Tad kaip senatvei taupo lietuviai, jei investavimo strategijos, kuriomis sėkmingai naudojasi kitų šalių gyventojai, ne vienam mūsų tautiečiui vis dar tolygios klaidžiojimui tamsiame miške, ir koks būdas užsitikrinti oresnę senatvę – geriausias pasirinkimas, jei trūksta finansinių žinių.
Žinios apie investavimą menkos
Jei grynuosius pinigus laikysime „kojinėje“, jie ne tik negarantuos jokių papildomų pajamų, bet jų vertė laikui bėgant gali sumažėti dėl infliacijos. Jei tą pačią sumą laikytume taupomojoje banko sąskaitoje, ją jau galima būtų vadinti investicija, kurios nauda priklausys nuo banko mokamų palūkanų. Pinigus taip pat galima investuoti į vertybinius popierius, įvairias akcijas, juos galima investuoti tiesiogiai – savarankiškai, arba netiesiogiai – naudojantis finansinio tarpininkavimo profesionalų paslaugomis, trumpesniam ar ilgesniam laikui.
Kitaip sakant, investavimas – tai būdas įdarbinti sukauptas lėšas, išsaugoti ir net padidinti pinigų vertę ir jų perkamąją galią, kurią paprastai laikant „sugraužtų“ infliacija. Ir užsitikrinti tam tikras pajamas ateityje – susikurti asmeninį pensijų fondą, kad išėję į užtarnautą poilsį ir gaudami „Sodros“ senatvės pensiją, kuri dažniausiai bus mažesnė, negu prieš tai gautas atlyginimas, neturėtume pernelyg apriboti savo įprastinių poreikių.
Tačiau norint sėkmingai investuoti ir uždirbti, reikia specialių žinių, o kaip tik jų daugeliui ir trūksta. Neseniai Lietuvos bankų asociacijos užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad dažnas lietuvis gyvena „nuo algos iki algos“, o taupymas senatvei ar savo finansų planavimas dešimčiai ar daugiau metų į priekį daugeliui – neįveikiama užduotis.
Nors tyrimą atlikę mokslininkai ir sociologai lietuvių finansinio raštingumo žinias įvertino 43 balais iš 100 galimų, anot jų, finansiškai išprususiais būtų galima laikyti vos 15 proc. respondentų, o žmonių, kurie puikiai išmano finansus – mažiau nei 1 proc. Net 22 proc. respondentų neatsakė nė į vieną su pensijos planavimu susijusį klausimą. Ne geresnės ir tautiečių žinios apie galimybes efektyviau rūpintis savo ateitimi: suvokimą apie ilgalaikį taupymą turi mažiau nei pusė apklaustųjų, o 13 proc. respondentų neatsakė nė į vieną klausimą investavimo tema.
Pradėję kaupti anksčiau – laimi daugiau
Mokslininkų ir sociologų, vertinusių mūsų gebėjimą įvertinti savo finansinę padėtį, žinias apie taupymą ir investavimą, kaupimą pensijai ir kt., išvada liūdna: suvokiame, kaip sudurti galą su galu, bet kaip taupyti ateičiai, planuoti savo finansus 20–30 metų į priekį – žinių beveik neturime.
Kaip tai pasireiškia praktiškai? Anot ilgametės asmeninių finansų ekspertės, „Sodros“ vyriausiosios patarėjos Julitos Varanauskienės, norint atsakyti į šį klausimą, pakanka žvilgtelti į šių dienų pensininkų kasdienybę. Kadangi didelė daugelio dabartinių Lietuvos pensininkų bei tų, kurie pensinio amžiaus sulauks per kelerius artimiausius metus, darbingo amžiaus dalis prabėgo sovietmečiu, jie neturėjo galimybių sukaupti didesnį turtą – investuoti nebuvo kur, o anksčiau kauptas santaupas pasiglemžė įvairios krizės ir didelė infliacija – todėl šiandien labai daug žmonių gyvena tik iš senatvės pensijos, kurią gauna iš „Sodros“, ir tik nedidelė dalis prisiduria prie jos ką nors nuomodami ar imdamiesi smulkios ūkinės veiklos, pavyzdžiui, pardavinėja savo užaugintas daržoves ar kitą žemės ūkio produkciją.
