Nors konservatoriui Andriui Vyšniauskui tai pirmoji kadencija Seime, politikoje jis tikrai ne naujokas. Jis ne vienerius metus buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) rinkimų kampanijų vadovas, dirbo ir Andriaus Kubiliaus, kai jis ėjo premjero pareigas, komandoje.
Seime A. Vyšniauskas taip pat nėra eilinis Seimo narys. Akylesni Seimo posėdžių transliacijų žiūrovai tikriausiai ne kartą matė, kaip per balsavimus A. Vyšniauskas, kaip frakcijos seniūnės pavaduotojas, atsistojęs rodo nykštį į viršų arba žemyn, taip rodydamas frakcijos kolegoms, kaip konservatoriai turėtų balsuoti vienu ar kitu klausimu.
A. Vyšniauskas taip pat ėmėsi vadovauti grupei, kuri sprendžia rinkimų sistemos ateitį. Pasigirdus žiniai apie darbo grupės veiklos pradžią, prasidėjo ir kalbos apie užmojus revoliucingai pakeisti iki šiol nusistovėjusią tvarką. Vienmandačių panaikinimas ar prezidento rinkimai Seime – bene aštriausiai aptartos temos, kurių pagrindu rinkimų pertvarkos kritikai bedė pirštu į konservatorius ir kaltino juos, kad nori susikurti sau palankias rinkimų žaidimo taisykles.
A. Vyšniauskas tikina, kad revoliucijų, bent jau kol kas, nebus. Visgi interviu naujienų portalui tv3.lt jis atskleidė, kokiu keliu galėtų žengti tiek Lietuvoje vykstantys rinkimai, tiek visa mūsų šalies politinė sistema.
Naujienų portalo tv3.lt pokalbis su A. Vyšniausku apie rinkimų darbo grupės darbą, galimus pokyčius ateityje, būsimus mūšius dėl merų galiu, Ramūno Karbauskio kandidatavimą į prezidento postą ir kodėl į Europos Vadovų Tarybą turėtų važiuoti Ingrida Šimonytė.
Norėjo peržiūrėti visus pasiūlymus
Nors šioje kadencijoje, matyt, daugiausiai diskusijų kėlė Stambulo konvencija, partnerystė ar marihuanos dekriminalizavimas, tačiau ir rinkimų pertvarka sulaukė nemažai dėmesio. Kodėl nusprendėte peržiūrėti ir galimai pertvarkyti rinkimų sistemą?
Iniciatyvų būna kiekvienoje Seimo kadencijoje. Šioje kadencijoje jau vasario mėnesį mes pradėjome matyti, kaip plaukia įvairūs Seimo narių ir partijų pasiūlymai vieną ar kitą rinkimų aspektą koreguoti. Kas ten siūlė kartelę mažinti patekimo į Seimą, kiti – koreguoti partijų finansavimą ir kitus dalykus.
Supratome, kad tokių pasiūlymų bus žymiai daugiau ir laukia merų klausimo sprendimas, kadangi buvo aišku, kad balandžio mėnesį bus Konstitucinio Teismo sprendimas, kuris arba lieps kažką daryti, arba nelieps. Dabar turime situaciją, kai reikia koreguoti ir rinkimų įstatymą, ir pačią Konstituciją. Tai dėl to ir buvo sudaryta ta darbo grupė, kad galėtume per pusantrų metų visus klausimus, susijusius su rinkimais, vienaip ar kitaip užbaigti.
Mes kaip partija manome, kad koreguoti rinkimų įstatymus rinkimų metu arba rinkimų kampanijos metu nėra nei produktyvu, nei teisinga, nei sąžininga. Todėl mes norėtumėme, kad visos diskusijos šiame Seime, kurios liečia rinkimus, baigtųsi iki kitų metų liepos mėnesio.
Darbo grupė pateiks savo rezultatą, kuris bus naujas Rinkimų kodeksas, tikimės, kad per dvi sesijas, rudens ir pavasario, jį pavyks priimti. Nuo kitų metų liepos mėnesio, kai prasidės savivaldos rinkimų kampanija, mes turėsime aiškų, galiojantį Rinkimų kodeksą. Tokiu atveju, jokių kitų pakeitimų nei siūlysime patys, nei palaikysime iš jokių kitų politinių jėgų.
Tai Rinkimų kodeksas ir jame priimti pakeitimai bus ne rekomendacinio pobūdžio, o bus galiojantys ir privalomi?
Situacija yra tokia, žiniai apie Rinkimų kodeksą. Prieš gerą dešimtmetį konstitucinių įstatymų sąraše atsirado Rinkimų kodeksas. Tiesiog žodžiai „rinkimų kodeksas“. Konstituciniai įstatymai yra tokie įstatymai, kuriems priimti reikia 71 balso, šiek tiek daugiau nei paprastam įstatymui, bet norint tą įstatymą pakoreguoti, jau reikia 86 balsų. Priimti nėra sudėtinga, bet sudėtinga yra koreguoti.
