„Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas vasarą pristatė naują žmogų, vesiantį komandą į pergales – vyriausiojo trenerio poziciją klube užėmė austras Martinas Schilleris.
Tada naujieną apie naują specialistą krepšinio bendruomenė ir „Žalgirio“ sirgaliai pasitiko nedrąsiai. Negirdėta pavardė, treneris beveik viską karjerą dirbo vien JAV, jis nepažįsta nei Lietuvos, nei visų pirma Eurolygos.
Bene didžiausia intriga Lietuvos krepšinio bendruomenėje prieš šį sezoną ir buvo kuriama Kaune, vis dar paminint skambą Šarūno Jasikevičiaus pavardę.
„Ar kuklusis austras sugebės pratęsti aikštingojo Šaro darbus?“, – retoriškai bent kartą savęs paklausė dažnas krepšiniu besidomintis žmogus.
Bet atvyko M. Schilleris į Kauną, surengė pasiruošimo stovyklą, sužaidė kelis draugiškus mačius ir Eurolygoje startavo taip galingai, kad net ir varžovų krepšininkai Kauno klubą šiuo metu vadina vienu stipriausių Europoje. Ir „Žalgirio“ jėga abejojančių sirgalių Europoje iš tiesų lieka vis mažiau.
Tačiau kaip dabar, atvykus naujam trenerių štabui, keičiasi „Žalgirio“ identitetas? Kaip čia jaučiasi patys krepšininkai, per kelis mėnesius turėję savo emocinį foną apversti aukštyn kojomis?
Nuo 2016 metų iki pat šios vasaros „Žalgiris“ buvo Šaro komanda. Net visiškai krepšiniu nesidomintis žmogus vis tiek jautė bent minimalią pagarbą šiam treneriui, dirbančiam Kaune, tapusiam visiška klubo ikona.
Šaras visada garėjo charizma, emocionalumu, plačia šypsena, garsia gerkle, drąsumu ir skambiomis frazėmis. Toks buvo ir „Žalgiris“ – komanda, turinti stiprų charakterį, nepaisanti autoritetų.
Stebėti Š. Jasikevičiaus darbą rungtynių metu prie šoninės linijos prilygdavo brangiam spektakliui – trenerio emocijos tikrai buvo nepakartojamos, tai darė patį Šarą išskirtiniu prieš kitus Eurolygos trenerius.
Įvairios mimikos, keiksmažodžiai, aktoriniai sugebėjimai, griežti nurodymai, kai reikia – juokeliai, kai norisi – kariuomenės rėžimas. Tai buvo sirgaliams matoma Š. Jasikevičiaus kasdienybė. „Žalgiris“ buvo jo erdvė reikštis, o patį Šarą drąsiai galima vadinti tuometinio „Žalgirio“ vadovu, lyderiu, karvedžiu.
Š. Jasikevičius kone kiekvienos spaudos konferencijos metu bent kelis kartus pakartodavo frazę „sistema“.
Sirgaliai net pradėjo kurti įvairius juokelius, susijusius su šia Šaro fraze. Bet „sistema“ čia naudota ne veltui – treneris čia buvo įvedęs tokią sistemą, kuriai privalėjo paklusti visi. Visi iki vieno turėjo žinoti, ko iš jų nori Šaras, o tiksliau – ko iš jų reikalauja Šaro sukurta sistema. Skamba kaip demokratijos stoka, tiesa? Tačiau taip veikė „Žalgiris“.
Dabar Kaune darbuojasi kuklus austras, kuris netgi pripažino, kad JAV jį laiko svetimu europiečiu, o čia, Europoje, svetimšaliu iš JAV.
Smulkaus sudėjimo ir santūriai sutvarkytų garbanotų plaukų savininkas perima Šaro užkurtos „Žalgirio“ mašinos vairą. Mašinos, kuri į savo kelionę beveik kiekvieną kartą prikviesdavo dar 15,5 tūkst. pasekėjų – sirgalių arenoje.
Tokį iššūkį – perimti Šaro „Žalgirį“ į savo rankas – priimti tikrai nelengva. Čia gali labai greitai „sudegti“. Bet M. Schilleris sutiko, atvyko į Kauną ir čia jau keturis mėnesius diegia visiškai naują, kitomis emocijomis ir strategijomis paremtą psichologiją.
Kai Šaro „Žalgiris“ per pirmąją rungtynių pusę atsilikinėdavo, ilgoji pertrauka vykdavo taip – žaidėjai ir treneris kuo skubiau susirenka rūbinėje, kurioje – ilgas ir šūksniais paremtas trenerio monologas su konkrečiais nurodymais.
Kai Schillerio „Žalgiris“ atsilikinėja, žaidėjai pertraukos metu dar bent penkias-šešias minutes pabūna patys sau tyloje, permąsto teisingus ir klaidingus sprendimus, o treneris tik reziumuoja iš asistentų surinktą informaciją ir kukliai paragina savo vyrukus su fraze: „Pirmyn“.
Tai du skirtingi „Žalgiriai“. Jei lygintume Š. Jasikevičiaus ir M. Schillerio diegiamą filosofiją ir darbo metodus, tai Šaras čia būtų autoritarinis vadovas, o Martinas – liberalusis, demokratiškasis.
Kuris – autoritarinis ar demokratiškasis – vadovavimo modelis yra veiksmingesnis ir lengviau priimamas patiems krepšininkams?
Tv3.lt kalbėjosi su sporto psichologu Andriumi Liachovočiumi, kuris papasakojo daugiau sporto komandų vadovavimo subtilybių.
„Rungtynės yra kaip karas, o treniruotės – kaip jo repeticija. Svarbu, kaip savo žmones tam karui paruoši“, – sako psichologas.
Ir tam karui kiekvienas vadovas ruošiasi savaip.
Vienas, kaip Šaras, turi aiškią strategiją, sistemą, kuriai visi turi paklusti. Tai vadovavimas, kai žaidėjams nepaliekama vietos improvizacijai ir laisvei, tačiau tiek pergalės, tiek pralaimėjimo atveju visą atsakomybę ant savo pečių neša vienas vienintelis treneris.
Kitas, kaip Schilleris, taip pat turi aiškią strategiją, tačiau joje yra daug erdvių laisvei, improvizacijai, svarbiausia – dialogui. Ir tokiu atveju, kai sprendimai priimami kartu su žaidėjais, atsakomybė taip pat daloma į kelias dalis, ne viskas yra trenerio kontrolėje.
„Kalbant apie rėkimą – jei tai yra autoritarinis vadovavimas, tai viskas yra paties vadovo rankose. Jis nori perduoti informaciją, bet jis prisiima ir visą atsakomybę. Laisvės sportininkams šiuo atveju yra mažiau – jiems tereikia suprasti schemą. Jei suprantate schemą – viskas gerai. Svarbu, kad neužstrigtų pats vadovas savo sprendimuose. Toks vadovas turi turėti aukštą emocinį intelektą ir sugebėti visada tikėti savo nurodymais. Jei vadovas liberalus, tai ir sprendimai, ir pasekmės yra dalomos į daugmaž lygias dalis“, – sako psichologas A. Liachovičius.
Pasak psichologo, krepšininkai naują vadovą pripažįsta ir su jo nurodymais susitaiko bėgant laikui – tam rengiamos pasiruošimo stovyklos, draugiškų rungtynių ciklai, bendros vakarienės ir buvimas artimoje aplinkoje.
Tačiau svarbiausia, kad trenerio įvaizdis ir retorika – valdymo stilius – bėgant laikui nesikeistų ir liktų toks pats, koks buvo pradžioje. Supaprastintai tai skambėtų taip – Schilleriui geriau nepradėti būti Šaru ir atvirkščiai.
„Ne šiaip sau prieš sezono pradžią yra rengiamos pasiruošimo stovyklos. Ten pabūni artimesnėje aplinkoje, susipažįsti su savo nauju vadovu. Taip yra, arba bent turėtų būti, kiekvienoje darbovietėje – žmogų reikia įvesti į komandą, į jos vidų, supažindinti su visais, su kuriais teks dirbti. Reikia suprasti, kokie yra vadovo lūkesčiai, ko jis iš jūsų tikisi.
Sunkiausia būna tada, kai trenerio vadovavimas keičiasi. Jei sezono pradžioje matai vieną, sutari esmines detales ir bendravimo būdus, o jis eigoje keičiasi, tai neišeina į naudą nei komandai, nei klubui, nei pačiam treneriui. Negali vieną dieną būti labai geras, kitą – labai griežtas, tada vėl geras. Sistema pradeda nebesuprasti, kas vyksta“, – dėsto psichologas.
