Vyriausybė gali gyventi ramiai, nes konservatoriai netrokšta prisiimti atsakomybės, rašo savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis.
Nors valdančiųjų socialdemokratų populiarumas mažėja, o opozicijoje jiems esančių konservatorių tolygiai didėja (jie šiandien pagal reitingus pirmi), Tėvynės sąjunga neketina versti Gedimino Kirkilo Vyriausybės, nes akivaizdžiai bijo prisiimti atsakomybę už kito Ministrų kabineto sudarymą. Tiek dėl politinio išskaičiavimo, tiek dėl to, kad nelabai turėtų ką sodinti į atsilaisvinusius valdžios postus.
Ką daryti su Vyriausybe?
"Tai ką daryti su tokia Vyriausybe???" -savo interneto dienoraštyje net ne klausia, o šaukia Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius, priekaištaudamas, jog G.Kirkilo kabinetas nesiima jokių diplomatinių žingsnių Europos Sąjungos valstybių sostinėse, kad būtų pratęstas Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko darbas, ir derėdamasi dėl nacionalinio investuotojo kūrimo kone atvirai rūpinasi ne valstybės, o privataus kapitalo interesais. Šūksnį, ką daryti su tokia Vyriausybe, A.Kubilius pakartoja net tris kartus, tačiau taip ir neduoda jokio atsakymo į šį klausimą, kuris pastarosiomis dienomis jau tapo visiškai nebe retorinis. Apie tai, kad Lietuvai trūks plyš reikia jei ne naujo Seimo, tai bent naujos Vyriausybės (o geriausiai - abiejų), kalbama vis garsiau ir vis aukštesniu lygmeniu.
Paradoksalu, tačiau šios kalbos, regis, nė kiek nejaudina premjero G.Kirkilo. Dėl vienos paprastos priežasties, kurios G.Kirkilas net nebando slėpti: "Opozicija tam nepasirengusi". Ir jis teisus. Opozicijos nenorą ir nepasirengimą imti valdžią į savo rankas kuo puikiausiai liudija tas pats retorinis stipriausios opozicinės partijos vadovo A.Kubiliaus nenoras atsakyti į klausimą: "Ką daryti su tokia Vyriausybe?" Savo nenorą pereiti iš opozicijos į valdžią konservatoriai demonstruoja nebe pirmą kartą. Pernai vasaros pradžioje, žlugus Algirdo Brazausko Vyriausybei, o prezidentui Valdui Adamkui pradėjus konsultacijas su įvairiomis partijomis dėl naujo Ministrų kabineto sudarymo, A.Kubilius viešai ne kartą sakė, esą konservatoriai "pasirengę imtis atsakomybės". Tačiau kai reikėjo duoti konkretų atsakymą V.Adamkui, žodžiai "mes imamės sudaryti naują Vyriausybę" prezidento kabinete iš konservatorių lūpų nenuskambėjo. Nesvarbu, kad toks valdžios pasidalijimas - G.Kirkilas premjero poste, o A.Kubilius jo išlikimo garantas - buvo jųdviejų susiderintas iš anksto ir "valstybininkų" palaimintas. Bet kurios dėmesio vertos partijos pirmininkas, Vyriausybės krizės akivaizdoje šalies vadovo klausiamas, ar sutinkate tapti valdančiąja partija, tiesiog privalo duoti teigiamą atsakymą. Priešingu atveju jis - ir ne opozicijos lyderis, ir ne dėmesio vertos partijos pirmininkas.
Opozicijoje būti ramiau
A.Kubiliui pernai daug labiau patiko tapti savotišku "šešėliniu premjeru", be kurio Vyriausybės darbas paprasčiausiai neįmanomas, tad visi "rimti žmonės" (pirmiausia galimi partijos finansiniai rėmėjai) savo veiksmus privalo derinti ne tik su premjeru, bet ir su opozicijos lyderiu. O štai atsakomybė už priimtus sprendimus tenka vienam G.Kirkilui. Šį principą - tarsi valdžioje, bet už nieką neatsakingi, konservatoriai dar kartą patvirtino rugpjūčio mėnesį Giruliuose, kai A.Kubilius aiškiai suformulavo, kad iš G.Kirkilo Vyriausybės nieko gera tikėtis neverta, bet konservatoriai leis jai gyvuoti iki pat Seimo rinkimų kitų metų rudenį.