Konstitucijos kūrėjai, o po to ir Konstitucinis Teismas mano, kad kai kurie klausimai yra valstybei tiek svarbūs, kad jų nereikėtų nuolatos kaitalioti keičiantis politinei valiai. Vienas iš jų – rinkimai ir referendumai. Tokius klausimus reikia priimti konstituciniais įstatymais.
Prieš gerą dešimtmetį buvo įrašyta į konstitucinių įstatymų sąrašą, kad reikia priimti Rinkimų kodeksą, tačiau per tuos dešimt metų, per dvi kadencijas, niekas tuo klausimu nebuvo padaryta. Rodos, 2011 metais buvo pradėta daryti, kurti tas dalykas, 2016 metų pačioje pabaigoje buvo Seime užregistruotas Rinkimų kodeksas, tačiau niekada nesvarstytas ir nepriimtas.
Ką tai reiškia? Rinkimų kodeksas iš esmės yra techninis dokumentas, kuriame yra harmonizuoti visi kiti rinkimų įstatymai. Imame Seimo, savivaldos, prezidento, Europos Parlamento rinkimų, kitus smulkesnius įstatymus ir sujungiame į vieną, harmonizuojame ta prasme, kad visuose įstatymuose visos nuostatos, kurios reglamentuoja bendrus rinkimų dalykus, jos nesikeičia. Politinės reklamos reguliavimas, išankstinio balsavimo datos ir panašiai.
Dabar skirtinguose įstatymuose kai kurios nuostatos skiriasi. Pavyzdžiui, prezidento rinkimuose yra vienoks išankstinio balsavimo laikas numatytas, o Seimo rinkimuose kitoks. Tokių kliurkų yra likę nuo senovės ir tas Rinkimų kodeksas leidžia viską sujungti, supaprastinti, padaryti aiškiau.
Mes dirbame ant to 2016 m. Rinkimų kodekso, jis yra geras dokumentas, man yra keista, kad jis nebuvo svarstytas. Dirbame ant jo, jį atnaujiname, pridedame papildomų pataisymų ir turėsime rezultatą.
Kodėl nebus naikinamos vienmandatės?
Jeigu žiūrėtume į konkrečius pasiūlymus, kuriuos jūsų darbo grupė svarstė arba svarstys ateityje, vienas iš jų – vienmandačių apygardų atsisakymas. Jūsų partija kiek anksčiau atsitraukė nuo šio siūlymo, vėliau tokį siūlymą teikė Laisvės partija? Ar buvo koks nors susitarimas tarp konservatorių ir Laisvės partijos dėl šio klausimo?
Susitarimo tikrai nebuvo. Mūsų darbo grupė nusprendė Seimo, prezidento, Europos Parlamento rinkimų sistemų net nesvarstyti, nepritariant pasiūlymams kažką keisti. Kiekviena politinė jėga ir piliečiai turėjo galimybę teikti įvairius pasiūlymus. Yra tų pasiūlymų įvairių. Yra pavienių piliečių pasiūlymų ir radikaliai keisti rinkimų sistemą. Kitaip tariant, visi turi teisę teikti ir mes visus vertiname vienodai rimtai.
Šiuo atveju, Laisvės partija turėjo savo pasiūlymą, tas pasiūlymas yra geras, argumentuotas, bet darbo grupėje nusprendėme, kad nėra greičiausiai politinės valios tą klausimą svarstyti. Kitas dalykas, nėra kažkokios teisingos rinkimų sistemos, tu tiesiog sveri pliusus ir minusus. Tiek dabartinėje sistemoje yra pliusų-minusų, tiek grynai proporcinėje yra pliusų ir minusų.
Tai buvo pasverta ir prieita prie tokios išvados, kad niekas nenori keisti, mes irgi nesiūlome keisti, tai gal liekam skeptiški ir nekeičiame. Galbūt su mūsų darbo grupės išvadomis mes suformuluosime ateities kartoms tezių rinkinį ir palinkėjimą, atkreipdami dėmesį, kur yra dabartinės rinkimų sistemos problemos, galbūt kažkas sugalvos, kaip jas išspręsti paprasčiau.
O kodėl jūsų partija pradžioje lyg ir palaikė svarstymus atsisakyti vienmandačių, o vėliau nuo to siūlymo atsitraukė?
Kiekviena politinė jėga ir kiekvienas siūlantysis turi pasverti pliusus ir minusus. Mes pasvėrėme tuos pliusus ir minusus. Dabartinėje rinkimų sistemoje didžiausias minusas, kuris yra matomas, yra mažas proporcingumas. Labai didelis balsų kiekis sudega, kai kurios visuomenės grupės nėra tinkamai atstovaujamos.
