Nuo vaikystės daugiau kaip dešimtmetį jis žaidė futbolą ir buvo neblogas kairiakojis puolėjas, nors turi tik vieną sveiką ranką – dešinę. Paskui Ernestas daugiausia bėgiojo sprintą ir šokinėjo į tolį. Kartais dar dalyvaudavo ir neįgaliųjų plaukimo varžybose. Bet pirmąsyk įšokęs į baseiną kaip būsimasis triatlonininkas suprato: plaukti jis visai nemoka.
„Dabar per vieną treniruotę galiu nuplaukti ir tris, ir net visus šešis kilometrus, o pradžioje, kai treneris paprašė įveikti vos 50 metrų, po pusės distancijos pasakiau, kad man reikia pailsėti“, – juokėsi E. Česonis.
Tačiau maištingas būdas ir geležinė valia skatino jį nepasiduoti. Juolab kad tada, prieš penkerius metus, paakintas bičiulio ir, kaip juokauja, asmeninio kirpėjo Raimondo, norėjo tik rasti savo galimybių ribas. Tas ribas Ernestas jau nustatinėja kone 2000 prakaito įsigėrusių dienų: monotoniškų ir vienodai sunkių.
„Nuolat būna ir sudėtingų psichologinių momentų, nes vis išlenda abejonių, kad gal nereikia taip sunkiai dirbti, kad gal galima ir kitaip sportuoti? Žmogus – tokia būtybė, kurios smegenys ras bent 99 pasiteisinimus ko nors nedaryti ir tik 1 priežastį, kad vis dėlto reikėtų tai daryti. Todėl triatlone turi labai dirbti ne tik sportuodamas, bet ir su savimi“, – įsitikinęs 39 metų E. Česonis.
O dirbti dėl savo svajonės ir tikslo nuvykti į 2024 metų Paryžiaus paralimpines žaidynes Ernestas turi kasdien ir sunkiai. Paralimpinis triatlonas – apie valandą ir daugiau be pertraukų trunkančios ištvermės varžybos: 750 plaukimo, 20 km dviračio minimo ir 5 km bėgimo. Tačiau yra ir gerokai ilgesnių trasų, kuriose atletai užtrunka net po pusę paros. Tad tam, kad pasirengtų tokioms varžyboms, užsispyręs vilnietis sunkiai treniruojasi.
„Sportas – ne tik mano kasdienybė, bet ir darbas tiesiogine prasme. Pradžioje dar bandžiau derinti tikrą darbą ir triatloną, tačiau, jei nori būti geras triatlonininkas, tai neįmanoma fiziškai“, – patikino E. Česonis.
Gėlių dovanoja kas mėnesį
Triatolininko parama sunkiais ir džiugiais momentais – finansinių rėmėjų ir sirgalių armija, kurios generolė yra Ernesto žmona 41 metų Jelena. Ji ne tik, matyt, labiau nei pats E. Česonis išgyvena dėl vyro rezultatų triatlono trasoje, bet ir rūpinasi jo kelionėmis: lėktuvo bilietais, viešbučiais.
Prieš varžybas ir per jas rūpestinga žmona apkaišo vyrą – į ilgą trasą sudeda maistui skirto gelio tūbeles ir batonėlius, įsitikina, kad vandens gertuvės pilnos, padeda apsivilkti hidrokostiumą, nes atletui viena sveika ranka pačiam sunku tai padaryti.
„Vyrai apskritai linkę daug ką pamiršti, tad tenka sužiūrėti, kad viskas būtų vietoje, ypač – prieš varžybas, nes prieš jas jie visi jaučia stresą“, – sakė Jelena.
Nors Jelena jau 16 metų sėdi neįgaliojo vežimėlyje, jos rankose – ne tik įvairūs Ernesto varžybų ir kelionių reikalai, bet ir visi keturi namų kampai bei šeimos verslo gijos.
Jelena ir Ernestas susipažino prieš 14 metų neįgaliųjų reabilitacijos centre, kur jis lankė vairavimo, o ji – internetinio puslapio kūrimo kursus. Simpatija netrukus išaugo į draugystę, o prieš 12 metų balandžio 17 dieną du negalią turintys jauni žmonės sukūrė šeimą.
