Vis dėlto aišku yra tai, kad šunys į mirtį reaguoja įvairiais būdais. Tarp labiausiai jaudinančių pavyzdžių yra toks kaip Hawkeye – juodasis labradoro retriveris, kuris 2011 m. laidotuvių metu gulėjo šalia JAV karinio jūrų laivyno „jūros ruonio“ (SEAL) Jono Tumilsono karsto.
1930 metais Japonijoje išgarsėjęs Akita veislės šuo vardu Hačiko kiekvieną dieną tuo pačiu metu ateidavo į vietinę traukinių stotį, taip sutikdamas savo šeimininką, grįžtantį iš darbo. Vieną dieną Hačiko žmogus nepasirodė, tačiau tai nesutrukdė šuniui visą savo gyvenimą toliau laukti jo stotyje.
Tačiau sunku pasakyti, ar tai laikoma tikrais gedėjimo pavyzdžiais, nes neįmanoma žinoti, ką šunys iš tikrųjų galvoja ir jaučia.
Ar šunys supranta mirtį?
Britų Kolumbijos universiteto psichologijos profesorius Stanley Corenas portalui „IFLScience“ sakė, kad „remiantis visais mūsų dabartiniais tyrimais, esame linkę teigti, kad šunys turi protą, kuris yra maždaug lygiavertis žmogaus vaiko protui nuo dvejų iki trejų metų“. Jis sakė, kad geriausias žmogaus draugas yra pajėgus išgyventi skausmą, liūdesį ir net depresiją, tačiau tikriausiai neturi intelekto, kad suprastų mirties pastovumą.
„Iki maždaug penkerių metų vaikai nesupranta kai kurių pagrindinių dalykų apie mirtį. Vienas svarbiausių yra tai, kad jie nesupranta, jog miręs žmogus nebegrįš“, – pasakojo profesorius.
Tai nereiškia, kad šunys yra kvaili. Vis daugiau šunų pažinimo tyrimų rodo, kad jie yra emociškai sudėtingi gyvūnai, turintys aukštą socialinio intelekto laipsnį. Pavyzdžiui, naujausi tyrimai atskleidė, kad šunys sugeba suprasti žmogaus žodyną, tuo pat metu vertindami žmogaus balso toną, kad iššifruotų tikrąją to, ką jie sako, prasmę. Būtent ši socialinė intuicija leidžia šunims užmegzti tokius artimus santykius su žmonėmis ir sukelia tokius augintinių veiksmus, kai jų šeimininkai miršta.
Tačiau S. Corenas tvirtina, kad sugebėjimas suvokti abstrakčias sąvokas, tokias kaip baigtinumas ir mirtis, gali viršyti šunų galimybes. Mirties pastovumą supranta tik žmonės ir galbūt nedaugelis kitų gyvūnų, tokių kaip drambliai ir kai kurie primatai.
„Šunys yra nepaprastai socialūs gyvūnai ir puikiai supranta apie jiems svarbaus žmogaus praradimą, tačiau nemano, kad jie būtinai dingo amžiams“, – aiškino profesorius.
Kalbėdamas apie Hawkeye, Hačiko ir daugybę kitų šunų, kurie, kaip pranešama, metų metus ištikimai laukė savo šeimininkų, S. Corenas sako, kad jie tikriausiai laukia, kol jie grįš, o ne liūdi dėl netekties.
„Nemanau, kad šuo nustebtų, jei jo šeimininkas ar šeimininkė prisikeltų iš numirusiųjų“, – paaiškina jis.
Kiek šunys yra emociškai prisirišę prie savo šeimininkų?
Dauguma mokslinių tyrimų rodo, kad šunys savo šeimininkus mato ne tik kaip maisto tiekėjus, bet iš tikrųjų sugeba juos intensyviai mylėti. Pavyzdžiui, vienas tyrimas atskleidė, kad kai šunys užuodžia savo šeimininko kvapą, jie smegenų regione, vadinamame uodeginiu branduoliu, pajunta susijaudinimą.
Smegenų uodeginis branduolys vaidina svarbų vaidmenį generuojant malonumo jausmus, ir yra linkęs labai aktyviai veikti žmonėse, esančiuose ankstyvoje romantiškų santykių stadijoje (kitaip sakant – įsimylėjimo fazėje).
Kitame tyrime buvo lyginamos šunų ir kačių reakcijos žaidžiant su mėgstamais žmonėmis, daugiausia dėmesio skiriant jų oksitocino lygiui. Kartais vadinamas „apsikabinimų hormonu“, oksitocinas yra tai, kas priverčia mus jausti meilę ir švelnumą. Galbūt nenuostabu, kad bendraudami su šeimininkais šunys paprastai išskiria penkis kartus daugiau oksitocino nei katės, o tai reiškia, kad jie mus myli daug labiau nei katės.
Tai, kad šunys išlieka tokie ištikimi net šeimininkams mirus, S. Coreno teigimu, yra „emocinio ryšio liudijimas“, egzistuojantis tarp dviejų rūšių. Ir nors šį lojalumą bent iš dalies gali lemti nežinojimas, akivaizdu, kad „šis ryšys yra daug gilesnis, nei teigia cinikai, sakydami, kad šunys su mumis būna tik todėl, kad mes juos pamaitiname. Šuo tikrai nelaukia prie savo šeimininko kapo tik dėl skaniuko.“
Ko iš tikrųjų tikisi šuo?
Irdami žmogaus kūnai išskiria beveik 500 skirtingų cheminių junginių, o bandymai atskleidė, kad šunys tai sugeba aptikti kur kas geriau nei net ir patys sudėtingiausi aparatai. Taigi, jei lavonas nėra balzamuojamas, šuo gali pasakyti, kur palaidotas jo savininkas, o tai paaiškina, kodėl jie kartais taip ilgai laukia prie šeimininko kapo.
Vis dėlto S. Corenas sako, kad dar galingesnis už bet kokį likusį kvapą yra prisiminimas apie paskutinį kartą matytą konkretų asmenį tam tikroje vietoje. Pavyzdžiui, Hačiko atveju traukinių stotis buvo susijusi su jo savininko atminimu. Todėl S. Corenas teigia, kad tokį šuns elgesį tiesiog paskatino „mintis, kad tai paskutinė vieta, kurioje jis matė savo žmogų“.
Šunys nesitiki, kad jų šeimininkai prisikels iš numirusių kaip zombiai, tačiau viliasi, kad jie grįš nepakitę, tarsi nieko nebūtų nutikę, norėdami pratęsti draugystę ir iš naujo atrasti nenutrūkstamą tarpusavio ryšį.
„Kad ir kaip liūdnai tai skamba, gali būti, kad jiems šiuo atveju yra geriau nei mums. Jie nepraranda vilties, o mes tiesiog žinome, kad žmonės neprisikels iš numirusiųjų“, – sako S. Corenas. Tačiau tokiu būdu jie yra priversti laukti, ir laukimas gali tęstis visą šuns gyvenimą.