Pavyzdžiui, per vienmandates apygardas yra išrenkama žymiai mažiau moterų nei pagal proporcinę sistemą. Ir tai yra sistemos problema. Tai nereiškia, kad moterys yra blogesnės kandidatės, tai tiesiog reiškia, kad sistema neskatina ir nesudaro vienodų galimybių.
Tų problemų yra, bet iš kitos pusės yra ir daug privalumų. Grynai proporcinė rinkimų sistema skatintų mūsų rinkiminės sistemos fragmentaciją, mes turėtume daugiau politinių jėgų. Mes manome, kad fragmentacija yra blogas dalykas, nes tai neužtikrina partinės ir politinės sistemos stabilumo.
Grynai proporcinė sistema, kadangi neturi antrųjų turų, skatina partijas radikalėti. Tau nereikia galvoti, ką apie tave pagalvos socialdemokratų rinkėjai, nes tau reikia tik padidinti dešiniųjų rinkėjų būrį, jį mobilizuoti. Todėl proporcinėje rinkimų sistemoje tu gali būti pakankamai radikali politinė jėga ir turėti gan didelę sėkmę.
Mišrioje sistemoje arba vien tik vienmandačių sistemoje su antraisiais turais tu turi galvoti, ką apie tave mano kitų partijų rinkėjai. Dėl to, natūralu, tu negali būti labai radikalus. Kaip taisyklė, Lietuvoje radikalios politinės jėgos dažniausiai nesulaukia palaikymo, pavyzdžiui, „Drąsos kelias“, Naglio Puteikio judėjimai. Jie visuomenei atrodo per daug radikalūs, per daug nukrypę į vieną ar kitą ekstremumą. Mes tame matome privalumą, dabartinė sistema užkerta kelią sistemos radikalizacijai. Manome, kad tai yra tam tikra vertybė.
Yra ir kitų argumentų, pavyzdžiui, dėl regioninio atstovavimo, dėl to, kad visuomenė to nori ir visų kitų dalykų. Visą tai pasvėrus, mūsų partija nusprendė nesiūlyti pereiti prie kažkokios kitokios sistemos ir tą pasiūlymą mes pateikėme.
Ar nematote problemų su jūsų minėtu regioniniu atstovavimu? Ar vienmandatininkai netampa „mažaisiais merais“? Ar tada jų balsavimai Seime nėra susieti tik su savo apygardos, o ne visos šalies rinkėjais? Tikriausiai paskutinis pavyzdys – Partnerystės įstatymas. Dalis socialdemokratų, kurių rinkimų programa pasisakė už partnerystės įteisinimą, balsavo prieš. Didžioji dalis jų – vienmandatininkai.
Taip, yra šitas dalykas. Esu vienmandatininkas, regioninis vienmandatininkas ir tikrai būdamas vienmandatininku tu turi pasverti ant tų svarstyklių nacionalinę nuomonę, kartais vertybinę poziciją ir savo regionų rinkėjų interesą. Tai visiškai suprantama, tą sistema skatina ir, kadangi sistema nesikeis, taip turės ir būti.
Ką su tuo daryti? Galimi du keliai. Vienas kelias – keisti rinkimų sistemą, atsisakyti vienmandačių, atitinkamai, neturėti tokios kaip ir problemos. Iš kitos pusės, tiek parlamentas, tiek politinė sistema turi prisitaikyti prie tokių vienmandatininkų ir suprasti, kad tai yra tam tikras regioninis dėmuo ir kažkaip tą žvyrkelių klausimą reikės spręsti. Ar suprasti, kad tie parlamento nariai, kurie išrinkti labiau kaimiškose apygardose, jie į partnerystės ar kitus labai liberalius arba kairiuosius klausimus žiūrės skeptiškiau. Tiesiog taip yra, tu turi skaičiuoti, dėliotis, svertis ir kažkada priimti tuos sprendimus.
Nėra problemos tada, kai mes išsiaiškiname, kaip ta sistema atrodo. Kai mes išsiaiškiname pilną vaizdą ir neturime lūkesčio, kad regioninis vienmandatininkas neatstovaus savo apygardai arba balsuos už kažkokį sprendimą pagal partinę liniją, nors jis nenaudingas jo apygardai.
Kitas dalykas, ką reikia suprasti ir kur natūraliai juda mūsų partinė ir rinkiminė sistema, tas atstovavimas labai grynas, kad kandidatas Jonas Jonaitis atstovauja tam regionui ar tai vienmandatei, jis tampa truputėlį butaforiniu. Nes keli rinkimai iš eilės žmonės balsuoja remdamiesi ne asmenybiniais dalykais, bet tam tikromis partinėmis preferencijomis arba simpatijomis-antipatijomis nacionalinių lyderių atžvilgiu. Tokiomis tarsi bangomis, 2016 metai, net ir šitie rinkimai. Matėme daug balsavimo prieš kažką, prieš Karbauskį, Landsbergį ar dar kažką.