Tokių, kurie sugebėjo sukaupti turto – gerokai mažiau, o tų, kurie senatvėje naudojasi savo sukaupto turto generuojamomis pajamomis – itin mažai. „Lietuvoje yra susiklosčiusi tradicija, kad jei žmogus turi santaupų, tai jokiu būdu stengiasi jų neliesti – esą tai pinigai vaikams, laidotuvėms ar panašiai. O jaunoji, nepriklausomoje Lietuvoje gimusi ir augusi karta įsitikinusi, kad gyventi reikia čia ir dabar: pirmiausia galvojama apie būsto įsigijimą, paskolų grąžinimą, vaikų studijas, o taupymas senatvei vis atidedamas“, – sako J. Varanauskienė.
Vis dėlto, pabrėžia pašnekovė, laimi tie, kurie taupyti senatvei pradeda kuo anksčiau. „Kai kaupti galime ilgesnį laiką, mažiau reikia save nusiskriausti šiandien – jei reikšmingą sumą norėtume sukaupti per keletą ar keliolika metų, galėtume taupyti mažesnėmis periodinėmis sumomis“, – sako ji ir primena, kad įmokos į II-os pakopos pensijų fondus nėra didelės, todėl daugelis dėl to neturėtų jausti kokio nors diskomforto, o kaupiant ilgai, senatvėje galima tikėtis nemažos papildomos išmokos.
Akcijos ir obligacijos dar laukia savo valandos
Pensijų fondai – tikrai ne vienintelis būdas užsitikrinti papildomą pajamų šaltinį senatvėje. Viena iš alternatyvų – obligacijos arba skolos vertybiniai popieriai. Lietuvoje obligacijų yra išleidusi ne tik Vyriausybė, bet ir įvairios bendrovės ir bankai. Praėjus nustatytam laikui jos iš įsigijusio asmens išperkamos už nominalią vertę, be to, už jas mokamos metinės palūkanos ar kitoks ekvivalentas. Tačiau obligacijų grąža nėra didelė.
Dar viena galimybė – įsigyti akcijų. Nesigilinant į jų rūšis, savybes ir kitus aspektus – tai vertybiniai popieriai, kurie suteikia jų turėtojui tam tikras teises dalyvauti valdant įmonę, gauti jos pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo bei kitas įstatymų numatytas teises.
Būtent akcijos buvo pelningiausia investicija nuo 2009 iki 2018 m. – jų grąža siekė 13,2 proc., rodo vienos iš Lietuvoje veikiančių turto valdymo bendrovių „INVL Asset Management“ ekspertų kasmet sudaromas šalies investicijų indeksas. Jų duomenimis, kad minėtu laikotarpiu antroje vietoje pagal pelningumą buvo obligacijos (5,2 proc.), trečioje – būstas nuomai (3,1 proc.), o taupomieji indėliai bankuose neperkopė 2 proc. infliacijos lygio ir generavo tik 1,5 proc. metinių palūkanų.
Tačiau lietuviai nelabai linkę investuoti į akcijas, obligacijas, investicinius fondus ar tiesiogiai į įmonių akcijas ir ne itin pasitiki finansų institucijomis bei finansų tarpininkais, pastebi vyriausiasis „Luminor“ banko ekonomistas dr. Žygimantas Mauricas. Anot jo, dėl to net jei atsiranda daugiau pinigų, žmonės „nedaro nieko ir laiko juos banko sąskaitoje ar net grynaisiais pinigais“. O jaunoji karta, priduria ekonomistas, linkusi į kraštutinumus: „Jie labai aktyviai investuoja į bitkoinus, kriptovaliutas ir kitus rizikingus dalykus, nors neretai tokia drąsa baigiasi nuostoliais“.
