Pasaulio ir Europos WDSF profesionalų lygos klasikinių šokių čempionė 34 metų Edita Daniūtė kitais metais tikisi ginti titulą Lietuvoje ir tašką karjeroje padėti aukštai pakelta galva. „Tuomet norėčiau nusiraminti ir pakabinti batukus ant kabliuko“, – interviu balsas.lt sakė tituluočiausia Lietuvos šokėja.
Po metų pertraukos į didįjį sportą grįžusi ir į Pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) profesionalų lygą perėjusi bei Lietuvos garbę ėmusi ginti E. Daniūtė su šokių partneriu italu Mirco Gozzoli šluoja visus varžovus nuo kelio.
Pavasarį iškovojo aukso medalius pasaulio pirmenybėse, o pastarąjį savaitgalį Vokietijoje laimėjo Europos čempionų titulą. „Tas laimėjimas Vokietijoje nėra labai svarus – trys stiprios poros kažko išsigando ir nedalyvavo. Nelabai sportiškai pasielgė, tai tokios konkurencijos ir nebuvo“, – interviu balsas.lt teigė E. Daniūtė.
WDSF profesionalų lygos Europos čempionate nedalyvavo Paolo Bosco ir Joanne Kirsty Clifton, Benedetto Ferruggia ir Claudia Kohler, Rosario Guerra ir Grazia Benincasa. Organizatoriai nusivylę, tačiau, kita vertus, tai leido kitai mūsų šalies porai – Donatui Vėželiui ir Linai Chatkevičiūtei pakilti taip aukštai – pasidabinti pirmenybių sidabro medaliais.
E. Daniūtė pastebėjo, kad šiuo metu yra ir tikriausiai liks vienintelė šokėja, laimėjusi dviejų organizacijų – WDSF ir World Dance Council – Europos profesionalų sportinių klasikinių šokių auksą (WDC – šioje organizacijoje šoka buvęs E. Daniūtės partneris Arūnas Bižokas ir Katiuša Demidova). „Labai smagu ir nežinau, ar kam pavyks tai pakartoti“, – juokėsi šokėja.
– Kai praėjusiais metais paskelbėte, kad atsisveikinate su aktyviuoju sportu, kalbėjote apie nuovargį, norą daugiau būti su šeima. Kas privertė po metų apsigalvoti?
– Iš tikrųjų pailsėjau, pasikeitė partnerio sąlygos – jis daugiau laiko gali praleisti Lietuvoje, atvykti treniruotis į mūsų šalį. Anksčiau labai vargino, kad reikėjo man važinėti. Pagerėjo sąlygos man. Dar nusprendžiau, kad teisėjausiu ir dirbsiu visą likusį gyvenimą. Nusprendžiau dar pasidžiaugti.
– Iš jūsų žodžių suprantu, kad nesigailite?
– Labai džiaugiuosi. Po pertraukos į viską kitaip žiūriu. Mano mokiniams labai naudinga. Kuo ilgiau lieki aktyvus sportininkas, tuo daugiau gali perteikti žinių. Buvo visokių nuomonių, ar man, kaip trenerei, to reikia. Tačiau kai jau nusprendžiu, tai daugiau nedvejoju. Kai nusprendžiau baigti šokti, buvo federacijų išsiskyrimas, dingo noras ką nors įrodyti, ką nors daryti.
– Iki pertraukos šokote su Italijos vėliava, o kai grįžote, jau atstovavote Lietuvai. Ar kas nors pasikeitė?
– Tai dar vienas palankus sprendimas mano naudai. Jis man labai patiko. Pakeisti poros atstovaujamą šalį nebuvo sunku, nes pradėjome šokti už kitą federaciją. Man žiauriai didelis malonumas. Man faina, nes čia gyvenu. Visuomet jaučiau, kad noriu šokti už Lietuvą, bet tuomet tas variantas nebuvo svarstomas.
– Gal teisėjavimas WDSF profesionalų lygoje kitoks?
– Visur teisėjauja žmonės, visur yra nuomonė. Čia daugiau viskas pagrįsta sportu. Gal taisyklių daugiau. Paprastam žmogui jos aiškesnės.
– Ar jau galvojote, kad padėsite antrą tašką savo karjeroje?
– Dar vieną pasaulio čempionatą norime sušokti ir laimėti. Jis bus kitais metais, tvarkaraštyje data dar nenumatyta. Tuomet norėčiau nusiraminti ir pakabinti batukus ant kabliuko.
– „Facebook“ profilyje didelėmis raidėmis paskelbėte išmintį, kuris sako, kad reikia išmokti vertinti ką turi, kol laikas neprivertė vertinti to, ką turėjai...
– Geras. Man šie žodžiai labai patiko. Paprasčiausiai radau juos, bet vadovaujuosi jais gana senokai.
– Sportiniai klasikiniai šokiai. Kiek prakaito kasdien reikia išlieti, kad pasiruoštumėte varžyboms?
– Kad būtum geros sportinės formos, reikėtų kasdien treniruotėms skirti po tris valandas. Treniruotės skirtingos, nes fiziniai krūviai nemaži. Atidirbinėji šokių detales, paskui dirbi dėl ištvermės – šoki visą šokį be sustojimo, tai tarsi varžybų simuliacija.
– Ar papildomai plušate sporto salėje ar ant bėgimo takelio?
– Ne. Tik šokių aikštelėje. Mūsų sporto šaka specifinė ir fizinės formos įgavimas bei palaikymas įmanomas simuliuojant varžybas. Papildomai sporto salėje plušėti nereikia. Ir nebėgioju jau seniai, nes man gaila sąnarių – dirbant ir taip juos naudoju. Anksčiau bėgiodavau, kai jauna buvau (juokiasi).
– Viena medalio pusė pasirengimas, kita – sceninis įvaizdis, apranga. Viskas atrodo gana brangu...
– Čia visą darbą atlieka rėmėjai. Pati nesėdžiu ir nesiūnu tų suknelių. Turiu varžybose visuomet dvi arba tris sukneles. Jas dažniausiai pakeičiu patekusi į pusfinalį ar finalą.
– Yra tokia suknelė, su kuria visuomet norite šokti finale? Galbūt nešanti sėkmę?
– Ne. Tokių dalykų kaip laimę nešančių suknelių man nėra. Apskritai ritualais netikiu, visų pirma – juodas darbas.
– Kada Lietuvoje bus galima jus pamatyti šokančią su M. Gozzoli?
– Galbūt Lietuvoje bus surengtas pasaulio čempionatas. Labai norėčiau ir tikiuosi, kad Lietuvos federacija jį suorganizuos. Turime dvi geras profesionalų poras ir būtų smagu, jei galėtume pasirodyti prieš savą publiką.
