Apie tai, ar „popieriniu tigru“ vadinama Vokietija iš tiesų silpnesnė už Lenkiją, kaip rodo ginkluotės statistika, ir ką reiškia „du obuoliai vienoje kišenėje“ , TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su atsargos majoru Dariumi Antanaičiu.
Vokietijos dienraštis „Welt“ paskelbė straipsnį, anot kurio, pasirodo, vokiečių brigada negalės padėti lietuviams gintis Rusijos užpuolimo atveju, nes turės laukti Bundestago (Vokietijos Federacinės Respublikos parlamento žemųjų rūmų) sprendimo ir leidimo kovoti. Kaip vertinate šią publikaciją ir kaip mums ją vertinti Lietuvoje, žinant, kad vokiečių brigada mums labai svarbi paspirtis?
Visų pirma, kiekvienoje demokratinėje valstybėje politikai sprendžia, ar kažkur dislokuoti kariuomenę, ar pradėti kovinius veiksmus. Politikai pradeda karus ir politikai baigia karus. Tik diktatūrinėse valstybėse tai gali daryti vienas žmogus – diktatorius arba chunta, kuri valdo kariuomenę – tą kariuomenės vadovybė gali nuspręsti kada panaudoti. Todėl tai yra absoliučiai normali praktika, kai šalies parlamentas sprendžia, kada, kur ir kaip panaudoti kariuomenę.
Taip pat ir NATO. Tam, kad 5 straipsnis būtų aktyvuotas, visi nariai turi prabalsuoti vienbalsiai – netgi viena valstybė turi veto teisę tam, kad jis nebūtų aktyvuotas. Todėl šitoje vietoje nieko naujo nebuvo pasakyta – tiesiog dar kartą konstatuota, kad kariuomenė yra pavaldi politikai.
Tačiau NATO gali aktyvuoti 5-ąjį straipsnį per keletą valandų. Tuo metu Vokietijos Bundestagas gali nesirengti dvi-tris dienas. Jeigu Lietuva bus užpulta savaitgalį, pavyzdžiui, penktadienio vakarą, tai vokiečių kariai lauks pirmadienio, kai Bundestagas susirinks ir balsuos, ar kaip?
Karo veiksmai nėra gaudynės ir slėpynės, jie turi tam tikrą eskalacijos požymį. Todėl Vokietijos brigados buvimas Lietuvoje yra labai svarbu, nes galime tiesiogiai dalintis žvalgybine informacija su Vokietijos kariuomene ir vyriausybe, kad būtų priimti atitinkami sprendimai.
Dažnai kalbame apie atgrasymą, kai augini raumenis pagal pavojų, kuris aplink tave. Pavyzdžiui, 2022 metais Rusija, prieš pradėdama aktyvius veiksmus Ukrainoje, eskalavo 10 mėnesių. Nekalbant apie tai, kad eskalavo problemą 8 metus.
1940 metais prieš užpuolant Lietuvą arba okupuojant ją, Rusija eskalavo situaciją 8 mėnesius. Prieš užpuolant Suomiją per Žiemos karą – 3 mėnesius, o Sakartvelą – 8 mėnesius. Todėl visą laiką prieš aktyvius karinius veiksmus yra eskalacija ir žvalgybiniai pajėgumai bei kontržvalgyba yra labai svarbi. Kaip ir NATO žvalgyba, ir pokalbiai prieš tai, prieš prasidedant kovos veiksmams yra svarbu, o ne po fakto.
Kitų valstybių kariniai kontingentai dislokuoti kitose šalyse yra užpuolami kartu su tomis valstybėmis. Neteko girdėti, kad visos pasaulio šalys turėtų rinktis parlamentą, ar tai būtų JAV, ar Prancūzijoje ir panašiai bei svarstyti, kaip dabar leisime savo kariams gintis. O Vokietijos atveju, pasirodo, tai yra norma, bet ar tikrai tai normalu?
Visų pirma, Vokietijos kariai bus kitoje valstybėje, konkrečiai, Lietuvos Respublikoje. Be jokios abejonės tam, kad Vokietijos karius panaudotumėme Lietuvoje, irgi yra tam tikrų saugiklių.
Pavyzdžiui, jeigu Vengrija, turinti teritorines pretenzijas Ukrainai, išprovokuotų karą su ja ir ukrainiečių kariuomenė įeitų į Vengriją. Ką mes palaikytumėme? Ar savo NATO sąjungininkę Vengriją, ar savo draugus Ukrainą? Arba jeigu Lenkijoje būtų išrinktas parlamentas, kuris nuspręstų, kad dabar Karaliaučius yra Lenkijos dalis ir pradėtų karą prieš jį tam, kad paskelbtų, jog tai yra naujoji Lenkija.
Vėlgi, nėra, kad automatu visos NATO valstybės prisijungtų arba Lietuvoje kas nors būtų išrinktas ir nuspręstų, kad mums reikia prijungti Gardiną. Tai vėlgi tas balsavimas parlamente, kada panaudoti kariuomenę, yra labai geras saugiklis nuo kvailų sprendimų, kai viena šalis bando įtraukti visą Aljansą į konfliktą.
Tačiau sutinkate, kad britų pajėgoms, pavyzdžiui, Estijoje nereikėtų laukti savo parlamento sprendimo kitaip nei vokiečių pajėgoms Lietuvoje?
Aš to nežinau, ar britams nereikės tokio pat įsakymo, nes, pavyzdžiui, ir britų karas prieš Argentiną, Folklando salose taip pat kėlė daug klausimų ir Prancūzijai, ir JAV, ar padėti britams. Kadangi iš pradžių reikia išsiaiškinti situaciją ir tik tada priimti sprendimą.
Ne taip seniai buvo paskelbta statistika, kurioje matyti, kad iki 1935 metų Lenkijos kariuomenės įsigijimai, haubicų, tankų, raketų paleidimo sistemų, ten tokia kolona statistikoje į dangų nutįsusi. Tuo metu šalia vokiečių ir prancūzų statistika atrodo, kaip nedidelės kuklios kolonėlės, labai šalia lenkų. Ar teisingai renkamės sąjungininką? Ar nėra taip, kad Vokietija liks popieriniu tigru, palyginus su kaimyne Lenkija?
Kariniai pajėgumai tiesiogiai priklauso nuo ekonomikos. Vokietijoje yra stipriausia ekonomika Europoje ir viena stipriausių pasaulyje. Todėl, jeigu renkiesi draugą, geriau rinktis turtingą ir stiprų.
Kalbant apie Lenkiją, ar mes nesam su jais, tai Lenkija ir Baltijos valstybės yra tas pats regionas. Tam, kad rusai pradėtų karą prieš Baltijos valstybes arba, pavyzdžiui, prieš Lietuvą, jie turės įsivelti į karą su Lenkija. Todėl, jeigu mes kišenėje turime du obuolius, ir perkelsime iš vienos į kitą, vis tiek turėsime du. Taigi, Lenkijos pajėgumo stiprinimas Lietuvoje, regione to pajėgumo nesustiprins – tiktai bus perskirstyta tai, ką turime.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
