Žmonijos žūties galimybių tyrimą atliko Oksfordo universiteto mokslininkai. Galimos natūralios išmirimo priežastys, be tokių kaip ligos ar maisto trūkumas, yra meteorito smūgis ar galingas vulkanų išsiveržimas. Mokslininkų teigimu, tikimybė, kad į žmogų trenks žaibas yra lyg 1/700 tūkst., ryklio užpuolimui – 1/650 tūkst., o susitikinėti su supermodeliu – 1/880 tūkst.
Antrojoje tyrimo dalyje mokslininkai ištyrė fosilijas ir nustatė, kad tokia tikimybė sumažėjo iki 1 su 23 tūkst., nurodoma „Daily Mail“.
Praėjusiais metais tyrėjų komanda sukūrė trijų galimų mūsų planetos scenarijų modelį, remiantis Žemės gyventojų augimo ir klimato pokyčių tendencijomis. Matematikai sukūrė modelį, kaip civilizacijos vystymasis senosiose egzoplanetose galėjo išlikti arba išmirti susidūrus su panašaus pobūdžio aplinkos pokyčiais.
Skaičiavimai parodė, kad žmonijos gali laukti ir „minkštas nusileidimas“, ir palaipsniui vykstantis išmirimas, ir net visiškas išnykimas.
Ekspertai pareiškė, kad iki šiol labiausiai tikėtina baigtis buvo palaipsniui vykstantis išmirimas, kurios metu iki situacijos stabilizacijos išnykdavo 7 iš 10 planetos gyventojų. „Minkštas nusileidimas“ buvo labiausiai pozityvus variantas iš visų galimų perspektyvų. Tai galėdavo įvykti, kuomet civilizacija sureaguodavo į planetos pokyčius ir adaptuodavosi, tokiu atveju neįvykdavo masinis išmirimas.
Plataus masto katastrofos atveju planeta virsta pernelyg jautria, kad atsistatytų nuo pridarytos jos gyventojams žalos, o tai nulemia visišką mąstančių būtybių išnykimą.
Modeliavimas parodė, kad net jeigu planetos pradėdavo naudotis atsinaujinančiais energijos šaltiniais, kad išsigelbėtų nuo išmirimo, pridarytos žalos dažniausiai užtekdavo, kad išmirtų gyventojai. Mokslininkai pažymėjo, kad simuliacijos atskleidžia „radikalią sunkumų, su kuriais mums teks susidurti Žemę valdant žmonėms, esmę“.
Ročesterio instituto Niujorke mokslininkų grupė pasinaudojo Žemės gyventojų skaičių augimo modeliu, kad išsiaiškintų, kaip galėjo vystytis senosios planetos. Naudojantis statistiniais modeliais, jie nustatė galimą senųjų pasaulių, besivysčiusių ten civilizacijų ir po to sekusių klimato kaitų, istoriją. Jie įvardijo tas teorines civilizacijas „egzocivilizacijomis“ ir tvirtina, kad, jeigu mes galėtume išmokti jų pamokas, tai galėtume padėti patys sau kovoti su klimato kaitos poveikiu.