Daugiau kaip dešimtmetį kiekvieno mėnesio 17 dieną Jelena nuo Ernesto gauna gėlių. Per tuos santuokos metus – jau kone pusantro šimto puokščių.
Kad ir koks užimtas ar pavargęs per treniruočių stovyklas ir varžybas užsienyje E. Česonis būtų, net išvykęs nepamiršta abiem su žmona svarbios 17 dienos ir atsiunčia Jelenai gėlių.
„Romantikas“, – šypsojosi Jelena, geležinės valios vyrą vėjo nugairintu ir saulės nuskrudintu veidu vadinanti Ernestuku.
Namuose – keturi augintiniai
E. Česonis jau gimė turėdamas tik dalį kairiosios rankos. Kodėl taip nutiko, tada medikai būsimojo triatlonininko tėvams atsakyti negalėjo, o ir vėliau niekas nesiaiškino.
„Man, matyt, buvo lengviau nei žmonai, nes negalią turiu nuo gimimo, tad augdamas net nesusimąsčiau, kad galėtų būti kitaip“, – patikino E. Česonis.
Jelena į neįgaliojo vežimėlį visam gyvenimui sėdo sulaukusi 25-erių. Jauna moteris su draugu Norvegijoje buvo dažytojai. Kartą po darbo abu motociklu važiavo namo, bet posūkyje vyras nesuvaldė transporto priemonės ir ši vertėsi. Jelenos draugas žuvo iškart, o stuburo ir kojos lūžius patyrusi moteris paniro į komą.
Po trijų savaičių gydymo Norvegijoje, iš komos Jelena pabudo jau Lietuvoje, nors dar kelias savaites gulėjo reanimacijoje, o gydytojai labai abejojo, ar jai iš viso pavyks išsikapstyti.
Tačiau moteris labai norėjo gyventi, nors, pagaliau pakilusi iš ligoninės lovos, dar ilgai turėjo gydytis sielos žaizdas. Vis dėlto galiausiai susitaikė su tragiška lemtimi, o pažintis su Ernestu vėl nudažė jos gyvenimą šviesiomis spalvomis.
Tiesa, namuose Vilniuje Jelena dažnai šeimininkauja viena, nes Ernestas vis keliauja po pasaulį – į varžybas ar treniruočių stovyklas. „Nieko tokio, kartais sveika vienam nuo kito pailsėti, nes susitikimai tada būna smagesni. Be to, į stovyklas vis nuvykstu aplankyti Ernesto, kad pažiūrėčiau ar sveikas gyvas, ar pavalgęs, ar nieko netrūksta“, – juokėsi Jelena.
Jų namuose, net jei vyras išvykęs, vis tiek niekada nebūna liūdna, nes juose karaliauja ir du šunys – Anglijos bulterjerai Dafnė ir Garis, bei katinai Šmikis ir Pako.
„Jeleną vis vadinu motina Terese, nes ji negali praeiti pro benamį gyvūną – visais pasirūpina, pažiūri, ar turi antkaklį, kelia jų nuotraukas į grupes, tikėdamasi rasti šeimininką. Ne kartą lakstėme žiemą per šaltį po rajoną, ieškodami, kur staiga pasislėpė benamis gyvūnas. Mūsų Pako kadaise irgi buvo benamis. Jelena, jei galėtų, priglaustų ir pasirūpintų visais benamiais“, – pasakojo Ernestas.
Buvo priverstas mesti darbą
Rūpestingoji žmona save vadina pilkuoju kardinolu, kuris, nors ne taip matomas kaip profesionaliai sportuojantis E. Česonis, vis tiek turi didelės reikšmės triatlonininko karjerai.