Nekilnojamasis turtas: patrauklu, bet yra ir rizikos
Lietuvoje, pastebi Ž. Mauricas, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, santykinai yra daugiau gyventojų, turinčių papildomo nekilnojamojo turto. „Tačiau investuodami į nekilnojamąjį turtą, jie per daug „kiaušinių“ sudeda į vieną pintinę: jei kokia nors blogybė nutiktų Lietuvos ekonomikai, tokie žmonės nukentėtų tiesiogiai. Kai investuojama plačiau, pavyzdžiui, į pasaulio indeksus, net situacijai Lietuvoje pablogėjus, jų investicijų vertė nebūtinai sumažės“, – aiškina jis.
Įprotį pirkti nekilnojamąjį turtą kaip investiciją sukritikavo ir Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis. Anot mokslininko, šiuo metu dažnas vadovaujasi primityvia formule – jei turėsiu pinigų, nusipirksiu papildomą butą, jį išnuomosiu ir gausiu daugiau naudos, nei iš lakštų ar kitų finansinių mechanizmų. Pasak jo, tai – palankios perkantiems nekilnojamąjį turtą mokesčių sistemos pasekmė. „Turtą reikia ne tik prižiūrėti, bet ir mokėti mokesčius. Skatindama atsakingesnį jo turėtojų elgesį, valstybė kartu ragintų žmogų ieškoti kitų investavimo būdų, nes sumokėjus privalomus mokesčius ne vienam kiltų minčių, kad kitos investavimo priemonės duoda ne mažesnę grąžą“, – mano profesorius.
Tiesa, kol kas sėkmė investavusiems į nekilnojamąjį turtą šypsojosi. Jau minėtas Lietuvos investicijų indeksas rodo, kad 2018 m. didžiausios naudos turėjo investavusieji į būstą nuomai – jų investicijų grąža pernai pasiekė 8,1 proc. ir aplenkė 2016 ir 2017 m. pirmavusias Lietuvos įmonių akcijas. Tačiau specialistai įspėja, kad jei ir toliau kojinėse laikyti pinigai tikslingai garmės į nekilnojamojo turto rinką, naujo kainų burbulo šiame sektoriuje ilgai laukti neteks.
Universaliausias taupymo senatvei būdas – II-os pakopos pensijų fondai
Tai, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų lėšų laikoma indėliuose ar sąskaitose, atskleidžia ir Lietuvos banko turimi duomenys: pinigais ir indėliais laikoma portfelio dalis 2009 m. sudarė net 74 proc., o 2019 m. pradžioje ji siekė 71 proc.
Neinvestuodami finansų rinkose lietuviai nepilnai įdarbina savo lėšas, be to, dalį jų „suvalgo“ infliacija, sako Ž. Mauricas ir priduria, kad žmonių lūkesčiai, susiję su „Sodros“ senatvės pensijų sistema, per dideli – jie nesuvokia, kad jos mokama senatvės pensija patenkins tik bazinius poreikius. „Esu atlikęs tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad jaunų žmonių finansinis raštingumas nėra reikšmingai didesnis nei vyresnių žmonių, todėl pačiam žmogui šiuose dalykuose sunku susigaudyti ir jis daug apie kaupimą senatvei negalvoja, neskaičiuoja“, – mintimis dalijasi ekonomistas.
Vis dėlto statistika rodo, kad pensijų fondai jau ne vienerius metus yra populiariausias Lietuvos gyventojų finansinis investicijų įrankis – dar iki II-os pakopos pensijų sistemos pertvarkos ateičiai juose kaupė 1,3 mln. iš 1,45 mln. dirbančių šalies gyventojų, o vien per 2018 m. II-os pakopos pensijų fondų dalyvių skaičius paaugo 2,2 proc. Pasitikėjimą šiais fondais rodo tai, kad jų valdomas turtas per tą patį laiką padidėjo 7,1 proc. ir pasiekė 3,1 mlrd. eurų. Lietuvos banko duomenimis, mūsų šalyje iki šiol veikusių II-os pakopos pensijų fondų vidutinė metinė grąža pastarąjį dešimtmetį buvo 5,4 proc.
