„Žalgirio“ centrui M. Gebenui spalio 20 dieną sukanka 26 metai. Profesionaliam krepšininkui gimtadienį sutikti šį sezoną Eurolygoje dar nepatyrus pralaimėjimo – turbūt viena geriausių dovanų.
Tačiau ir be keturių „Žalgirio“ pergalių Martinas tikrai turi kuo pasidžiaugti, ką prisiminti ir dar kartą įprasminti.
Kalbėdamas su tv3.lt krepšininkas buvo atvirtas – šie metai prabėgo labai greitai, tačiau jie buvo kupini naujų ir įsimintinų patirčių. O labiausiai Martiną džiugina tai, kad net ir būnant tokio amžiaus vis dar yra nemažai dalykų, kuriuos patiri pirmą kartą.
„Šiais metais įvyko daug, labai daug dalykų. Vienas, ką tikrai teks visada ir visiems paminėti, tai visa šita pasaulinė krizė. Tai buvo turbūt didžiausias laikotarpis be krepšinio nuo pagrindinės mokyklos laikų. Tas buvo smagu, teko praleisti daugiau laiko su žmona, o tai privedė ir prie to, kad įsigijome naujus namus JAV.
Krepšinyje tai buvo naujų iššūkių, naujų patirčių, darbo su Šaru, viso pažinimo Eurolygos virtuvės ir žaidimo aukščiausiame lygyje metai. Tai yra smagu, o dar smagiau, kad išlieka naujovių, kurių tenka patirti. Tikiu, kad jų dar bus nemažai“, – šyptelėjo M. Gebenas.
Bendrai M. Gebenas Lietuvos krepšinio bendruomenei buvo pažįstamas iš pasirodymų su jaunių rinktinėmis, tačiau klubiniame krepšinyje jo pavardės sirgaliai ilgai nematė – karjerą ir asmeninį gyvenimą šis krepšininkas „augino“ JAV.
Praėjusiais metais M. Gebenas ne tik prisijungė prie, kaip sako pats, aukščiausio taško Lietuvos krepšinyje – „Žalgirio“ – bet ir debiutavo Lietuvos nacionalinėje komandoje. Tai jau buvo rimtas signalas, kad kitapus Atlanto užaugo dar vienas itin talentingas lietuvis krepšininkas.
Tiesa, dėl M. Gebeno talento vidurio puolėjo pozicijoje klausimų neliko dar anksčiau – užpraėjusiame sezone, žaisdamas Utenos „Juventus“ komandoje, jis tapo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezono naudingiausiu žaidėju (MVP) – vėlgi, solidus įvertinimas tada dar ne taip stipriai žinomam krepšininkui.
Dabar 26 metų žaidėjas – pilnavertė „Žalgirio“ organizacijos dalis, kurio asmeninės savybės komandai padeda ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Martinas yra šiltas ir intelektualus šeimos žmogus, kuris per ilgus metus JAV nė kiek nepametė savo lietuviškumo. Pasak jo paties, tai, turbūt, yra garbės reikalas.
„Apie iškalbą girdžiu ne pirmą kartą, ačiū, malonu. Tai buvo galbūt garbės reikalas, būnant JAV nepamiršti lietuvių kalbos, lietuviškumo ir išlaikyti galimybę reikšti mintis lietuviškai ir tai daryti sklandžiai“, – sakė M. Gebenas.
Plačiau apie prabėgusius metus M. Gebeno akimis, „Žalgirio“ pergales ir Jasikevičiaus bei Schillerio skirtumus – interviu:
Pradėkime nuo maloniausių dalykų – keturios „Žalgirio“ pergalės iš eilės. Kokią emociją tai atneša į komandos rūbinę?
Rūbinėje nuotaikos tikrai labai geros, esame nusiteikę pozityviai. Keturios pergalės iš eilės sezono pradžioje yra įspūdinga, ypač žinant, kaip kartais sunkiai rinkdavome tas pergales praėjusiame sezone. Bet labai svarbu neužsisvajoti, visi žinome, kaip greitai tai gali pasikeisti.
Viskas gali pasikeisti, bet turbūt pasitikėjimo savimi dabar netrūksta?
Tokios pergalės pakelia mūsų moralę. Nežinau, ar viskas aikštelėje mums gaunasi taip, kaip turi gautis, arba taip, kaip nori treneriai, bet pasitikėjimo savo jėgomis ir vienas kitu tikrai prideda. Atrodo, kad bręsta neblogo žaidimo vaisiai ir mes tai matome.
Turbūt sunku atsakyti, bet, vis dėlto, kas lemia tą pergalingą žaidimą?
Manau, kad čia yra visų aspektų miksas. Branduolys likęs iš praėjusių metų, tai prideda tikrai daug. Juk visi žinome, kad kuo mažiau keičiasi žaidėjai komandoje, tuo greitesnės ir didesnės sėkmės galima tikėtis. Trenerio sistema, kad ir kokia kitokia būtų, mes ją pradedame įgyvendinti. Ir dar, tai tikrai turime daug gerų žaidėjų.
Daug kalbama apie naująjį „Žalgirio“ trenerį. Jis žymiai ramesnis nei Šaras. Kaip manai, ar dėl to keičiasi „Žalgirio“ identitetas?
Sunku pasakyti, nes prie Šaro labai dažnai buvo akcentuojamas žodis sistema. Čia yra ir panašumų, nes Schilleris turi stiprią ir aiškią sistemą gynyboje. Puolime turime daugiau laisvės, treneris leidžia priimti sprendimus patiems – jis mumis pasitiki. Jis leidžia patiems žaisti krepšinį, pernelyg nekontruoliuodamas.
Identitetas keičiasi, tai natūralu. Kelis metus tai buvo grynai Šaro komanda, o atėjus naujam žmogui keičiasi praktiškai viskas. Į kurią pusę keičiasi „Žalgiris“, matysime bėgant laikui.
Prieš kelis mėnesius dar atrodė, kad krepšinis gali išvis nevykti. Dabar žaidžiate prie 5000 sirgalių. Koks tai jausmas?
Visų pirma, didelis ačiū fanams, kurie ateina ir palaiko. Tai kažkas neįtikėtino. Tai yra maksimaliai geras jausmas. Tiesą sakant, galbūt kažkiek keista – išvykose žaidžiame be sirgalių, tarkime, Belgrade visada būna sunku dėl sirgalių, bet šįkart viskas kitaip, ateini į tuščią areną, susikaupi darbui ir jį dirbi, nelabai pastebi, kad yra kitaip. Labai smagu, kad kol kas sirgaliai gali ateiti į areną, tikėkimės, kad ir toliau bus leidžiamas palaikymas.
Grįžkime prie tavęs. „Juventus“ komandoje buvai turbūt svarbiausias žaidėjas, vėliau pasirinkai „Žalgirį“, čia, natūralu, gauni ne toki svarbų vaidmenį. Kaip manai, kuris variantas žaidėjui yra naudingesnis?
Lietuvoje, lietuviams krepšininkams, natūralu, kad „Žalgiris“ yra numeris vienas. Maksimaliai ką gali pasiekti žaisdamas krepšinį Lietuvoje, tai atsidurti „Žalgirio“ komandoje. Bet daug priklauso nuo kiekvieno žaidėjo ambicijų – jei tau tinka būti lyderiu mažesnėje komandoje, kuri turi mažesnį biudžetą ir žaidžia tik vietiniame čempionate, tai variantų yra. Bet jei nori lipti aukštyn, tai natūralu, kad turi keisti komandą. Ir natūralu, kad atėjęs iš žemesnio lygio iškart kalnų čia nenuversi – turėsi prisiimti mažiau svarbų vaidmenį, netapsi lyderiu.
Esi tapęs ir LKL sezono MVP. Tokie įvertinimai užgrūdina, ar įpareigoja?
Nemėgstu savęs išskirti, nevadinu savęs svarbiausiu žaidėju, visada sakydavau, kad mano pasiekimai atsiranda dėka daugybės žmonių – komandos draugų, trenerių. MVP titulas yra malonus įvertinimas ir pripažinimas Lietuvos krepšinio visuomenėje, bet tai toli gražu ne tik mano individualus pasiekimas.
