Apie tai, kokio dydžio pensiją gausime iš „Sodros“ dabar ir ateityje, kokią dalį buvusio uždarbio ji sudaro ir nuo ko tai priklauso, kaip yra kitose šalyse bei ką daryti, kad senatvėje turėtume daugiau pinigų, kalbamės su ekonomistu, Vilniaus universiteto profesoriumi, vienu iš Lietuvos socialinės apsaugos ir pensijų sistemos kūrėjų, 1992-1993 m. socialinės apsaugos ministru dirbusiu socialinių mokslų daktaru Teodoru Medaiskiu.
100 proc. buvusio uždarbio negauna niekas
- Vidutinė pensija, kurią moka „Sodra“, yra viena mažiausių visoje Europos Sąjungoje (ES), o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skaičiuoja, kad jau po 10 metų šalis itin skaudžiai pajus gyventojų ir dirbančiųjų skaičiaus sumažėjimą. Mažėjant darbuotojų, jiems bus vis sunkiau išlaikyti pensininkus. Dėl šios priežasties vidutinio šalies dirbančiųjų gaunamo atlyginimo ir vidutinės „Sodros“ mokamos pensijos santykis arba vadinamoji pensijos pakeitimo norma dar labiau sumažėtų – vidutiniškai nuo 44 proc. dabar iki 34 proc. po dešimtmečio.
Kaip pabrėžia II pensijų pakopos reformos iniciatoriai, itin svarbu, kad žmonėms apsimokėtų kaupti papildomai pensijai patiems ir taip būtų padidinamos pajamos, kurias jie gaus senatvėje. Ar tokia maža pakeitimo norma yra tik Lietuvoje? Kokia situacija yra kitose šalyse?
T.Medaiskis: Tiek esamam, tiek būsimam pensininkui turbūt svarbiau ne tai, kiek apskaitos vienetų, virtualių ar net realių pinigų yra ar bus sukaupta išeinant į pensiją, o tai, kokias pajamas jis gaus, kai nustos dirbti. Ar tos pajamos bus daug mažesnės už buvusį uždarbį, ar jų pakaks pragyvenimui, o gal dėl sumažėjusių pajamų teks susitaikyti su žemesniu gyvenimo lygiu, keisti įprastą gyvenimo būdą, atsisakyti ankstesnių pomėgių ir įpročių.
Kiekvienas norėtume, kad pensija sudarytų 100 procentų buvusio uždarbio, ir senatvėje galėtume gyventi kaip gyvenę. Tačiau tai neįmanoma – jokia šalis savo pensininkams negali garantuoti tokių pensijų.
„Eurostato“ duomenimis, 65-74 metų amžiaus gyventojų vidutinės pajamos, lyginant su priešpensinio 50-59 metų amžiaus gyventojų vidutinėmis pajamomis, ES sudaro apie 58 proc.: kai kuriose šalyse daugiau, pavyzdžiui, Prancūzijoje 68 proc., kai kuriose mažiau. Lietuvoje šis rodiklis siekia 45 proc. Nors šis dydis – vienas iš mažesnių ES, tai beveik tiek pat, kiek Vokietijoje arba Estijoje, o Latvijoje ir Airijoje vidutinė pensija sudaro dar mažesnę dalį buvusio vidutinio atlyginimo.
Panašūs rodikliai gaunami ir lyginant vidutinę socialinio draudimo senatvės pensiją su vidutiniu visų dirbančiųjų (ne tik priešpensinio amžiaus) pomokestiniu uždarbiu. Lietuvoje pensiją reikia lyginti su „į rankas“ gaunamu darbo užmokesčiu, nes mūsų pensijos neapmokestinamos. Šis rodiklis Lietuvoje nuolat buvo 40-45 proc. lygmenyje ir tik ekonominės krizės metu pašoko į rekordines 50 proc. aukštumas, bet ne dėl to, kad pensijos būtų padidėjusios, o dėl to, kad dirbančiųjų uždarbiai krito labiau, negu buvo sumažintos pensijos.
Žinoma, ši pakeitimo norma neaukšta. Gaudamas 40-45 proc. buvusio atlyginimo, pensininkas nebegali išlaikyti tokio gyvenimo lygio, koks buvo iki jam išeinant į pensiją. Deja, tik tokias pensijas šiandien pajėgi garantuoti mūsų socialinės apsaugos sistema, nors reikėtų bent 60-70 proc. – tiek, kiek išvystytose šalyse laikoma norma, kuri pasiekiama panaudojant ne tik einamąjį finansavimą, bet ir kaupiamosios pensijų dalies lėšas.
- Tačiau, net jei atlyginimo ir pensijos santykis visose šalyse būtų vienodas, suma, kurią gauna pensininkas Lietuvoje, skirtųsi nuo sumos, kurią gautų, tarkim, Slovėnjoje, ar Jūsų minėtoje Prancūzijoje. Vadinasi, mažesnės pensijos visų pirma susijusios su mažesniais atlyginimais?
T.Medaiskis: Ne tik. Taip iš dalies yra dėl to, kad Lietuvoje vis dar nepavyksta tinkamai surinkti mokesčių: nors jų tarifai ne itin skiriasi nuo europinių, viešojo sektoriaus pajamos sudaro kur kas mažesnę BVP dalį, negu ES vidurkis. Todėl ir pensijoms finansuoti turime mažiau pinigų: išlaidos pensijoms Lietuvoje svyruoja apie 7 proc. nuo BVP, kai ES vidurkis yra 13 proc.
„Kokią atlyginimo dalį gausiu aš“?