Tai ir vienmandatės truputėlį kitokią prasmę įgauna. Aišku, išliks vietiškumo dėmuo. Norėdamas būti išrinktas vienmandatėje apygardoje, ypatingai rajone, labai retai gali atvykti iš Vilniaus ir laimėti. Galbūt Ingrida Šimonytė galėtų nuvykti ir laimėti bet kurį Lietuvos kampelį, tačiau daugumai kitų tai nepavyks, reikės turėti daugiau vietinių žmonių.
Sakote, kad ir pačios vienmandatės keičiasi, žmonės labiau atsižvelgia į partinę priklausomybę, tai kodėl nėra kalbama apie palikimą vien vienmandačių, kaip, tarkime, Jungtinėje Karalystėje ar Jungtinėse Valstijose?
Jeigu liktų tik tai vienmandatės apygardos, tai artimiausias modelis būtų Prancūzijos, nes jie vieninteliai Europoje turi dviejų turų grynai mažoritarinę rinkimų sistemą. Su ja yra problema, kad ji yra be galo neproporcinga. Paimkime kokią nors Vokietiją, Ispaniją ir Prancūziją. Pasižiūrėkime, kiek politinių jėgų yra atstovaujame parlamente. Ką mes pamatysime, kad radikali dešinė Prancūzijoje renka 20 proc., bet turi vieną, du, iki penkių atstovų parlamente. Kai tuo metu Vokietijoje, Ispanijoje šitos politinės jėgos yra atstovaujamos proporcingai parlamente.
Ką tai duoda? Iš vienos pusės, tai duoda momentišką sistemos radikalizaciją, bet ilgainiui leidžia tas skirtis niveliuoti. Pasižiūrėkime, Vokietijoje penkeri metai atgal buvo didžiulis kraštutinės dešinės pakilimas, atėjo į parlamentą, gavo atsakomybę, skandalai, keistos nuostatos, išsikvėpė, išsikvėpė, išsikvėpė, dabar yra ganėtinai žemoje pozicijoje. Pasižiūrėkime į kitus pavyzdžius. Norvegijoje atėjo į parlamentą kraštutinės dešinės politinė jėga, atėjo į Vyriausybę, pradėjo dirbti, pasimatė, kad trūksta kompetencijos, nublėso, nublėso, nublėso... O tuo metu Prancūzijoje tai nuolat kunkuliuoja. Kodėl? Todėl, kad partinė sistema tam pūliniui neleidžia išsiveržti, neleidžia susprogti.
Šiuo atžvilgiu mišri sistema yra šiek tiek palankesnė, nes ji ir tą dėmenį turi, ir tą dėmenį turi. Ji turi ir to neproporcingumo, bet ir leidžia atstovauti platesnį visuomenės spektrą, galbūt ne tokiu dideliu procentu, kokiu būtų galima grynai proporcinėje sistemoje.
Kitas dalykas, jei mes kalbame apie anglosaksišką tradiciją, Ameriką, Jungtinę Karalystę, tai jie neturi antrųjų turų. Tas, kas yra pirmas, tas ir laimi. Lietuvoje tas dalykas neveiktų, tas jau buvo bandoma padaryti. Įvesti tokią sistemą jau subrendusioje partinėje sistemoje, tai tu gausi tik dar daugiau poliarizacijos. Tu gausi daug visokiausių mažų darinių. Taip užmontuoti ant jau esančios partinės sistemos naują rinkimų sistemą nebūtų prasminga, logiška ir teisinga. Todėl keitimas būtų galimas tik tai į proporcinę sistemą, nes ji yra įprasčiausia, aiškiausia, lengviausiai prognozuojama.
Šioje kadencijoje didelių revoliucijų rinkimų sistemoje nebus, tačiau ilguoju laikotarpiu, dešimties, dvidešimties metų bėgyje, jūsų nuomone, turėtume atsisakyti vienmandačių?
Aš manau, kad mes turėtume pastebėti bent jau porą kadencijų, kaip atrodys vienmandačių dinamika, kaip keisis demografija ir tada matyti, koks yra realus vaizdas. Natūralu, kad reikės keisti tas vienmandates apygardas, jų ribas, dėl besikeičiančios demografijos. Yra tikėtina, kad jau kituose Seimo rinkimuose Vilniuje turės atsirasti dvi vienmandatės apygardos, atitinkamai mažės regionuose. Jeigu dabartinei opozicijai tai tinka, kuri labai kritikuoja, tai mes sakome, kad mums irgi tinka.
Turės perspektyvą atsirasti daugiau apygardų pasaulio lietuviams. Aš manau, kad tai yra gerai, kodėl gi ne, pasaulio lietuviai turi būti atstovaujami, mums tai kaip partijai irgi tinka. Žiūrint dar į priekį, mes matome, kad gyventojų auga Vilniuje, Vilniaus rajone, Kauno rajone, didžiuosiuose miestuose, mažėja regionuose. Tai ir ta koncentracija tokiu keliu judės.
