25 metų bėgikas turi šansų iškovoti savo pirmąjį aukso medalį 400 metrų bėgime T62 neįgalumo kategorijoje (šioje rungtyje varžosi bėgikai, kuriems amputuotos abi kojos žemiau kelių). Dar visai neseniai, vos prieš dvi savaites, paralimpietis stebėjo savo žmonos Taros Davis-Woodhall triumfą olimpiniame šuolyje į tolį.
Suvedė sportas
H. Woodhallas kartu su savo Tara vyko į Paryžiaus olimpines žaidynes stebėti šios pasirodymo ir buvo pirmasis žmogus, su kuriuo ji dalinosi savo džiaugsmu, pasidabinusi olimpiniu auksu.
„Tai buvo neįtikėtina, pasakiška. Labai ja didžiuojuosi. Niekada anksčiau nesu taip troškęs kito žmogaus pergalės“, – prieš išskrisdamas į Paryžių „CNN Sport“ kalbėjo H. Woodhallas.
„Visus metus tam treniravomės. Sporte niekas nėra garantuota, atletams nutinka visokiausių dalykų. Kai viskas išeina taip, kaip planavai, ir gali momentui atsikvėpti, atsipalaiduoti, tai yra pasakiška. Tai buvo tikrai ypatingas momentas.“
Pora susipažino dar 2017 metais per lengvosios atletikos varžybas vidurinėje mokykloje, o praėjus penkeriems metams ir susituokė.
Per tuos metus jie sukūrė stiprų ryšį tiek sporte, tiek gyvenime, skatindami vienas kitą siekti aukštumų, kurios iš pradžių atrodė nepasiekiamos.
Dabar beveik visą laiką jie praleidžia kartu, nesvarbu, ar tai būtų treniruotės stadione ar sporto salėje, valgymas, poilsis, ar mėginimas auginti savo, jau tikrai nemažą, socialinių tinklų sekėjų ratą. Jų „YouTube“ kanalas, kuriame sportininkai pasakoja apie savo sportinę karjerą ir santykius, turi daugiau nei 866 tūkst. prenumeratorių.
Dabar, kai jo žmonai jau pavyko įgyvendinti tai, ko taip stipriai troško – iškovoti olimpinį aukso medalį, atėjo eilė ir pačiam H. Woodhallui šią savaitę pakartoti jos pasiekimą.
Kolekcijoje trūksta tik aukso
Paryžiaus paralimpinės žaidynės bus jau trečias šio bėgiko pasirodymas pasaulinėje scenoje nuo 2016 metų.
Būdamas paaugliu Rio de Žaneiro žaidynėse atletas iškovojo sidabro bei bronzos medalius, po to į savo sąskaitą pridėjo dar vieną bronzos medalį Tokijuje. Aukso medalis H. Woodhallui kol kas liko nepasiektas.
„Tai yra mano tikslas“, – prieš išvykstant į Prancūziją sakė H. Woodhallas.
„Tai yra nuosekliausias laikotarpis mano gyvenime. Esu labiausiai susitelkęs, koks tik kada nors buvau. Bėgu greičiausiai, kaip kada nors esu bėgęs. Esu geriausios fizinės formos, kokioje kada nors buvau.
Negaliu kontroliuoti to, kaip seksis kitiems, bet galiu užtikrinti, kad ant bėgimo takelio paliksiu viską“, – ryžtingai pridūrė jis.
Žino ir patyčių skonį
Kaip ir kitų paralimpinių žaidynių dalyvių, H. Woodhallo kelias nebuvo labai paprastas.
Sportininkas gimė su sulietu dešiniuoju čiurnos sąnariu ir liga, kuomet vaikas gimsta be šeivikaulių, o tai turėjo neigiamo poveikio jo kairiajai kojai. H. Woodhallui amputavo abi kojas žemiau kelių dar nespėjus sulaukti pirmojo gimtadienio.
Nors tai ir pakeitė jo gyvenimą, procedūra leido sportininkui gyventi su protezinėmis kojomis, nepaisant to, kad daugelis jam ir sakė, jog jis niekada nebevaikščios.
Jo tėvas tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų karinėse oro pajėgose, o H. Woodhallas, kartu su dviem vyresniais broliais buvo mokomas namuose, o ne mokykloje. Visgi jo tėvai visuomet pabrėždavo fizinio aktyvumo svarbą.
Tai lėmė, kad bėgikas savo vaikystę praleido lakstydamas kartu su broliais bei prisiliesdamas prie įvairių sporto šakų. Pasak jo, tai buvo puiki aplinka augti.
Tačiau gyvenimas tapo sudėtingesnis, kai H. Woodhallas pradėjo lankyti viešąją mokyklą penktoje klasėje. Būtent tada jis pradėjo labiau kreipti dėmesį į savo išskirtinumą, dėl kurio vėliau patyrė ir patyčias.
Ieškodamas prieglobsčio jis atrado lengvąją atletiką. Kol kitose sporto šakose treneriai nenoriai leisdavo H. Woodhallą į aikštelę, lengvoji atletika leido jam atsiskleisti.
„Tai tebuvau aš prieš chronometrą. Tame atradau ramybę. Mane tai jaudino. Visiškai nuo manęs priklausė tai, kiek aš tobulėsiu“ – kalbėjo jis, pripažindamas, kad reikėjo laiko, kol atsiskleidė jo talentas.
„Aš įsimylėjau patį procesą, nors tai ir truko daug laiko. Nuo pat septintos iki dešimtos klasės negalėjau pasigirti ypatingu greičiu jokioje rungtyje. Tačiau būtent ryžtas ir pasišventimas kiekvienais metais būti bent šiek tiek geresniu ir atvedė mane čia.“
H. Woodhallas ne tik yra vienas geriausių paralimpinių bėgikų pasaulyje, jis taip pat yra vienas iš veidų šioms paralimpinės žaidynėms.
Kai kuriems populiarumas galbūt keltų tik stresą, bet paralimpietis džiaugiasi galėdamas populiarinti šį sportą.
Paryžiaus svajonė
Padėdamas ruoštis olimpinėms žaidynėms savo žmonai, H. Woodhallas įgijo pranašumą prieš savo oponentus. Anot jo, laiką Europoje jis praleido analizuodamas, kiek laiko reikia jo kūnui, kad šis prisitaikytų prie laiko zonų pokyčio.
Laiką Prancūzijoje taip pat panaudojo ir susipažinti su būsima savo „šokių aikštele“ – „Stade de France“ stadionu.
„Manau, kad visko stebėjimas iš šono tikrai padėjo. Tiesiog pamatyti, kaip viskas vyksta, susipažinti su stadionu, treniruočių takeliais. Gavau šansą iš arti ir labai asmeniškai susipažinti su tuo, kas manęs laukia“, – sakė H. Woodhallas.
Nors 100 metrų bėgime jam nepavyko iškovoti medalio, sportininkas tikisi iškovoti savo pirmąjį paralimpinių žaidynių medalį 400 metrų rungtyje jau šį šeštadienį.
