. Sirvydis tikrai rodo didžiulį charakterį savo tobulėjime, ypač kai pasirinko nelengvą kelią išbandyti save už Atlanto. Mes matėme „Ryte“, kiek jis daug dirbo, kiek įdėdavo pastangų. Ąžuolas pasirinko kelią NCAA. Nėra ten lengva, bet kiekvienas renkasi savo kelią. Tiesiog labai džiugu dėl jų abiejų.
Jie yra potencialūs rinktinės nariai ilgus metus. Galiu palinkėti jiems tik sėkmės ir sveikatos.
Kalbant apie jūsų ateitį. Kokia ji? Ar ir toliau planuojate likti Japonijoje, o gal nagrinėsite kitus variantus? LKL įsivyravo trenerių karuselė, galimas variantas, kad ir rinktinėje vasarą bus pokyčių. Štai Rimas Kurtinaitis yra sakęs, kad tokia jau ta trenerio duona, kad viskas gali labai greitai pasikeisti.
Rimas Kurtinaitis gerai pasakė, bet man šis požiūris labai pradėjo nepatikti. Visiems atrodo normalu, kad treneris atleidžiamas, sukasi karuselė. Eurolygoje išvis uždaras trenerių ratas, iš vieno klubo atleidžia, eina į kitą. Keistai viskas atrodo.
O LKL taip pat. Aišku, daug kas gali turėti savo nuomonę, bet man, kaip lietuviui, labiausiai gaila, kad nevertiname savo tautiečių. Nei mes su trenerių rengimu ką nors darome, nei su tobulinimu, nei suteikiame jiems pasitikėjimą.
Vasarą jau reikia galvoti apie tai, kaip kurti tą pasitikėjimą, o mes kažkaip prioritetą teikiame užsieniečiams ir į juos žiūrime kitaip. Galbūt tai vis tas pats mūsų mažos tautos kompleksas. Gaila, kad taip yra.
O dėl manęs, tai jeigu grįžti, turi turėti konkretų pasiūlymą ir sutampančią viziją. O grįžti tik dėl grįžimo, tai, vėlgi, nei šiaip nei taip.