Kaip tada atrodys tos vienmandatės? Kaip atstovavimas atrodys, kai viena vienmadatė apims keturias ar net penkias savivaldybes? Bus įdomu pažiūrėti. Jei visuomenė nenori šito pokyčio, jeigu politinės jėgos nenori šito pokyčio, gerai, sėdim, žiūrim, analizuojam. Svarbiausia, man atrodo, visiems priimti ir suprasti, kaip ta sistema veikia. Manau, kad mes visose šitose diskusijose prisidėjome prie to. Parodydami, kaip veikia mūsų rinkimų sistema, kur yra pliusai, kur yra minusai. Tai leidžia įsivertinti ir suprasti, kaip čia gyvensime ir judėsime į priekį.
Kartelės mažinimas įneštų sumaišties
Vienas iš jūsų grupei pateiktų pasiūlymų, susijusių jau su daugiamandate apygarda, buvo toks, kad būtų galima kandidatus rinktis ne iš vienos partijos, o sudaryti vos ne svajonių komandą, kai rinkėjas pasirenka politikus iš skirtingų partijų. Ar įmanomas ateityje toks rinkimų variantas?
Aš tą sunkiai įsivaizduočiau. Dėl labai paprastos priežasties – rinkimų sistema turi būti aiški ir paprasta. Kai sistemoje yra per daug kažkokių keistų dalykų, kur gali daug rinktis, reikia tau įdėti labai daug pastangų ir jėgų, tai dalis žmonių nesinaudoja ta galimybe.
Pavyzdžiui, šiuo metu apie pusė rinkėjų nereitinguoja sąrašų. Net iš tų, kurie reitinguoja, tai geras trečdalis surašo nuo pirmo iki penkto numerio. Tai ta reitingavimo ir sąrašo perdėliojimo galimybe tikrai maža dalis žmonių naudojasi. Kodėl? Dalis žmonių nesupranta, dalis žmonių mano, kad jei ten kažką pažymės, tai sugadins biuletenį. Visokių tų fobijų ir baimių yra. Jeigu norime išsirinkti savo sąrašą, tai pirmiausia pabandykime iš pateikto partijos sąrašo išsirinkti ir tada žiūrėti, kas iš to išeina.
Kalbant apie tokias sistemas, kur galima išsirinkti iš įvairių politinių jėgų, tai tokio grynai panašaus modelio Europoje kaip ir nėra. Yra kažkas panašaus ir šiek tiek artimo Estijoje, bet ten yra balsų perkėlimai, visokie kitokie dalykai. Ir yra Airijoje.
Airijos modelis, man atrodo, yra gana gera pamoka. Airijoje balsų suskaičiavimui reikia mažiausiai dviejų parų. Rinkimų galutiniai rezultatai yra absoliučiai neprognozuojami. Yra reitingai, daugiau mažiau jie atitinka, tačiau, tarkime, reitingai rodo, kad laimės viena politinė jėga, ta politinė jėga realiai ir laimėjo rinkimus, tačiau suskaičiavus balsus, preferencijas, kitus dalykus, ji liko trečia. Kodėl? Todėl, kad sistema taip suveikė.
Yra labai blogai, kai sistema yra neaiški, sudėtinga, kai ją reikia labai sudėtingai skaičiuoti ir, kai žmonės ateina balsuoti, jie balsuoja vienaip, o tas rezultatas galiausiai išeina kitoks. Tai tas pasirinkimas už asmenybes galėtų būti būtent toks. Kas iš to, ateis žmogus, sužymės vieną socialdemokratą, vieną konservatorių, vieną liberalą, du Lietuvos žaliųjų partijos kandidatus ir tie žaliųjų partijos kandidatai nebus išrinkti. Jis juos reitingavo, bet sudegino balsą. Tai nėra geras dalykas.
Kitas dalykas, mes turime pasitikėti partijomis ir partine sistema. Partijos yra vienas pagrindinių demokratijos įrankių, nėra pasaulyje demokratinės valstybės, kuri neturėtų politinių partijų. Galbūt išskyrus kelias gentines valstybes Ramiajame vandenyne. Tačiau mes esame europietiška demokratija, todėl partinė demokratija irgi egzistuoja. Turime labiau stiprinti partijas, pasitikėti jomis, o partijos turi labiau atsiverti visuomenei, turėti daugiau viešų debatų, diskusijų apie programą, kandidatus, reitingavimą, lyderio rinkimus.
Praėjusioje kadencijoje daug aistrų sukėlė rinkimų kartelės mažinimo klausimas. Ar mes jau užsikonservavome ties dabartine riba – 5 proc. partijoms ir 7 proc. koalicijoms?