„O pati aš sportuoju tik rankomis sukdama savo vežimėlio ratus ar tvarkydamasi namuose, – kvatojo moteris. – Todėl labai žaviuosi sportininkais, kurie kasdien turi įveikti save ir prisiversti juodai dirbti.“
Jelena niekada neatkalbinėjo Ernesto nuo triatlono, nors kai jiedu susipažino vyro dienotvarkė dar buvo kitokia. Negalią turinti moteris mėgsta gurmaniškus patiekalus ir vis svajojo lietuviams pasiūlyti geriausius šalies ūkininkų produktus. Tad galiausiai Česoniai įkūrė sūrinę „Surlė“, kurioje dienų dienas sukasi Jelena, o Ernestas žmonai į pagalbą atskuba tik kartą per savaitę.
„Kitaip neišeina, nes nuolat treniruojuosi“, – kaltai šypsojosi triatlonininkas.
Prieš penkerius metus E. Česonis ir pats dar turėjo darbą. Jis dirbo vairuotoju Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje – keliaudavo ne tik po tėvynę, bet ir po kitas Baltijos šalis. Tada Ernestas dar treniravosi lengvosios atletikos rungtis, o vakarais žaisdavo futbolą.
Pradėjęs rengtis triatlono varžyboms, E. Česonis kurį laiką dar bandė šias treniruotes derinti su darbu: per pietų pertrauką ar laisvesniu nuo darbo metu mindavo dviratį, o dieną baigdavo stadione gainiodamas futbolo kamuolį. Tačiau galiausiai suprato: jei nori rimtai treniruotis ir siekti rezultatų, dirbti visą darbo dieną jis negalės.
„Sunkiausia buvo prašyti pagalbos ir paskelbti viešai, kad ieškau rėmėjų. Bet kartais reikia perlipti per save. Nemalonu, bet darai“, – sakė triatlonininkas.
Finansiniai rėmėjai jam padėjo išgyventi visus šiuos metus. „Be jų tikrai nebūčiau galėjęs tiek sportuoti“, – teigė E. Česonis.
Jo darbo diena dabar beveik tokia pat kaip ir daugelio darbą turinčių žmonių, kurie pradeda ankstų rytą ir baigia jau vakare. Tik Ernestas visą šį laiką treniruojasi: „Atsikeliu, papusryčiauju, važiuoju plaukti, grįžtu, pusvalandį nusnūstu, išgeriu kavos, minu dviratį, bėgu ir darau tempimo pratimus. Žiūriu – jau vakaras ir miegoti. Jei dar dirbčiau, ilgai netempčiau.“
Skirtingai nei dauguma žmonių, kurių darbo savaitė trunka nuo pirmadienio iki penktadienio, E. Česonis treniruojasi ir šeštadieniais. Laisvesnis – tik sekmadienis. Jo dienotvarkė – griežta ir be improvizacijų.
Vakarėliams su draugais ir pasilinksminimams mieste jis visai neturi laiko, o net nuvykęs į svečius dažnai išeina pirmas, nes kitą rytą vėl laukia treniruotė.
„Bet mes įpratę taip gyventi. Žmona irgi nemėgsta didelių linksmybių, tad mums tai nekelia rūpesčių“, – patikino Ernestas. „O ir vienas kitam randame pakankamai laiko, – antrino Jelena. – Juk mūsų vakarai dažniausiai laisvi. Ernestukas taip planuojasi treniruotes, kad vakarais nebereikėtų dirbti.“
Mokėjo save apginti nuo įžeidimų
Paniręs į triatlono sūkurį, E. Česonis priėmė dar vieną svarbų sprendimą: atsisakė rankos protezo. Tas protezas, nors šiuolaikiškas ir pakankamai lengvas, sportuojant jam vis keldavo nepatogumų, nes trindavo prakaituotą ranką, ši tindavo.
„Psichologiškai atsisakyti protezo irgi buvo nelengva, bet supratau, kad esu suaugęs žmogus ir tik man spręsti, kaip noriu gyventi“, – teigė triatlonininkas. Per varžybas dėl taisyklių protezu jis ir taip negali naudotis, o ir gyvenime be sporto tas protezas dažniau trukdo nei padeda.
