Spalio 12-13 dienomis Vilniuje vyko tarptautinis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp: Vasaros 5“. Iš tiesų jokios klaidos čia nėra. Praėjusį savaitgalį ligoninėje, įsikūrusioje šiuo žinomu adresu, reiškėsi savotiški menininkai, besistengiantys sukimšti į viena vaizdą, garsą bei poeziją.
Jau pats festivalio adresas yra ganėtinai iškalbingas, skatinantis kai kuriuos apmąstymus bei išvadas apie kūrėjų psichines galias bei negalias. Šiaip ar taip, renginio erdvė bei atmosfera buvo puiki: galėjai suabejoti kai kurių rodytų kūrinių menine verte, tačiau bendras įspūdis visuomet išlikdavo geras.
Festivalis prasidėjo jonaviškio poeto Mindaugo Švėgždos eilėraščių-paveikslų parodos atidarymu. M. Švėgždos pieštuose ir klijuotuose eilėraščiuose šiek tiek kalbama apie moteris, šiek tiek apie kurmius, galima pamatyti šiek tiek indų, šiek tiek kaulų ir dar kai ko. Atidaryti savo parodėlę turėjau džiaugsmo ir aš, rašantis šias eilutes: salės prieblandoje paslėpęs savo „įdaiktintus“ bei „įžmogintus“ eilėraščius. Savo eilėraščius rodė ir Linas Kranauskas. Beje, kai kurie šio eiliakalio tekstai iš veido priminė jį patį ir buvo dieviškai nuogi – netgi be glaudžių.
Festivalis prasidėjo jonaviškio poeto Mindaugo Švėgždos eilėraščių-paveikslų parodos atidarymu.
Nenorėdamas rizikuoti savo psichika, nepuoliau stebėti visų projektų iš eilės. Juolab kad jie tiesiog mynė vienas kitam ant kulnų. Kai ką vis dėlto įsiminiau. Pavyzdžiui, po kauke pasislėpusios Vaivos Grainytės frazę „Su vilkšuniais ir be jų gyvenimas yra nelengvas“. Arba tai, jog Darius Jurevičius (projektas „Sunki sunka“) rūpinosi savo regėjimu, čia pat elektrine trintuve smulkindamas morkas ir gerdamas jų sunką. Jo skaitomi tekstai man siejosi su šamanų užkalbėjimais: „Atėjau jūros prisipratinti“, „Ramba – ne rumba“, „Pažadintas gyvulys - partizanas“ ir taip toliau. Įsimintinas buvo ir Jono Versecko bei Iljos Pikalovo veiksmas „Neliesk“: du gyvi nuogi eilėraščiai visiškoje tamsoje - vienas grojantis elektrine gitara, kitas - ardantis ir surenkantis lėlę. Mielai pasiklausiau bei pasižiūrėjau ir Gabrielės Labanauskaitės su Aivaru Ruzgum, Milda Žebarauskaite ir Robertu Narkumi parengto projekto. Ypač gilų įspūdį padarė gražus ir įtaigus Gabrielės balsas. Savo tekstų paskaityti gavau ir aš. Polifoniškai. Kartu su bičiuliais Marium Buroku, Gyčiu Norvilu ir Darium Pocevičium. Skaitėme sėdėdami ant ligoninės lovos. Beje, gana patogios.
Vaiva Grainytė
Be „gyvų“ poezijos skaitymų bei rodymų, buvo galima pasižiūrėti ir poetinių vaizdo klipų bei trumpametražių filmų. Pirmiausia - tai audiovizualinės poezijos projekto „Sintezija“, kurį sudaro jauni ukrainiečių bei lietuvių poetai, kūrinių peržiūra. Nieko. Kai kas įdomu, tačiau daugelis jų tiesiog primena, kad kinematografą 1895 m. išrado broliai L. bei O. Liumjerai, ir tiek. Tiesiog kažkokie neartikuliuoti vaizdai palydimi kažkokių nerišlių frazių, skaitomų ar užrašytų, stelbiamų triukšmo. Kai kurie šių autorių, matyt, taip niekada ir nesuvoks, kas yra poezija ar menas. Tokiame purviname kontekste visokie minimalistiniai sprendimai kaip gaivaus oro gurkšnis. Pavyzdžiui, Benas Šarka, deklamuojantis G. Labanauskaitės eilėraštį „Tai buvo velniško ilgumo žiema...“ arba Agnė Biliūnaitė, lankstanti popierinę gėlę, arba Dainius Gintalas savo tekstus skaitantis troleibuso keleiviams bei moteriškei, turguje prekiaujančiai mėsos produktais. Pasirodo, kalba poezijai - ne barjeras. Išklausiusi lietuvišką eilėraštį, turgaus prekeivė poetui atrėžė gabalą lašinių! Vakarienei.
Airijos emigrantų juodadarbių santykiai su poeziją nagrinėjami poetų grupės „Orbita“ (Latvija) nario Arturo Puntės filme „Gastarbeiters“. Lenkai čia deklamuoja A.Mickevičių, rusai - M. Cvetajevą ar V. Cojų, ispanas - pankų grupės „Ska-P“ tekstą, lietuviai - „Antį“ ir Maironio „Trakų pilį“. Sunkiai, bet vis dėlto visi ką nors prisimena.
Savo ruožtu Darius Pocevičius ir Marija Mlinkauskaitė („Mes visi iš Vasaros penki“) ieško poetų bei psichinių ligonių skirtumų bei panašumų. Pasižiūrėjus šiuos tragikomiškus kadrus, kuriuose įamžinti įvairių kartų, stilistikų literatai, atrodo, jog panašumų yra nemaža.
Na, o dabar svarbiausia. Audiovizualios poezijos kūrėjai festivalyje ne tik šiaip dalyvavo rodė savo kūrybą, bet ir rungėsi. Konkursui buvo pateikti 47 poetiniai klipai, kurie buvo vertinami keturiais aspektais: 1. Geriausia vaizdo, garso ir teksto sintezė; 2. drąsiausia ir originaliausia idėja; 3. geriausias poetinis tekstas ir 4. geriausia vaizdo ir garso kokybė. Konkurso dalyvių taip pat laukė ir publikos prizas. Už geriausią sintezę apdovanotas G. Labanauskaitės, V. Malčiaus ir A. Ruzgo kūrinys „Nėra okeano“, už idėjiškumą - Ž.Andriušio, L. Garbštienės ir R. Jaroševičiaus „Vnešinyje vidy urodstva“ bei V. Grainytės ir S. Norkutės „Vienintelis didesnis žinduolis“. Šis kūrinys nugalėjo ir garso bei vaizdo kokybės kategorijoje. Už geriausią poetinį tekstą apdovanotas šiemet tragiškai žuvusio menininko R. Audiejaičio bežodis vokalo kūrinys įamžintas ukrainiečio Jurijaus Kručako bei Just. Marcinkevičiaus „Žodžiai“, skaitomas autoriaus ir užfiksuotas O. Ramašauskaitės. Publikos simpatijas pasiglemžė G. Labanauskaitė ir V. Malčiaus klipas „Ištįsusi žuvis“.