5 proc. yra, kaip politologai vadina, vokiškas standartas. Vokietijoje atsiradusi kartelė, kurią taiko daugiausiai valstybių, ji daugiausiai paplitusi. 5 proc. kartelė su dabartine rinkimų sistema Lietuvai garantuoja, kad mes parlamente turime vidutiniškai 6–7 frakcijas. Kas reiškia, kad koalicijų formavimui reikia 3–4 partijų. Tai jau yra daug, 3–4 partijos valdančiajai koalicijai yra gana didelis kiekis, nes kuo daugiau politinių jėgų, tuo susitarti yra sunkiau, tuo derybos ilgesnės.
Mes turime pasverti tą atstovavimą ir poliarizacijos lygį. Kartelės mažinimas įneštų daugiau poliarizacijos, natūralu, būtų daugiau mažų politinių jėgų. Tai nepakeistų daugumos ir mažumos dinamikos, bet atsirandant daugiau mažų partijų valdančiosiose daugumose, natūralu, kad jos atsineštų daugiau radikalesnės darbotvarkės, turėtų daugiau kaprizų ir noro trauktis dėl kiekvieno smulkaus klausimo, nematytų platesnio vaizdo. Taip aš matau šitą situaciją.
Galbūt būtų galima svarstyti kartelės mažinimą, jei mes pereitume prie grynai proporcinės rinkimų sistemos. Tada net 4 proc. kartelė užtikrintų, kad tokia partija galėtų turėti frakciją, nes frakcijai reikia 7 narių. Dabar, jeigu būtų padarę 3 proc. kartelę, praeini, surenki penkis mandatus, tu net frakcijos negali suformuot. Tokia nesąmonė, tada parlamento darbas itin apsunktų. Tai nekeisime kartelės.
Didieji mūšiai dėl metų laukia ateityje
Pakalbėkime apie tiesioginius mero rinkimus. Po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, atrodo, kad visos politinės partijos vienu balsu sakė, kad reikia ištaisyti šią spragą, tiesioginiai merų rinkimai yra reikalingi. Po to jau gimė atskiros iniciatyvos. Kodėl sutarimas, kad reikia, yra visų partijų bendras, tačiau dėl įgyvendinimo jau nekalbama vienu balsu?
Aš manau, kad mes esame sutarimo paieškos kelyje ir artimiausiomis savaitėmis bus ne tik sutarimas, bet ir pirmas balsavimas Seime dėl Konstitucijos pataisos. Tai yra vienas dalykas. Kitas dalykas, Konstitucinis Teismas ne tik pasakė, kad norint merus rinkti tiesiogiai, tai turi būti įtvirtinta Konstitucijoje, bet ir pasakė šiek tiek plačiau dėl merų galių, kas yra meras, į kurią pusę yra labiau linkstama. Ar tai vykdomoji valdžia, ar atstovaujamoji.
Mūsų nuomone, mūsų partijos nuomone, kuri šiuo klausimu nekinta nuo 2014 metų, mes pasisakome už merą, kuris būtų vykdomosios valdžios vadovas, būtų aukščiau nei administracijos direktorius, turėtų plačias, stiprias galias įgyvendinti tuos lūkesčius, kuriuos žmonės į jį sudėjo.
Kolegos kairėje merą įsivaizduoja kaip labai silpną, tokį tarybos pirmininką, kuris vienas negalėtų priimti jokių sprendimų, nei direktoriaus skirti ar kitų pareigūnų. Būtų ar valdančiosios daugumos įkaitu, ar butaforinė figūra, kuri realiai neatstovautų žmonėms ir tų lūkesčių įgyvendinti negalėtų.
Yra kita grupė žmonių, kuri sako, kad galima išsaugoti dabartinį hibridinį modelį, kuris yra sukurtas 2014 metais, kai meras ir tarybai vadovauja, ir turi viešojo administravimo funkcijų. Šioje vietoje, dėl to trečiojo modelio Konstitucinis Teismas gan aiškiai išsakė, kad neįmanoma išsaugoti dabartinio modelio, turi būti aiškus atribojimas, kas yra meras.
Tai debatai ir diskusijos vyksta ne apie tiesioginius merų rinkimus, o apie galias. Ieškoma kelių, kaip tai įtvirtinti Konstitucijoje, kur gali būti politinių jėgų sutarimas. Kiek aš žinau, kiek mes kalbėjome su Seimo pirmininke, ji to sutarimo paieškas mato, kalbėjosi ir su konstitucinės teisės ekspertais, kalbėjomės ir valdančiojoje koalicijoje, artimiausiu metu derins formuluotes ir su opozicija. Manau, kad mes tą sutarimą rasime, jis bus aiškus, paprastas ir lakoniškas, o didysis mūšis, taip galima pasakyti, vyks būtent dėl galių klausimo.
