Iš tiesų priekaištai „Dakarui“ yra savotiškas fenomenas. Maratonas pliekiamas dėl jų dalyvių į aplinką išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nors tris savaites vykstančių dviračių lenktynių „Tour de France“ jų stebėti šimtai tūkstančių fanų savo automobiliais orą teršia nepalyginamai stipriau. Organizatoriai iš „Amaury Sport Organisation“ (ASO) tarkuojami dėl susitarimo varžybas rengti Saudo Arabijoje, negalinčioje pasigirti pavyzdine žmogaus teisių apsauga. Tuo pat metu pačioje Prancūzijoje priėmus įstatymą, leidžiantį policijos pareigūnams panaudoti šaunamuosius ginklus už reikalavimo sustabdyti transporto priemonę nepaisymą, vien 2022-aisiais buvo nušauta 13 žmonių.
„iGo2Dakar“ komandos teigimu, nepaisant visų panašių pretenzijų „Dakaras“ tarp, vykstančių tik kartą metuose automobilių sporto renginių, vis dar, sulaukia daugiausia dėmesio, o jo trasos kasmet tampa bandymų poligonu technologijoms, kurios netrukus tampa transporto kasdienybės dalimi. Būtent čia automobilių gamintojai atlieka ambicingus eksperimentus su atsinaujinančiomis ar alternatyviomis energijos rūšimis.
Kaip tik tam buvo sukurta ir T1-E kategorija, kurioje jau trečią kartą į startą atkeliaus dar labiau patobulintas „Audi RS Q E-tron“. Planuojama, kad alternatyvia energija varomą techniką nuo 2026-ųjų metų Dakare turės vairuoti visi elitiniai ir prioritetiniai vairuotojai, o nuo 2030-ųjų šis reikalavimas būtų taikomas visų kategorijų dalyviams.
Beje, pernai programos „Dakar Future“ dalyviu pabuvojo ir Vaidotas Žala – jo vairuotas „Prodrive Hunter“ buvo varomas specialiais degalais, pagamintais iš medienos ir žemdirbystės sektorių atliekų, todėl galėjo pasigirti iki 80 proc. sumažinta anglies dvideginio emisija.
Žinoma, būtų nekorektiška sakyti, kad būtent „Dakarui“ reikia dėkoti už technikos evoliuciją, tačiau 2021-aisiais atsiradusi „Dakar Classic“ kategorija suteikia puikią progą užfiksuoti svarbiausias permainas. Tarkim, patį pirmąjį dykumų maratoną 1979-aisiais laimėjo „Range Rover“ vairavę ispanai Andres Vidal ir Pere Maimi Codina.
Kai kurių apžvalgininkų teigimu, viena svarbiausių pergalės dedamųjų buvo būtent techninės „Range Rover“ savybės: galingas V8 variklis, visų varančiųjų ratų pavara, daugiasvirtė pakaba, diskiniai stabdžiai ir komfortiškas salonas. T. y. savybių rinkinys, kardinaliai priešingas visiems iki tol rinkoje egzistavusiems visureigiams – triukšmingiems, lėtiems ir klaikiai nepatogiems. Britas tuo metu labai aukštai kilstelėjo lūkesčių kartelę ir suformavo naują „gero“ automobilio standartą.
Šis bekelės monstras pergalę „Dakare“ atvežė ir 1980-aisiais bei puikiai finišavo daugelyje kitų devintojo dešimtmečio automobilių sporto renginių, kuriuose buvo lenktyniaujama sąlyginai nedaug nuo standartinių modelių besiskiriančiomis mašinomis. Vėliau ištvermės varžyboms Afrikos dykumose technika pradėta ruošti taip, kad su gatvėse matomais giminaičiais automobiliai turėdavo tik bendrą kėbulo siluetą.
Deja, su trenksmu sugrįžti į „Dakar Classic“ ir pakartoti istorinės sėkmės „Range Rover“ nepavyko: 2021-aisiais startavę du britiški visureigiai (vieną jų pilotavo tas pats ekipažas, kaip ir 1979-aisiais) liko rikiuotės pabaigoje.
Pergalę šioje kategorijoje iškovojo prancūzai Marc Douton ir Emilien Etienne, vairavę „Sunhill Buggy“ – 1978-aisiais benzingalvio Yveso Sunhillo specialiai raliui „Paryžius-Dakaras“ sukonstruotą vieną neįprasčiausių transporto priemonių. Beje, pirmosiose lenktynėse jam neprastai sekėsi greičio ruožuose Sacharos dykumoje, tačiau etape Nigeryje sudaužę radiatorių, nuotykių ieškotojai buvo priversti bagį palikti Afrikoje. „Namo“ jis grįžo tik 1981-aisiais.