Nepaisant to, kad nemažai žmonių linkę pinigus išleisti dabar, vis daugiau suvokiančių, kad senatvei kaupti reikia – įpusėjus 6 mėnesių, skirtų apsispręsti dėl dalyvavimo antroje pensijų pakopoje, laikui, beveik 60 tūkst. arba maždaug 10 proc. kaupimo dalyvių, kuriems aktualus pereinamasis laikotarpis, nusprendė papildomai pensijai kaupti visa apimtimi – po 3 proc. ir gauti maksimalią 1,5 proc. priemoką iš valstybės, o per tą patį laiką kaupimą antroje pakopoje sustabdė tik apie 4.8 proc.
„Nėra blogai, jei žmogus nusprendžia nekaupti antroje pakopoje, bet pasirenka įsigyti nekilnojamąjį turtą, tikėdamasis iš to turėti pajamų senatvėje. Blogai, kai jis nedaro nei vieno, nei kito, nors tokias galimybes turi. Kai kurie žmonės sako, kad jiems antra pensijų pakopa nepatinka ir jie kaups turtą pensijai kitaip, tačiau žodžiai nevirsta veiksmais“, – pastebi J. Varanauskienė. Ji primena, kad skirtingai, nei perkant nekilnojamąjį turtą, II-os pensijų pakopos dalyviui nereikia turėti santaupų, tad galima pradėti kaupti po truputį; skirtingai nei savarankiškai įsigyjant akcijų ar obligacijų, žmogui pačiam nereikia kiekvieną mėnesį vertinti ir analizuoti, kokius vertybinius popierius pirkti; kaupimo oriai senatvei pensijų fonduose patrauklumą didina valstybės teikiama finansinė paskata – papildoma 1,5 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio siekianti įmoka į asmens sąskaitą pensijų fonde.
„Gal tiems žmonėms, kurių pajamos per mėnesį siekia penkis tūkstančius eurų ir daugiau, ta papildoma įmoka atrodo simbolinė, bet žinant, kad didžiosios dalies gyventojų pajamos neviršija tūkstančio eurų, paskata, ypač kaupiant ne vienerius metus, yra svarbi“, – pabrėžia ji. Pašnekovė taip pat primena, kad II-os pakopos pensijų fondų paslaugų rinka yra griežtai reguliuojama, ją nuolat prižiūri Lietuvos bankas, kuris stebi, kad žmonėms nekiltų per didelės rizikos, o kaupiantiesiems būtų sudarytos sąlygos pasirinkti tai, kas jiems naudinga. „Be to, Lietuvoje, ko gero, nėra kitos investavimo paslaugos, kurios valdymas kainuotų tiek nedaug“, – akcentuoja J. Varanauskienė.
Taigi, kaupimas II-os pakopos pensijų fonde, iš kurio senatvėje gausime periodines išmokas, investavimo patirties neturintiems žmonėms ko gero iš tiesų yra bene geriausias bei patikimiausias pasirinkimas, lyginant jį su kitais investavimo ir taupymo būdais. Viena iš priežasčių – šiuo metu mūsų šalyje galiojantys įstatymai labai griežtai reglamentuoja II-os pakopos pensijų fondų veiklą ir apsaugo žmones nuo galimai klaidingų ir rizikingų sprendimų, kurių asmenims, stokojantiems žinių apie ilgalaikį taupymą ir investavimą bei su tuo susijusias rizikas, būtų sunku išvengti pasirinkus kurį nors kitą kaupimo senatvei būdą. Kita priežastis – gyventojų sukauptos lėšos šiuose fonduose yra atskirtos nuo pensijų kaupimo bendrovės turto ir saugomos depozitoriume, t. y. banke, tad fondo dalyvių lėšos yra saugios – net tuo atveju, jei pensijų fondų valdytojas nutrauktų veiklą dėl bankroto, likvidavimo ar reorganizavimo, dalyviai savo sukauptų lėšų neprarastų.