Martinai, jaučiasi, kad turi puikią iškalbą. Galbūt ne visais savo gyvenimo metais galvojai vien apie krepšinį? Turėjai kokį planą B?
Negaliu pasakyti, kad tikrai žinojau, jog žaisiu krepšinį. Universitete pirmus du sezonus negavau daug žaisti, nelabai gerai sekėsi, tai be abejo buvo abejonių, galvojau, kad gal nesu sutvertas krepšiniui, gal tai ne mano kelias. Bet vėliau viskas ėjo geryn – trečiame ir ketvirtame kursuose jau žaidžiau kokybiškiau ir daugiau. Tai labai džiugu, kad viskas taip susidėliojo.
Apie iškalbą girdžiu ne pirmą kartą, ačiū, malonu. Tai buvo galbūt garbės reikalas, būnant JAV nepamiršti lietuvių kalbos, lietuviškumo ir išlaikyti galimybę reikšti mintis lietuviškai ir tai daryti sklandžiai.
Vienas „Ryto“ lyderių Demetriusas Jacksonas užsiminė, kad apie Lietuvą iki šiol buvo girdėjęs tik iš tavęs ir beveik viskas, ką jis apie Lietuvą žinojo, tai „Žalgirio“ komanda. Juokais galima sakyti, kad specialiai jam suteikei tik tokią informaciją?
Manau, kad jis tik tiek pasakė, gal sutirštino spalvas. Mes susipažinome universitete, žaidėme vienoje komandoje, jis buvo įžaidėjas. Kartu praleisdavome labai daug laiko, natūralu, kad užsimezgė ryšys ir draugystė. Pasakojau jam apie Lietuvą ir apie Europą, bet viena yra išgirsti istorijas, kita yra pačiam atskristi ir pamatyti. Jis mokosi, tiek apie Lietuvą, tiek apie visą mūsų kultūrą. Bet noriu tik užtikrinti – kai įžengsime į aikštelę, jokių draugysčių neliks.
Tau sukanka 26 metai. Atrodo, kad tai krepšininko ir bendrai žmogaus brandos metai. Ar manai, kad jau tampi tikru krepšininku, tikru šeimos vyru, tikru geru žmogumi?
Amžius yra įdomus ir subjektyvus dalykas. Kaip žmogus, tu visada gali augti ir tobulėti, geriausia savo versija tampi tik gyvenimo pabaigoje – viskas, ką patiri, ką išmoksti, ką pamatai, tampa savotiška kulminacija pačioje pabaigoje. O kaip krepšininkas, tai visų pirma manau, kad yra pavojinga galvoti, kad jau esi kažką pasiekęs ar esi arti savo galimybių lubų. Tai gali atimti motyvaciją dirbti. Kol gali, tol stengiesi, šlifuoji, gerini. Kitaip būti negali. Keista buvo tapti 25-erių, dabar dar vieneri metai prisidėjo. Bet visada manau, kad dar yra kur paaugti.
Kas iš praėjusių metų įsiminė labiausiai?
Šiais metais įvyko daug, labai daug dalykų. Vienas, ką tikrai teks visada ir visiems paminėti, tai visa šita pasaulinė krizė. Tai buvo turbūt didžiausias laikotarpis be krepšinio nuo pagrindinės mokyklos laikų. Tas buvo smagu, teko praleisti daugiau laiko su žmona, o tai privedė ir prie to, kad įsigijome naujus namus JAV. Krepšinyje tai buvo naujų iššūkių, naujų patirčių, darbo su Šaru, viso pažinimo Eurolygos virtuvės ir žaidimo aukščiausiame lygyje metai. Tai yra smagu, o dar smagiau, kad išlieka naujovių, kurių tenka patirti. Tikiu, kad jų dar bus nemažai.
Ką palinkėtum sau ateinančiais metais?
Nelabai esu tas žmogus, kuris prisirašo sau palinkėjimų ir jais gyvena. Manau, kad gyveni ir mokaisi – bandai tobulėti, stengiesi, kur gali stengtis. Tiesą sakant, tiesiog noriu būti geru žmogumi, viską daryti nuoširdžiai ir iš širdies.