Nuo vaikystės Ernestas turėjo daug ir įvairių protezų. Pradedant odiniu dirželiu tvirtinamais mediniais, kuriuos nešiojo vaikystėje, baigiant lengvais plastikiniais. Jei galėtų atsukti laiką atgal, E. Česonis tuos protezus būtų kolekcionavęs, kad ir pats prisimintų, ir kitiems parodytų, kaip metai po metų jie tobulėjo: „Lyg nuo beždžionės iki žmogaus.“
Dabar tų protezų – didžiulis pasirinkimas. Vieni turi vienokių savybių, kiti – kitokių. Vienų plaštakos patvaresnės, bet išpurvintos sunkiai atsiplauna. Kitų plaštakos ne tokios patvarios, bet plaunamos lengvai. Galima pasirinkti net norimą protezo spalvą ir nuo vaikystės maištaujantis Ernetas svarstė rinktis juodą, kad būtų išskirtinis.
Kadaise, pačiam vis dar juokinga, vaikinas protezuota ranka šiurpindavo apie jo negalią nė nenutuokiančius žmones, įkišdamas protezą tarp durų ir per jį trankydamas ar baseine paleisdamas protezą plaukti.
Ernestas augo nejausdamas gėdos dėl savo negalios ir nekankindavo savęs mintimis, kodėl yra kitoks nei dauguma bendraamžių. Vaikystėje, žinoma, pasitaikydavo užgauliojimų, nes vaikai moka būti žiaurūs, bet vaikinas iš Šeškinės rajono Vilniuje mokėjo už save pakovoti ir nuo įžeidimų gindavosi kumščiais. Stipriau duodavo būtent plastikinės rankos kumščiu, kad niekam nekiltų klausimų, jog gali save apginti.
„Antrą kartą manęs jau neįžeidinėdavo“, – šypsojosi triatlonininkas.
Pasirinkimus ėmė diktuoti sportas
Negalia E. Česoniui niekada nebuvo trukdis sportuoti. Kaip ir daugumai bendraamžių, nuo mažų dienų geriausios jo pramogos buvo kiemo aikštėje: ledo ritulys žiemą, krepšinis ar futbolas vasarą.
Kai būdamas šešerių pirmąsyk nuėjo į dabar jau amžinatilsį buvusio futbolininko Stanislovo Ramelio treniruotes buvusiame Vilniaus „Žalgirio“ stadione, Ernestas jaudinosi, kad būtent dėl rankos jo nepriims. Tačiau vaiko negalia niekam neužkliuvo, o treniruočių draugai ne tik su E. Česoniu kovojo kaip lygūs su lygiu, bet ir padėdavo jam, pavyzdžiui, užsirišti batus.
11 metų Ernestas lankė futbolą ir nuginkluodavo varžovus stipriu kairiosios kojos smūgiu. Tačiau paauglystėje ėmė vis dažniau praleidinėti treniruotes, nes labiau rūpėjo draugai ir pasilinksminimai mieste. Vis dėlto sportuoti įpratęs vilnietis jau nebegalėjo gyventi be sporto, tad atrado lengvąją atletiką.
Kojos neturintis draugas Ernestui užsiminė apie negalią turinčių sportininkų stovyklas Monciškėse prie Baltijos jūros ir netrukus sportiškas vaikinas tapo Vilniaus neįgaliųjų sporto klubo „Vilnis“ nariu.
Jis bėgiojo 100 ir 200 metrų bei šokinėjo į tolį, o Lietuvos čempionatuose skynė ne tik pergales, bet ir šalies rekordus.
„Neturėjau rimtų varžovų, nors, atrodė, nieko ypatinga nedarau. Prieš varžybas kartais net parūkydavau, o, kai žiūriu anų laikų nuotraukas juokas ima: varžovai pradeda žemu startu, o aš, kažkodėl, aukštu. Net pats nežinau, kodėl taip būdavo“, – pasakojo E.Česonis.
Nei pergalių, nei rekordų Ernestas tada nesureikšmino. Atrodė, kad taip ir turi būti. Taip, apie nieką per daug negalvodamas, E. Česonis gal būtų ir toliau sportavęs, kol prieš keliolika metų bėgdamas įvykdė paralimpinį normatyvą.
