Aukštojo mokslo pertvarkos šurmulyje primirštama, kad tas mokslas reformuojamas jau gerą dešimtmetį. Atskaitos tašku laikytinas aukštųjų mokyklų suuniversitetinimas, kuris, kaip dabar aiškėja, paskatino aukštojo mokslo smukimą. Šioje srityje krizę kūrėme gerokai anksčiau nei užėjo dabartinė pasaulinė.
Atrodytų, kad imantis naujos reformos derėtų įvertinti, kas ir kaip buvo padaryta, kiek visa tai kainavo, ir pabandyti suvokti, kodėl kapanojamės tokiuose apgailėtinuose laimėjimuose. Norinčiųjų prisiminti didįjį universitetinimo projektą nėra. Tačiau vieną išvadą padarysime – jei dabartiniai reformatoriai aiškina išvesią aukštąjį mokslą iš gilios krizės, vadinasi, anoji reforma ir visa reformatoriška Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnų veikla vertintina blogai.
Derėtų apsidairyti, kad ir dabartinės reformos vairalazdžių nepatektų jiems į rankas. Tie valdininkai nepaprastai įgudę pelnytis iš reformoms skiriamų šimtų milijonų – jiems svarbu, kad reformos nesiliautų. Tačiau patikimiausiais toje ministerijoje kaip tik ir laikomi reformų užgrūdinti ir pinigų srautus įgudę tvarkyti veikėjai.
Reformuojama buvo ir šveitimo sistema. Prieš kurį laiką Švietimo ir mokslo ministerija pripažino, kad septynerius metus veikusi vyresniųjų klasių mokinių profiliavimo sistema nepasiteisino. Abiturientai laikė prieš kelerius metus pasirinktų dalykų egzaminus, tad apsigalvoję nebegalėjo stoti į „neprofilinę“ specialybę.
Kodėl tėvai atžaloms sugalvoja jų likimus laužančią ir studijų galimybes ribojančią tvarką? Kodėl nelaikiusiam vienų ar kitų baigiamųjų egzaminų nesudaromos galimybės laikyti tų specialybių stojamuosius? Drįstu manyti, kad švietimo sistemoje šitaip veikė mūsų tautą apnikęs savęs naikinimo slogutis – juk esame visuomenė, kurios vaikai jaučiasi nesaugiausi ir patiria daugiausia smurto, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Laužome vaikus mokykloje, laužysime juos ir universitetuose – tegul įgyja laisvajai rinkai reikalingo lankstumo.
Kodėl buvo sumanyta visas aukštąsias mokyklas pervadinti universitetais? Gal manyta, kad pervardinimas savaime pagerins mokymo kokybę? Tarp reformatorių tokių naivuolių nebuvo. Visi puikiai žinojo, kad Lietuvoje nėra tiek mokslininkų, daktarų ir profesorių, kad būtų galima užtikrinti deramą universitetinį išsilavinimą tokioje daugybėje universitetų. Tačiau išeitis rasta – juk vienas habilituotas daktaras, profesorius ar docentas gali dirbti keliuose universitetuose.
Nesvarbu, kaip, svarbu, kad įrašytas dokumentuose ir algalapiuose. Tad ir akademiniam elitui atsirado galimybė gerokai prisidurti prie varganų atlyginimų. Ką jau kalbėti apie padidėjusį savo vertės ir reikalingumo pojūtį. Sukurta universitetų fikcija tapo didele, matyt, neišgydoma bėda.
Šiuo metu vadinamosios reformos vykdytojų propagandininkų tikslas yra nuslėpti pagrindinį interesą – išplėsti kreditavimo rinką ir jos įkaitais paversti didelę dalį jaunimo. Kredito jungą tempiantis jaunimas daug paklusnesnis, apdairesnis, vadinasi, parankesnis korupcinei politikos sistemai.
