„Mano žinutė kiekvienam: niekada nevėlu pradėti. Nesvarbu, kiek tau metų – svarbu žengti pirmą žingsnį ir pasitikėti savimi. Karatė – tai ne tik sportas. Tai kelias į discipliną, stiprybę, pasitikėjimą ir vidinę ramybę. Jis keičia kūną, bet dar labiau – sielą. Ir jei tu vis dar galvoji „gal jau per vėlu“ – žinok, kaip tik dabar pats metas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Irinos Masolės gyvenimo kelias prasidėjo ypatingomis aplinkybėmis ir jos istorija neatsiejama nuo tėčio tremties. Pašnekovė gimė ir augo Sibire, nes, dar būdamas kūdikiu, jos tėvas buvo įsodintas į traukinį ir išvežtas į tolimą kraštą. Tuo metu jis turėjo likti Lietuvoje su seserimi, tačiau likimas pakrypo kitaip – ir visam gyvenimui pakeitė ne tik jo, bet ir būsimų vaikų ateitį.
Sibire, tarp daugybės ten gyvenusių lietuvių, latvių, vokiečių, susikūrė naujos bendruomenės. Būtent ten susitiko Irinos tėvai, kuriuos sujungė bendra patirtis, išgyvenimai ir panašios vertybės. Jie sukūrė šeimą, kurioje gimė Irina.
Vaikystė Sibire nebuvo lengva, tačiau Irinos tėvas stengėsi palaikyti ryšį su Lietuva. Jis nuolat lankydavo tėvynę, o išgirdęs apie Vilniuje įkurtą „Lietuvių namų“ mokyklą tremtinių vaikams, pasiūlė Irinai išvažiuoti mokytis į Lietuvą. Tai buvo reikšmingas posūkis jaunos merginos gyvenime – palikti Sibirą ir keliauti į šalį, kuriai iš tėvo pasakojimų, jautė gilų ryšį.
Taip Irina atkeliavo į Lietuvą, kur prasidėjo jos savarankiškas gyvenimas, o vėliau – ir profesinis bei šeimyninis kelias.
Žinoma verslininkė pasakoja apie karatė svajojusi nuo vaikystės.
„Bet vis nebuvo kada, nebuvo kur, nebuvo kaip. Ir tik prieš trejus metus, sekdama savo dukros pėdomis, išdrįsau žengti pirmą žingsnį. Tąkart mane pakvietė nuostabi trenerė Diana Balsytė, kuri subūrė naują grupę suaugusiems – žmonėms, kurie gal jau buvo pamiršę, ką reiškia pradėti nuo nulio. Ir žinot ką? Vakar aš jau laikiau egzaminą žaliam diržui“, – pasakoja I. Masolė.
Anot jos, egzaminas tikrai nebuvo be nuotykių.
„Atvažiavus paaiškėjo, kad viskas vyks ant trinkelių, o aš… be batų. Bet kaip tikra karatė dvasia – pagalba atėjo akimirksniu. Bičiulė Jurgita paskolino kojines, o pasaulio čempionė Margarita Čiuplytė – savo batus. Tą akimirką jaučiausi taip, tarsi būčiau gavusi legendinio sportininko autografuotus marškinėlius. Su jos batais stovėjau tvirtai ir užtikrintai – ne tik fiziškai, bet ir vidumi“, – neužmirštamais įspūdžiais dalinosi I. Masolė. Lietus, kruša, permirkę drabužiai, šlapios grindys – viskas, anot jos, liko antrame plane.
„Technikos, koncentracija, kova – viskas tęsėsi, net ir per lietų. Ir po technikos – 12 kovų basomis ant ledinės žolės... Nes karatė – tai ne apie patogumą. Tai apie valią, ryžtą ir bendrystę“, – įsitikinusi I. Masolė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