Psichologas atkreipia dėmesį ir į dar vieną svarbų vadovavimo aspektą. Jei net sirgaliai girdėdavo, ką sausakimšoje arenoje rėkdavo Šaras, o dabar kartais patys krepšininkai neišgirsta Schillerio – tai nėra svarbiausia. Žymiai svarbiau yra tai, ką ne balsu, o kūnu bando perduoti treneriai. Čia skiriamas verbalinis ir neverbalinis bendravimo stilius.
„Nėra taip svarbu, kaip treneris perduoda informaciją, svarbiau, kaip jį išgirsta. Svarbiausia, kokią žinutę išgirsta jo komanda (...) Pakeltas tonas – jei jį naudoji nuolat, jis pradeda nebeveikti. Rėkimą turi naudoti labiau kaip ginklą dėmesiui atkreipti, o ne nuolatiniam bendravimui. Matome trenerių, kurie nuolat yra įraudę ir rėkia – anksčiau ar vėliau ta mašina nebevažiuos. Jei tai naudojama tik kartais – turime kitą rezultatą.
Dalis trenerių naudoja rėkimą, o vėliau nesako nieko – tiesiog tyli. Tai irgi veikia, tačiau kuris būdas geriausias – niekas negali pasakyti.
Kaip signalas perduodamas? Verbalika (žodžiai) nėra didžiausia ir svarbiausia dalis. Ne verbalika (kūno kalba) yra žymiai svarbiau ir veiksmingiau“, – apžvelgia A. Liachovičius.
Šaro „Žalgiryje“ vietos improvizacijai nebūdavo. Ten net ir pelnomi taškai iškart savaime nereikšdavo gero rezultato – turėjai veikti pagal sistemą. Vėlgi, primena autoritarinį rėžimą. Schillerio „Žalgiryje“ net ir patys žaidėjai pripažįsta, kad nemažai sprendimų lieka jiems patiems. Kuri schema čia veikia geriau?
„Rungtynių metu žaidėjams laisvės suteikiama mažiau – net jei ir pelnai taškus, bet tai padarai ne pagal sistemą, iškart esi baudžiamas. Tai reiškia, kad visi yra lygūs prieš schemą. Visi labai aiškiai supranta. Čia kaip ir su įstatymais – jei visiems jie yra vienodi, niekas nepyktų. O kada kažkas tampa lygesnis už kitus, tada kyla problemų. Autoritarinis minusas yra tai, kad ne visiems patinka būti sudėtiems į vieną visumą – paklusti schemai ir negauti pasireikšti.
Nei vienas, nei kitas vadovavimo stilius nėra blogai. Blogai yra tada, kai naudoji ne savo stilių, o bandai iš kažko atimti ir prisidėti sau. Pavyzdžiui, nieko neleidžiu, už viską baudžiu, bet tada imu ir vieną kurį žaidėją pradedu girti, kito – ne. Tada sistema neveikia, nes ji nėra vienoda visiems“, – pasakoja A. Liahovičius.
Taigi, vieno atsakymo, kuris vadovavimo stilius yra veiksmingesnis – nėra. Tačiau aišku viena – tikras vadovas turi laikytis savo įsitikinimų ir neleisti jiems keistis. Pokyčiai vadovavimo srityje dažnu atveju nesuteikia komandai naudos ir jėgų bendram judėjimui tikslo link.
„Jei turime vadovą, kuriam nesvarbūs jo žmonės – kažkada jis palūžta. Tikras lyderis turi būti ir tikras žmogus – suprasti ir šeimų situaciją, pavyzdžiui, vaiko gimimą, vestuves. Tada ir atsakomasis ryšys yra aukštame lygyje.
Čia kaip ir šeimoje – labai svarbu po truputį pratintis, suprasti vienas kitą, įvertinti kiekvieno lūkesčius ir priimti teisingus sprendimus. Jei viskas įvyksta staigiai, be įsigilinimo, dažnoje situacijoje galima „sudegti“, – apibendrina A. Liahovičius.
„Žalgiris“ šiuo metu Eurolygoje užima pirmąją vietą. Artimiausias „Žalgirio“ išbandymas numatytas namuose prieš Madrido „Real“, tačiau dėl koronaviruso atvejo komandoje šių rungtynių likimas dar nėra aiškus.