Tik kilus visuotinės kritikos bangai, esą taip elgdamiesi konservatoriai, nori to ar ne, tampa irgi atsakingi už valdžios veiksmus, A.Kubilius rugsėjį pasiūlė nutraukti formalią paramos socialdemokratams sutartį. Tačiau neformali parama niekur nedingo. Kaipgi kitaip - juk nuvertus Vyriausybę (o tai padaryti konservatoriai gali), antrą kartą nuo atsakomybės išsisukti nebepavyktų. Tektų sudaryti valdančiąją koaliciją ir Ministrų kabinetą, arba ilgam atsisakyti bet kokių pretenzijų į valdžią. Kad tokių pretenzijų konservatoriai vis dėlto turi, matyti iš A.Kubiliaus pasipiktinimo, jog dabartinė Vyriausybė nenori šiemet kelti elektros kainų, - esą to nepadarius dabar, kitais metais būsimai Vyriausybei (suprask, konservatorių) teks kelti kainas dvigubai, taip užsitraukiant žmonių nepasitenkinimą ant savo galvos. Konservatorių noras pasiekti, kad kuo daugiau nepopuliarių sprendimų priimtų jų oponentai, suprantamas ir politinio išskaičiavimo požiūriu pateisinamas. Juk kuo labiau susikompromituos socialdemokratai, tuo didesnės rinkėjų paramos gali tikėtis konservatoriai. Žinoma, jei kairiaisiais nusivylusių rinkėjų balsų nesusirinks populistinės Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho partijos.
Šešėlinės Vyriausybės nerasta
Bet yra dar viena, daug rimtesnė už politinį išskaičiavimą priežastis, kodėl šiuometu konservatoriai visomis jėgomis stengiasi išvengti atsakomybės už G.Kirkilo Vyriausybės pakeitimą ir naujos sudarymą. Priežastis labai proziška, bet suprantama -Tėvynės sąjunga tiesiog neturi žmonių, galinčių užimti ministrų kabinetus. "Atsiprašau, gal galėčiau gauti šešėlinės Vyriausybės sąrašą", - kuo nekaltesniu balsu teiraujuosi Tėvynės sąjungos atsakingojo sekretoriaus Arvydo Vidžiūno, gerai atmindamas dar pernai birželio viduryje per partijos suvažiavimą nuskambėjusį A.Kubiliaus pažadą "nedelsiant organizuoti šešėlinės Proveržio Vyriausybės darbą". "Tai kad nėra tos šešėlinės Vyriausybės, - atsako A.Vidžiūnas. - Yra tokie Naujosios darbotvarkės dalykiniai komitetai prie Demokratinės politikos instituto (DPI). Juose telkiami įvairūs projektai šešiomis septyniomis kryptimis. Bet geriausiai apie tai papasakotų DPI direktorius Mantas Adomėnas". Šis patvirtina, kad kol kas tikrai jokios šešėlinės Vyriausybės nėra. "Naujosios darbotvarkės komitetai - tai tik kompetencijos centrai, o jiems vadovaujantys žmonės nebūtinai ketina tapti ministrais", - aiškina M.Adomėnas.
