Nors prezidentas apgailestauja dėl ribotų prezidento galių, savo pasyvumu jis dar labiau silpnina prezidento instituciją.
Atsakydami į priekaištus, kad prezidentas Valdas Adamkus yra neveiklus ir neveiksmingas, jo gynėjai aiškina, jog prezidento galios ribotos. Prezidento institucija esą silpna. Jam nėra pavaldi nei Vyriausybė, nei Seimas. Jis nesudaro valstybės biudžeto, nepriima sprendimų, kurie labiausiai lemia paprastų piliečių gyvenimą. Neva kol prezidento konstituciniai įgaliojimai nebus sustiprinti, jis nebus toks galingas kaip JAV ar Prancūzijos prezidentai.
Kaip pastebi savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Kęstutis Girnius, šiuose prezidento apologetikų teiginiuose esama tiesos. Lietuva yra parlamentinė, o ne prezidentinė respublika. Prezidentas neturi savo partijos ar aiškių rėmėjų Seime, kurie rūpintųsi jo norų įgyvendinimu. Antra vertus, jis yra pirmasis valstybės žmogus, vienintelis, kurį renka visa tauta, tad ir turintis didžiausią demokratinį legitimumą. Prezidento galios ir jų ribotumas atspindi prezidento institucijos gimdymo traumas, kai vyko arši konfrontacija tarp Vytauto Landsbergio vadovaujamų stipraus prezidento šalininkų ir oponentų, nuogąstaujančių, kad galingas prezidentas pakenks gležniems demokratijos daigams. Priimtas ne itin vykęs kompromisas. Lietuvos prezidento galios yra didesnės negu Estijos ir Latvijos prezidentų, bet neužtikrina, kad jis visada gebės realiai veikti šalies politiką.
Nors tai paradoksalu, ribotos prezidento galios laiduoja jo populiarumą. Jis nėra atsakingas už įstatymų priėmimą, tad yra laisvas rinktis, kada įsivels į politines kovas, kada bus sutaikytoju, kada liks stebėtoju. Jis gali kurti visai tautai atstovaujančio valstybininko, kuriam svetimi siauri partiniai ir grupiniai interesai, įvaizdį. Per pagrindines tautos šventes ir iškilmingiausius momentus jis kalba kaip tautos vienybės ir lūkesčių reiškėjas. Šiomis aplinkybėmis prezidentas yra bene populiariausias šalies politikas.
Per savo beveik devynerius prezidentavimo metus V.Adamkus visada buvo vienas populiariausių Lietuvos politikų. Bet ne dėl to, kad tauta juo ypač žavisi. 1998 m. jis įveikė Artūrą Paulauską vos puse procento balsų. Pirmame rinkimų ture A.Paulauskas surinko perpus daugiau balsų negu V.Adamkus. 2003 m. V.Adamkų lengvai įveikė Rolandas Paksas. O 2004 m. V.Adamkus 5 proc. nugalėjo ne tin populiarią Kazimirą Prunskienę. Taigi V.Adamkus yra populiarus, nes prezidentai yra populiarūs. Net įtarimai, kad V.Adamkus išimties tvarka suteikė pilietybę Rusijos piliečiui Mansurui Sadekovui mainais už 400 tūkst. Lt auką savo rinkimų kampanijai, nesužlugdė jo populiarumo.
Aplinkybės daugiausia lemia prezidento galią. Prezidentas gali būti labai galingas arba labai silpnas: labai galingas, kai jo šalininkai sudaro Seimo deputatų daugumą, labai silpnas, kai ryžtingi oponentai viešpatauja Seime. 1993-1996 m. Algirdas Brazauskas buvo tikras šalies valdovas. Nors jis paprastai nesikišo nei į Vyriausybės, nei į Seimo darbą - žinojo, kad Seimas ir Vyriausybė nesipriešins jo valiai. Jam pareikalavus premjeras Adolfas Šleževičius buvo atstatydintas.
1997 m. A.Brazauskas jau buvo labai silpnas prezidentas. Valdančioji konservatorių ir krikdemų koalicija turėjo aiškią daugumą Seime, nepaisė prezidento, atmetė jo siūlymus keisti įstatymus. Vyriausybė A.Brazauską ignoravo, jis net negalėjo išsikviesti ministrų pasikalbėti.
Dabartinės sąlygos prezidentui yra dėkingos. Gedimino Kirkilo Vyriausybė yra trapi. Kurį laiką ji buvo mažumos Vyriausybė. Dabar ją palaiko silpna, susiskaidžiusi koalicija, kurios nariai vieni kitais nepasitiki, nerodo tarpusavio solidarumo, ką puikiausiai atskleidė nesėkmingos Antano Valionio ir Nijolės Steiblienės kandidatūros į Seimo vicepirmininko pareigas. Žmonės nepatenkinti valdžia, o metinėje ataskaitoje prezidentas prabilo apie pasitikėjimo valstybe krizę. Gyventojai yra susirūpinę dėl didėjančios infliacijos, piktinasi dėl korupcijos ir neskaidrios verslininkų įtakos. Jie laukia, kad kas nors pradėtų vadovauti šaliai.
Kai įstatymai priimami vos kelių balsų persvara, prezidento žodis tampa labai svarus. Įtikinęs tik kelis deputatus ar mažą frakciją, kad jie vienaip ar kitaip balsuotų, prezidentas nulemtų, ar įstatymas priimamas, ar ne. Jis turi įvairiausius svertus visuomenės ir deputatų nuostatoms formuoti. Jei prezidentas organizuotų viešus opiausių klausimų svarstymus, pakviestų deputatus pokalbio ir po to surengtų spaudos konferenciją, aiškiai išdėstytų savo nuomonę, tad nebūtų lengva nepaisyti jo norų, ypač artėjant rinkimams.
Neabejoju, kad jei prezidentas būtų atvirai kritikavęs „Leo LT“ įteisinantį įstatymą, Seimas būtų atsižvelgęs į jo pastabas. Jei V.Adamkus būtų viešai priminęs Vyriausybei, kad galiojantis Atominės elektrinės įstatymas nurodo, jog nacionalinis investuotojas turi būti kuriamas „Lietuvos energijos“ pagridu, tiesiog neįsivaizduotina, kad ji būtų pasidavusi „NDX energijos“ spaudimui ar kad Seimas nebūtų reikalavęs, jog įstatymas būtų taisomas prieš derybas, o ne po jų. Jei jis būtų atvirai išdėstęs savo abejones dėl įstatymo ir kreipęsis į visuomenę dėl paramos, Seimas nebūtų drįsęs jam priešintis.
Matyti, kad prezidentas pritarė „Leo LT“ kūrimui. Bet nacionalinio investuotojo kūrimas nėra vienintelis opus klausimas. Socialinė atskirtis, didėjanti infliacija, menki mokytojų ir kitų valstybės tarnautojų atlyginimai - tai tik dalis klausimų, jaudinančių Lietuvos rinkėjus. Prezidentas galėtų įsitraukti į diskusijas, nustatyti jų gaires, suteikti joms toną, atvirai spausti deputatus vienaip ar kitaip balsuoti. Kadaise jis tai darydavo, pvz., 1999 m., kai stengėsi priversti premjerą Gediminą Vagnorių atsistatydinti, nors valdančioji dauguma buvo vieninga ir turėjo aiškią persvarą Seime. Nors prezidentas apgailestauja dėl ribotų prezidento galių, savo dabartiniu pasyvumu jis dar labiau silpnina prezidento instituciją.
Kęstutis Girnius, politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas
