Moksliniame leidinyje „Science“ publikuotame tyrime rašoma, kad tai gali nutikti ir mūsų laikais. Tyrimo metu mokslininkai analizavo paskutinius mūsų magnetinio lauko, supančio pasaulį lyg nematomas skydas, kuris saugo nuo Saulės siunčiamų mirtinų dalelių, pokyčius.
42 tūkst. metų anksčiau poliai susikeitė, o šiaurinis magnetinis laukas tapo iš esmės pietiniu. Magnetinis laukas, susiformuojantis dėl mūsų Žemės branduolyje esančių išsilydžiusių metalų judėjimo, nusilpo iki 6 proc., lyginant su įprastu pajėgumu. Saulė pradėjo skleisti intensyvias radiacijos bangas.
Žemė tapo atvira šių kosminių vėjų apraiškai. Ozono sluoksnis buvo sugriautas, siautėjo tropinės elektrinės audros, o nesulaikomi saulės vėjai generavo įspūdingas poliarines pašvaistes didelėje mūsų planetos dalyje. Aštrių oro sąlygų pokyčių fone pradėjo augti ledo sluoksniai ir ledynai.
„Tai buvo neįtikėtinai baisūs laikai“, – pažymi Naujojo Pietinio Velso universiteto klimato kaitos klausimų profesorius Chrisas Turney’us.
Žmonės geriau prisitaikė gyventi atšiauriomis sąlygomis ir išliko
Polių kaita, geriau žinoma Laschampo įvykio vardu, buvo atskleista 1969-aisiais to paties vardo gyvenvietėje. Tačiau magnetinis laukas pradėjo silpnėti likus dar šimtmečiams iki tol, kai poliai apsikeitė vietomis. Mokslininkai šį pereinamąjį geomagnetinį laikotarpį pavadino Adamso įvykiu (rašytojo Douglaso Adamso garbei). Jų teigimu, Adamso įvykis paaiškina didžiųjų žinduolių išnykimą Australijoje, kur anksčiau veisėsi begemoto dydžio sterbliniai gyvūnai.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad išaugęs žaibų skaičius išprovokavo miškų gaisrų bangas. Panašiu metu išmiršta ir neandartaliečiai. Manoma, kad žmonės sugebėjo adaptuotis griūnančiai planetai. Mokslininkai taip pat mano, kad Adamso įvykis paaiškina ir piešinių ant uolienų išpopuliarėjimą. Jų manymu, mūsų protėviai slėpėsi uolose, kad išvengtų stipraus ultravioletinio spinduliavimo. Raudonoji ochra, naudojama veidų spalvinimui, pasirodė esanti pakankamai efektyvi priemonė nuo Saulės. „Šio įvykio poveikis… galėjo suvaidinti esminį vaidmenį mūsų evoliucijos istorijoje“, – pažymi Kylio universiteto profesorius Chrisas Fogwilis.
Šiuo metu mokslininkai bando įsitikinti, ar toks dalykas gali pasikartoti ir ateityje – ar šiaurės magnetinis polis gali persikelti iš Kanados. „Mes įtariame, kad kažkas nusimato, – „The Times“ cituojamas Ch. Fogwilis. – Tai logiška“.