Bet tas debatas galės vykti ir rinkimų metu, jau ir po rinkimų, nes tai yra galių klausimas, tai nėra rinkimo klausimas. Dabar mums svarbiausia Konstitucija, Rinkimų įstatymas ir po to vykstantys savivaldos rinkimai. O po to jau galim aiškintis, meras turi tokią ar anokią galią, skiria jis vicemerus ar ne, taryba dalyvauja ar nedalyvauja.
O jūs pasisakytumėte už merų kadencijų ribojimą?
Taip. Tiek aš, tiek mūsų partija pasisako už kadencijų ribojimą. Ypač, jei tai vykdomosios valdžios atstovas. Mes pasisakome už dvi arba tris kadencijas, aš asmeniškai už dvi kadencijas. Valdančiojoje daugumoje girdime ir kitų partijų balsų, kad jie į tai žiūrėtų pozityviai, ypač dabar, kai Remigijus Šimašius pasakė, kad yra už dvi kadencijas ir pats po kadencijos traukiasi. Manau, kad tai yra geras ir teisingas pavyzdys, kurį galime įteisinti ir įstatymu. Ar tam pakaks balsų Seime? Laikas parodys.
Bet tas įstatymas įsigaliotų jau po merų rinkimų? Nes dabar yra tokių merų, kurie pareigas eina jau ne dvi ir ne tris kadencijas.
Jei mes dabar įvestume merų kadencijas, tai galiotų tik tai po dviejų kadencijų. Tai čia mes galime kalbėti apie 2031 m. Mes irgi, kai kalbamės su merais, sakome, žiūrėkite, kai kurie iš jūsų tikrai nebebus iki to laiko, jeigu jau pasiruošę būti, tai gal jūs pasiruoškite 2028 m. į Seimą vienmandatėje sustartuoti.
Aš matau kadencijose labai gerą dalyką mūsų rinkiminei ir partinei sistemai. Kas bus, jeigu meras pabuvo dvi kadencijas, yra ribojimas, ką jis veiks? Arba grįš ten, kur dirbo, viešąjį ar privatų sektorių, bet tokių bus nedaug. Kiti tęs politinę karjerą. Mes turėsime gerų vienmandatininkų, turėsime kompetentingų žmonių, kurie dirbę savivaldoje, giliai išmano valstybės gyvenimą, žino, ko nori jų bendruomenė. Ir jie ateis į Seimą.
Tai, man atrodo, yra didžiulis privalumas. Aš matau ir mūsų frakcijoje, ir kitose frakcijose daug žmonių iš savivaldos. Buvimas savivaldoje yra tam tikras kokybės ženklas. Tu jau supranti kaip kalbėti į mikrofoną, ką kalbėti į mikrofoną, kaip įstatymas yra rašomas. Aš tame matau privalumą ir aš norėčiau, kad į Seimą ateitų daugiau žmonių iš savivaldos.
Nemano, kad reikėtų stiprinti prezidento galias
Jeigu kalbėtume apie prezidento rinkimus, tai Ramūnas Karbauskis daug komunikavo šia tema, sakė, kad tai yra konservatorių sąmokslas, noras pakeisti sistemą taip, kad Seime būtų renkamas prezidentas. Tada bus išrinkta Ingrida Šimonytė ar Gabrielius Landsbergis ir panašiai. Suprantu, kad darbo grupė nekeis prezidento rinkimų sistemos, bet partijos viduje buvo diskusijų, kad galbūt Lietuvai reikėtų imti pavyzdį iš Latvijos ar Estijos ir šalies vadovą rinkti ne tiesiogiai, o parlamente?
Ne, tokių diskusijų nebuvo. Mūsų partijai yra ganėtinai sunku turėti tokią diskusiją dėl paprastos priežasties. Mūsų partija yra labai sena, mūsų partijos daug lyderių yra stovėję prie šios Konstitucijos rašymo, atsimena, kaip tai buvo daroma, kodėl tai buvo daroma, kodėl buvo priimta tokia sistema. Atitinkamai, mes vertiname prezidento rinkimų tvarką, tai yra lietuviška tradicija, visuomenė tą vertina, nėra prasmės nei keisti, nei kažką daryti.
Jei Ramūnas Karbauskis labai apie tai nori kalbėti, gal jis pats labai nori prezidento rinkimuose startuoti. Buvo čia tokios kalbos anksčiau, iki Gretos istorijos, kad jis labai norėjo tapti prezidentu. Nežinau, gal čia jo kažkoks asmeninis dalykas, bet mane tos kalbos stebina.
Gal tada vertėtų diskutuoti apie prezidento galių stiprinimą, jei jis jau renkamas tiesiogiai? Nes žmonių lūkesčiai su tiesiogiai išrinktais politikais dažniausiai yra dideli, o prezidento galias apriboja mūsų pusiau parlamentinė, pusiau prezidentinė valstybės sąranga. Ar verta apie tai diskutuoti?