Tiesa, į žaidynes – jau net nepamena, kurios jos turėjo būti – jis neišvyko nei tada, nei vėliau, bet tas normatyvas Ernestui trinktelėjo per smegenis: „O ko pasiekčiau, jei sportuočiau rimtai?“
Nuo tos dienos jo gyvenimas pasikeitė. Jame neliko vietos blogiems įpročiams ir būtent sportas ėmė diktuoti Ernesto pasirinkimus, o ne priešingai.
„Sportas visą gyvenimą man reiškė judėjimą. Turėjau daug energijos, tad nuo vaikystės buvau aktyvus ir sportas galiausiai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Net negaliu atsakyti, kuo būčiau tapęs, jei ne sportininku, nes niekada apie tai nesvarsčiau“, – prisipažino E. Česonis.
Stiklinė atrodo puspilnė
Bet laikrodis nenumaldomai skaičiuoja metus ir Ernestas vis dažniau susimąsto bei su žmona pasikalba apie tai, kad taip, kaip dabar, negalės amžinai savęs kankinti.
Kitąmet jam jau 40-imt. Tačiau – tai tik skaičiai pase. Kol kas, kaip įpratęs, E. Česonis kasdien bėga, plaukia ir mina dviratį ir sustoti neketina dar mažiausiai dvejus metus. Iki 2024 m. Paryžiaus paralimpinių žaidynių, į kurias nuvykti seniai svajoja.
„Labai norėjau jau į 2020 m. Tokijo žaidynes ir buvo skaudu, kai nepavyko. Diena po dienos ari kaip jautis, per metus turi mažiau kaip mėnesį atostogų ir, kai nepavyksta pasiekti tikslo, gali dingti noras toliau sportuoti. Bet tada labai svarbu, kiek palaikymo turi iš aplinkinių ir kiek stiprus pats esi. Sunkių momentų, žinoma, vis pasitaiko, vis užklysta minčių, kad gal nereikia toliau taip sunkiai dirbti, kad gal galima lengviau? Todėl turi nuolat rasti motyvacijos judėti pirmyn“, – sakė triatlonininkas.
Per tuos sunkaus kasdienio darbo metus jis išmoko svarbiausią taisyklę: kad ir kaip sunku kartais būna, kada nors vis tiek bus lengviau.
„Po tamsaus periodo visada ateis šviesa. Nebus taip, kad tik varai, varai, varai ir nieko. Tikrai bus geriau. Taip, gali nepasisekti ir nepakliūsiu į žaidynes, bet būsiu padaręs viską, kas nuo manęs priklauso, kad ten patekčiau. Tačiau yra dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso – kiti sportininkai, aplinka, aukštesnės ir stipresnės jėgos. Bet geriau pabandyti nei ateityje mąstyti apie tai, kad gal vis dėlto vertėjo pabandyti, bet bus jau per vėlu. Tad visada laikausi principo, kad geriau bandyti nei nieko nedaryti“, – teigė E. Česonis.
Juolab kad, įsitikinęs triatlonininkas, visada yra dvi medalio pusės. Jo, kaip sportininko, gyvenime – taip pat. Viena – sunkus kasdienis monotoniškas darbas beveik be poilsio. Kita, labiau blizganti, – ta kova su savimi ieškant galimybių ribos ir vis ją kilstelint, nuolatinis tobulėjimas, kelionės, naujos pažintys, pasaulio pažinimas ir Lietuvos vardo garsininimas ten, kur niekas apie mažą šalį prie Baltijos jūros dažnai net nėra girdėjęs.
„Taip pat – ir žinios skleidimas, kad viskas įmanoma, kad reikia judėti – nebūtinai taip beprotiškai kaip aš, bet vis dėlto judėti. Nes judėjimas yra jėga ir laisvė“, – įsitikinęs E. Česonis.
Jis – iš tų žmonių, kurių nepalaužia jokios negandos. O pusiau pripiltą stiklinę Ernestas vadina puspilne, ne pustušte. Tad ir apie savo galimybes pasirodyti Paryžiaus žaidynėse kalba optimistiškai: „Tų galimybių visada yra, tik reikia bandyti.“