Šiuo metu prie DPI (kuris yra nepolitinė įstaiga) veikia dvylika komitetų (Ministrų kabineto narių, kaip žinome, yra keturiolika). Vadovauja jų veiklai A.Kubilius ir Rimantas Dagys, prisiėmę sau ekonomikos ir finansų grupes. Švietimo ir mokslo grupei vadovauja M.Adomėnas, teisingumo - Petras Ragauskas, kultūros - Julius Dautartas, socialinės apsaugos - Irena Degutienė, sveikatos apsaugos - Antanas Matulas, vidaus reikalų - Stasys Šedbaras, krašto apsaugos - Rasa Juknevičienė, užsienio reikalų - Audronius Ažubalis, žemės ūkio - Kazimieras Starkevičius, aplinkosaugos -Vida Motiekaitytė. Iš išvardytų konservatorių darbo patirties Vyriausybėje turi tik trys: A.Kubilius buvo premjeras, I.Degutienė ir S.Šedbaras - ministrai. Dar penketas yra buvę Seimo komitetų pirmininkai ar vicepirmininkai, vienas - buvęs meras. "A.Kublius taip ir sako - šešėlinio ministro postą reikia užsitarnauti. Kai žmonės jus pradės vadinti tokiais, tuomet jais ir būsite, - "Veido" pavadinta "šešėline ministre" pasitenkinimo neslėpė R.Juknevičienė. - Žmonės paprasčiausiai turi priaugti iki tokio pasitikėjimo lygmens. Negali būti taip, kad partijos lyderis ims ir pasakys kuriam nors žmogui - tu būsi ministras. Pirma reikia patikrinti galimą kandidatą darbe, pamatyti, ką jis iš tiesų gali. Nes pasitaiko ir taip, kad jei partijoje nėra vidinės konkurencijos, žmogus sustingsta. Dalykiniai komitetai tam ir buvo sugalvoti, kad tokia konkurencija atsirastų".
Ieškoma nepartinių profesionalų
"Veido" kalbinti konservatoriai neslėpė, kad jau dabar aišku, jog kai kurie dalykinių komitetų vadovai tikrai netiks būti ministrais. Kita vertus, dalis į galimus ministrų postus numatytų žmonių pavardžių sąmoningai laikoma paslaptimi. "Tai, ką mes skelbiame viešai, tėra ledkalnio viršūnė, - tikino M.Adomėnas. - Yra daugybė žmonių, kurie aktyviai dalyvauja mūsų komitetų veikloje, bet jų pavardės neskelbiamos dėl įvairiausių priežasčių. Tarp jų ir todėl, kad šiandieną, dirbdami valstybės tarnyboje, jie paprasčiausiai bijo prarasti darbą. Kol ši Vyriausybė nežlugo, kol šie žmonės negavo oficialaus pasiūlymo užimti ministro postą, tol jų pavardės neatskleidžiamos". Tik kyla pagrįstas įtarimas, kad galimų Vyriausybės narių (o jų reikia kur kas daugiau nei keturiolikos, nes būtina užimti ir viceministrų, ir įvairių prie Vyriausybės esančių institucijų vadovų postus) pavardės neskelbiamos ne vien todėl, kad norima apsaugoti juos nuo galimos socialdemokratų rūstybės. Praėję septyniolika metų parodė, kad vienintelė partija, niekuomet neturėjusi sunkumų dėl "vadovaujančių kadrų", -tai šiandieną socialdemokratais besivadinantys ekskomunistai.
Iš sovietmečio paveldėję platų griežtą atranką perėjusios nomenklatūros tinklą, išsaugoję žmonių atrankos į vadovaujamus postus patirtį, jie, patekę valdžion, nedelsdami iš jiems vieniems žinomų vietų ištraukdavo ministerijų, departamentų, komisijų, apskričių vadovų. Tuo tarpu visos kitos partijos visuomet užtrukdavo kelis mėnesius, kol sudarydavo savo valdantįjį sluoksnį. Konservatoriai čia - ne išimtis. Kadaise buvęs jų valdybos pirmininkas Gediminas Vagnorius bandė sukurti savotišką "dešiniąją nomenklatūrą", bet vargu ar ja galėtų remtis dabartiniai konservatoriai. Netiesiogiai tą pripažįsta ir pats A.Kubilius. Pasak jo, rengiantis "Naujosios alternatyvos" Vyriausybės veiklai, partijai kyla dvi problemos: mažesnė, kai dabar įvairiuose postuose esantieji bijo naujai atėjusių žmonių konkurencijos, ir daug didesnė, kai "profesionalai, pilietiškai aktyvūs žmonės, dažnai savo atsakomybę valstybei riboja tik pilietiškai aktyvia pozicija". Tokius žmones, pasak A.Kubiliaus, nelengva prikalbinti iškeisti profesionalią veiklą į politinę. Paprasčiau sakant, konservatoriai kol kas tik pradeda ieškoti žmonių, kurie galėtų dirbti jų Vyriausybėje. Kol jie jų nesurado, G.Kirkilo Vyriausybė gali gyvuoti ramiai.
