Pirmą kartą į užsienį K. Lavrinovičius išvyko 2002 m., kai pasirašė sutartį su tuometine Permės „Ural Great“.
Dabar juokais jis prisimena, kai lipdamas į lėktuvą paskambino draugui ir pareiškė: „Aš milijonierius“.
Tais laikais Rusijos klubai pradėjo mokėti didelius pinigus ir tą darė nestandartiškai – pusę sutarties sumos sumokėdavo iš karto, o kitą pusę sezono eigoje.
Vis tik pirmuosius legionieriaus karjeros metus jis prisimena kaip sunkiausius – buvo nelengva gyventi be brolio, išeiti iš komforto zonos, o Rusijoje sulaukdavo ir kritikos dėl prastos rusų kalbos.
Po gerų metų Permėje K. Lavrinovičius turėjo šansą išvykti į NBA, bet galiausiai jis susitarė su Maskvos CSKA – čia jis niekada taip ir nedebiutavo ir mažai kas žino, kad brolis turėjo sutartį su „armiečiais“.
Nesėkmingą etapą Maskvoje prašviesino pažintis su žmona.
„Po sėkmingo sezono buvo pasiūlymas važiuoti į NBA, buvo labai realus šansas. Bet nepavyko išvykti ir spalio mėnesį skambino CSKA, sako „ko tu blaškaisi, mes pasiimsime tave pas save“. Apsidžiaugiau, pasiūlė trejų metų kontraktą, buvo geros sąlygos.
Bet treneris pasakė, kad komanda jau sukomplektuota, todėl paskolino mane „Dinamo“, ekipa irgi jau buvo sukomplektuota, buvau daug gerų žaidėjų. Gaudavau tik trupinius minučių. Sezonas buvo blogas, bet susipažinau su žmona. Įsimylėjau ir iki dabar kartu“, – pažintį prisiminė jis.
Po stažuotės „Dinamo“ sekė žaidimas Kazanės UNIKS ir šis etapas atvėrė kelią į legendinį Sienos „Montepaschi“.
Italai negalėjo pasiūlyti tokių pinigų, kaip rusai – davė 200 tūkst. dolerių mažiau, bet suteikė šansą žaisti Eurolygoje.
K. Lavrinovičius pasirinko iššūkį Eurolygoje – tam paskatino brolis ir tai, kad ekipoje žaidė Rimantas Kaukėnas, padėjęs adaptuotis.
Tai buvo penki įspūdingi metai – penkis Italijos lygos ir taurės titulai, dukart patekta į Eurolygos finalo ketvertą.
Puikiai žaidęs krepšininkas sulaukė „Barcelonos“, Madrido „Real“ ir Pirėjo „Olympiakos“ pasiūlymų, bet „Montepaschi“ vadovai net neraginami vis kėlė algą ir Kšištofas net nesižvalgė į kitas puses.
Jis mėgavosi žaidimu su komandos draugais ir gyvenimu Sienos mieste.
„Tada, prieš penkioliką metų, žaidėme šiuolaikinį krepšinį“, – laidoje sako jis.
Tiesa, teko patirti ir skaudžių pralainėjimų su „Montepaschi“.
„Visi pralaimėjimai man skaudūs. Bet skaudžiausias Rusijoje, kai turėjome du kartus tapti čempionais ir aplošti CSKA. Su „Montepaschi“ dukart buvome finalo ketverte ir tik per klaidą nepatekome į finalus. 2008 m. buvome verti net tapti čempionais. Bet nieko, gal mano vaikai pratęs“, – šypsosi jis.
Iki šiol iš italų K. Lavrinovičius yra neatgavęs nemažos pinigų sumos, bet to nesitiki ir nesijaudina.
„Ne viską atgavęs. Iš Sienos neatgavęs atlyginimo už keturis mėnesius. Iš Rusijos, Ispanijos viską atgavau, Lietuvoje – galima sakyti viską. Esu praradęs apie pusę milijono. Aš ir be jų esu laimingas. Mano turtas dabar – šeima ir vaikai“, – sako jis.
Pokalbio metu Kšištofas prisiminė ir labai linksmą nutikimą, kai su „Dinamo“ kovojo Rusijos lygos finale prieš CSKA. Anksčiau sezoną baigęs brolis Darjušas atvyko palaikyti ekipos.
Pirmą susitikimą laimėjo „Dinamo“ – prieš antrąjį D. Lavrinovičius įsitaisė arenoje esančioje kavinėje ir gėrė alų.
Į ją netrukus užėjo „Dinamo“ rėmėjai ir tuometinis prezidentas. Darjušą jis palaikė Kšištofu ir įsiuto pamatęs, kad likus valandai iki rungtynių šis geria alų, o ne apšilinėja. Kilo sambrūzdis tarp rėmėjų ir tik vėliau pavyko išsiaiškinti, kad Kšištofas yra su komanda ir rengiasi mūšiui.
Daugiau įdomių K. Lavrinovičiaus prisiminimų apie karjerą – laidoje „Nematoma pusė“.