Aš nemanau, kad tai būtų pavojinga, bet manau, kad tai būtų neįprasta. Mes turime tik du prezidentus, kurie vadovauja Vyriausybėms ir turi tokią stiprią galią – Prancūzijos ir Kipro prezidentai. Jų galios yra susidėliojusios dėl tam tikrų istorinių aplinkybių, tų šalių tradicijų. Prancūzijoje dėl Charleso de Gaulle‘io įtakos ir švelnios-stiprios rankos valdymo po karo. Kipre dėl santykio su Kipro turkų respublika ir kariniais dalykai. Visoje kitoje kontinentinėje Europoje, ten, kur turime prezidentus, jie arba renkami parlamento, arba renkami tiesiogiai.
Bet kuriuo atveju, tai yra pusiau prezidentinės sistemos, kur prezidentų galios yra apribotos, jie turi apibrėžtą santykį su Vyriausybe, dalyvauja daugiausiai užsienio politikos klausimais. Manau, kad su tuo viskas yra teisinga ir taip turi būti. Lietuva taip pasirinko, panašiai taip yra ir Lenkijoje, Rumunijoje, kitose šalyse. Taip ir turėtų likti.
Kalbant apie galias, aš manau, kad nei reikia tų galių stiprinti, nei mažinti, nei kažkaip koreguoti. Jos yra nusistovėjusios, jos visiems yra aiškios. Tik galbūt reikėtų išspręsti tą Europos Vadovų Tarybos klausimą, kuris iškilo ir susidarė dėl to, kad jis nėra iki galo apibrėžtas. Nėra niekur aiškiai parašyta, tai kas atstovauja Lietuvai Europos Vadovų Taryboje. Tokių kolizijų ir kyla.
O visos kitos funkcijos yra gana aiškios, paprastos, man net tam tikra prasme žavu, kad skirtingi prezidentai pasirenka skirtingus prioritetus. Gitanas Nausėda aktyviai dalyvauja vidaus politikoje, Dalia Grybauskaitė aktyviai dalyvavo skaidrumo ir teisėtvarkos politikoje, taip pat ir socialinėje politikoje, Valdas Adamkus buvo be galo aktyvus užsienio politikoje, taip, kaip ir įsivaizduočiau prezidentą aktyviai dirbant užsienio politikoje, o gal žemiau Rolando Pakso jau neisime.
Dar Algirdas Brazauskas.
Aš Algirdą Brazauską atsimenu kaip premjerą, o ne kaip prezidentą, tai man būtų sunku kalbėti apie tai.
Į EVT turėtų vykti Šimonytė
Paminėjote klausimą dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje, jūsų nuomone, tai reikėtų reglamentuoti įstatymu?
Aš manau, kad tą būtų galima išspręsti vadovų susitarimu. Jei taip neišsispręs, tai kelių, matyt, yra įvairių. Nuo įstatymo iki aiškinimosi Konstituciniame Teisme. Bet kuriuo atveju, tas klausimas turės būti kažkaip tai išspręstas anksčiau ar vėliau, šią ar kitą kadenciją. Dabar jis kilo dėl pandemijos, svarstomų klausimų, neišsispręs šią kadenciją, kitą kadenciją bus kitų klausimų, bus kita dauguma. Paklauskite bet kurio buvusio premjero, visi kelia tą patį klausimą, kažkaip nėra iki galo gerai.
Tai premjeras turėtų vykti?
Aš manyčiau, kad taip. Kitų šalių premjerai vyksta, Europos Vadovų Taryba turi labai stiprų partinį dėmenį. Pavyzdžiui, prieš Europos Vadovų Tarybas mūsų Europos liaudies partijos vadovai renkasi į atskirą posėdį, susiderina nuomones, aptaria visus klausimus ir Europos Vadovų Taryboje dalyvauja kaip blokas. Tai, kad mūsų prezidentas yra nepartinis, Europos Vadovų Taryboje yra minusas, jis neturi to papildomo mechanizmo.
Aš dirbau Andriaus Kubiliaus komandoje, tai, kadangi buvo labai geras santykis su Dalia Grybauskaite, tai jie buvo atradę mechanizmą, kaip tą padaryti. Andrius Kubilius nuvažiuodavo į tuos partinius vadovų pasitarimus, susiderindavo valstybės poziciją, tada suderindavo su Dalia Grybauskaite ir ji turėdavo sveiką, normalų atstovavimą. Bet tai buvo geras prezidentės ir premjero santykis, abiejų supratimas, kad tą reikia daryti. Prezidentė buvo patyrusi eurokratė ir suprato, kur yra tas galios balansas.
Dabar, man atrodo, mes kaip valstybė pralaimime. Todėl, aš manau, turėtų bent jau didesnėje dalyje atstovauti premjerė, nes tie klausimai labai dažnai yra vidaus politika. Artėja žemės ūkio klausimai, tai apie purkštukus prezidentas turės diskutuoti?