- Jūs kalbate apie vidutinius dydžius. Nuo ko priklausys kiekvieno iš mūsų pensija – kokią dalį atlyginimo sudarys „mano pensija“ ir nuo ko tai priklauso?
T.Medaiskis: Individuali situacija iš tikrųjų gali būti visiškai kitokia, negu vidutiniai dydžiai, kuriuos aptarėme. Konkretaus asmens pakeitimo norma, tai yra jo pensijos santykis su buvusiu jo uždarbiu (replacement ratio), gali gerokai skirtis nuo kito asmens pakeitimo normos.
Taip atsitinka dėl perskirstymo per bendrąją pensijos dalį, kuri nepriklauso nuo buvusio uždarbio. Asmens, kurio uždarbis buvo mažas, pensijos pakeitimo norma gali būti kur kas didesnė, negu gavusio palyginti didelį atlyginimą. Didesnės pensijos iš tikrųjų santykinai yra dar mažesnės negu mažosios. Minimalaus atlyginimo gavėjo pensija gali sudaryti 60-70 proc. jo buvusio uždarbio, o didelį atlyginimą gavusio asmens tesieks vos 20-30 proc., o gal ir mažiau. Jei mūsų prezidentė turėtų gyventi tik iš socialinio draudimo pensijos, pastaroji siektų apie 10 proc. jos buvusio uždarbio.
Kaip gauti daugiau blogėjant demografinei situacijai
- Gyventojų ir dirbančiųjų Lietuvoje mažėja, o ilgėjant gyvenimo trukmei pensininkų daugėja. Vadinasi, vienas dirbantysis ateityje turės išlaikyti santykinai daugiau pensininkų, o tai reiškia, kad valstybė galės garantuoti dar mažesnes pensijas negu dabar?
T.Medaiskis: Taip, demografinės ateities perspektyvos dar prastesnės. Dėl blogėjančio dirbančiųjų ir pensinio amžiaus gyventojų santykio gali nepavykti išlaikyti pensijų pakeitimo normos net dabartiniame lygyje, ir jei nieko nedarysime, ji risis žemyn. Todėl ir bandoma dabartinius dirbančiuosius skatinti papildomai taupyti senatvei: dalyvaujant kaupime galima pasiekti, kad socialinio draudimo pensija kartu su išmokomis iš kaupiamosios pakopos užtikrintų didesnę pakeitimo normą.
Tačiau taupymas, nors ir reikalingas bei naudingas, blogėjant demografinei situacijai nėra stebuklinga išeitis. Neužmirškime, kad sutaupyti pinigai, auksas ar deimantai nevalgomi. Už juos ateities dirbančioji karta turi norėti ir galėti suteikti ateities pensininkams galimybę įsigyti „duonos ir žaidimų“. Jei ta karta bus negausi ir nepakankami produktyvi, tai pinigų, aukso ar deimantų pasiūla viršys paklausą ir jie tiesiog nuvertės.
- Tai kokia išeitis? Kuo daugiau taupyti patiems ar vis dėlto pasitikėti „Sodra“ ir tikėtis, kad valstybė ras būdų padidinti pensijoms mokėti skiriamą BVP dalį?
T.Medaiskis: Daugiausia vilčių senėjimo pasekmėms įveikti reikia dėti į didesnį dirbančiosios kartos gausumą ir produktyvumą. Reikia tikėtis, kad robotizacija, tobulėjančios technologijos leis taip padidinti darbo našumą, kada vienas dirbantysis (žmogus ar robotas) galės uždirbti gerovę dešimtims pensininkų. Šiandien tai skamba gana fantastiškai, bet nesakyčiau, kad visiškai neįtikėtinai. Tačiau sprendimus turime priimti remdamiesi ne fantastinėmis viltimis, o dabartine situacija, o tai vėl grąžina prie būtinybės taupyti senatvei patiems. Jei bus pasiektas kur kas didesnis šalies ūkio produktyvumas, tai vertesnės bus ir santaupos. Taigi, išeitis – gausesnė ir produktyvesnė dirbančioji karta, galinti užtikrinti gerovę ir dirbančiai, ir vyresniajai kartai. Kaip jau minėjau, tai reiškia aukštesnes technologijas, bet kartu galbūt ir vėlesnį išėjimą į pensiją, užtikrinant vyresnio amžiaus žmonių užimtumą ir taip gerinant dirbančiųjų ir nedirbančiųjų skaičiaus santykį.
Be to, būtinas ir stiprus progresas mokesčių sistemoje bei sąžiningas mokesčių mokėjimas, kad per viešuosius finansus viešosioms reikmėms (taip pat ir pensijoms) būtų perskirstoma didesnė BVP dalis negu dabar. Todėl manau, kad dėl demografinio senėjimo kylančių problemų sprendimo raktas slypi ne tiek pačios pensijų sistemos vidaus pertvarkymuose, kiek už jos ribų – politikoje, užtikrinančioje šalies technologinį, ekonominį bei socialinį progresą.
Tai liečia abi apsaugos senatvėje dalis – tiek einamojo finansavimo, kurį vykdo „Sodra“, tiek ir kaupiamąją, kurią vykdo pensijų fondai. Ekonomikos pažanga – abiejų dalių sėkmingumo laidas. Tik papildydamos viena kitą, jos gali užtikrinti pakankamą apsaugą senatvėje. Dirbančiojo asmens požiūriu tai reiškia, kad tik dalyvaudamas abejose dalyse, jis gali tikėtis didesnių pajamų senatvėje.