Kiek reikia, kad senatvėje gyventume oriai?
Senėjančios visuomenės problema aktuali visai ES, tačiau Lietuva dar atsilieka nuo pirmaujančių Vakarų Europos valstybių pagal 2-os pensijų kaupimo pakopos populiarumą ir dydį. Priminęs, kad geriausiomis pasaulyje pripažįstamos mišrios danų, olandų ar Australijos ir Kanados pensijų sistemos, Ž. Mauricas sako, kad tvariausiai jos veikia, kai pasiekiamas balansas tarp valstybinės sistemos ir privataus kaupimo. Pasak jo, antroji pensijų kaupimo pakopa Lietuvoje papildo valstybinę senatvės pensijų sistemą, ir be jos mūsų pensija labiau priklausytų nuo politinių sprendimų nei kitų veiksnių.
Geresnio suvokimo, kad gyvenimo kokybė senatvėje yra paties žmogaus darbo rezultatas, pasigendantis B. Gruževskis primena, kad viską vertinti vien pinigais taip pat nereikėtų. „Be abejo, būtina iš anksto rūpintis savo pensija, kad sulaukę senatvės jaustumėtės finansiškai stabiliai, bet negalima pamiršti, kad laiminga senatvė – tai ne tik lėšos, kurių pakanka oriam gyvenimui. Dar svarbiau – išsaugota gera sveikata, šilti šeimos narių santykiai bei aktyvus socialinis gyvenimas“, – pabrėžia mokslininkas. Anot jo, kadangi tai, kaip sėkmingai susiklostys žmogaus gyvenimas įvairiais aspektais, pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių pastangų, už tai taip pat reikia prisiimti atsakomybę ir į tai nuolat investuoti. „Tai aktualu visiems, net ir tvirtinantiems, kad šiandien taupyti paprasčiausiai neturi iš ko. O valstybė turi padėti kiekvienam piliečiui išmokti atsakingai žvelgti į savo ateitį ir pasirūpinti būsima senatve“, – sako jis.
O kiek gi pinigų reikia, kad senatvėje būtų galima gyventi pakankamai oriai? Į šį klausimą J. Varanauskienė atsako, kad vidutinė pensija Lietuvoje, kuri šiuo metu yra apie 350 eurų, lyginant ją su vidutiniu į rankas gaunamu atlyginimu, sudaro maždaug pusę šio atlyginimo, ir nors kiekvieno poreikiai skirtingi, „skaičiuojama, jog pajamos pensijoje turėtų siekti bent 60-70 proc. pajamų, kurios buvo gaunamos prieš išeinant į pensiją“. Tad dalį lėšų teks sukaupti patiems.
Apskaičiuoti, kiek reikėtų sukaupti, anot B. Gruževskio, gana paprasta: jei 65 metų išėjęs į pensiją žmogus gyvens 20 ar daugiau metų, tai norėdamas kas mėnesį prisidurti prie vidutinės pensijos (šiuo metu apie 350 eurų) dar 100-120 eurų, sulaukęs pensinio amžiaus jis turėtų būti sukaupęs apie 24-27 tūkst. eurų. „Žmogus, kuris tikėdamasis gauti vidutinę pensiją pradės taupyti nuo pirmos algos, sąžiningai mokės įmokas „Sodrai“, per metus turės atsidėti po 700-800 eurų arba 60-65 eurus per mėnesį. Daugeliui tai tikrai nėra daug“, – sako B. Gruževskis.
Tačiau taupyti, pabrėžia visi pašnekovai, reikia ne dedant pinigus į kojinę, o vienaip ar kitaip juos įdarbinant.
Primename, kad apsispręsti, ar kaupti papildomai pensijai II-os pakopos pensijų fonduose, galite iki šių metų birželio 30 d.
