Už maždaug 330 eurų per mėnesį F. Kögleris gyvena 33 kvadratinių metrų vieno miegamojo bute, kuris yra įrengtas 20-ame amžiuje 4 dešimtmetyje pastatytame socialiniame daugiabutyje, esančiame į pietus nuo istorinio miesto centro.
Vyras pasakoja, kad dėl didelio kiemo, jo butas yra šviesus, o netoliese esanti metro stotis leidžia vos per 20 minučių nuvykti į miesto centrą. Jo nuomos sutartis neturi galiojimo termino, taigi joks savininkas negali staiga liepti vyrui išsikraustyti arba netikėtai pakelti nuomos kainos.
„Tikriausiai neliksiu čia visą savo gyvenimą, nes, nors vieno kambario buto man pilnai užtenka, čia tikrai nebus pakankamai vietos, jeigu sukursiu šeimą. Bet tai būtų vienintelė priežastis, kodėl norėčiau išsikraustyti“, – sakė vyras.
F. Köglerio situacija tikrai nėra būdinga tik Vienai, kur socialinis būstas yra skiriamas ne tik nepasiturintiems. Daugiau nei 60 proc. iš 1,8 mln. miesto gyventojų gyvena subsidijuojamuose namuose, o beveik pusę nekilnojamo būsto rinkos čia sudaro miestui priklausantys butai arba kooperatiniai daugiabučiai.
„Socialinio būsto politika Vienoje buvo suformuota dėl politinio sutarimo, kad būstas yra prigimtinė žmogaus teisė“, – „Politico“ aiškino Vienos mero pavaduotoja Kathrina Gaal. Ji taip pat pridūrė, kad šios miesto misijos įgyvendinimą labai palengvino pasiryžimas per pastarąjį šimtmetį pastatytų socialinių būstų nuosavybę išlaikyti viešajame sektoriuje.
„Mes primygtinai reikalavome neprivatizuoti socialinio būsto 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose, kai kiti miestai noriai pardavinėjo savo savivaldybių turėtus būsto projektus, – sakė K. Gaal. – Šiandien, labiau nei bet kada anksčiau, matome, kad ši strategija pasiteisino, nes kai butai yra privatizuojami, miestas turi labai nedaug galios reguliuojant nuomos kainas.“
Tačiau Vienoje veikiančios sistemos sėkmė priklauso ne tik nuo savivaldybei priklausančių butų skaičiaus bei mažesnių nuomos kainų, bet ir nuo šių pastatų estetinės vertės. Šie pastatai yra pakankamai gražūs, kad galėtų pritraukti viduriniosios klasės atstovus, o tai padėjo išvengti šių pastatų virsmo į socialinius getus.
Miesto gyventojų galimybė gauti kokybišką ir prieinamą būstą padėjo iškelti Vieną į labiausiai gyventi pritaikytų pasaulio miestų topų viršūnę bei pavertė ją pavyzdžiu, kuriuo būtų galima sekti visoje Europos Sąjungoje.
Milane įsikūrusios grupės „Fondazione Housing Sociale“ vykdomoji direktorė Giordana Ferri sakė, kad tokių miestų kaip Lionas, Barselona ir Lisabona vadovai dabar bando pritaikyti tam tikrus Vienos modelio elementus, siekdami sumažinti stigmą, susijusią su socialinio būsto projektais.
„Esu dėkingas, kad turiu šį butą, – sakė F. Kögleris, – Tačiau kartu jo šiek tiek nevertinu. Čia, Vienoje, mūsų socialinio būsto sistema daugeliui žmonių yra įprastas dalykas, todėl mes kartais pamirštame, kad ji, iš tiesų, yra ypatinga.“
Radikali Viena
Vienos socialinio būsto sistemos sėkmė yra susijusi su šio miesto unikalia istorija ir jau ne vieną dešimtmetį vyraujančiu santykiniu politiniu stabilumu.
Socialdemokratų partija pirmuosius savo rinkimus Vienoje laimėjo 1919 m., pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir žlugus Austrijos-Vengrijos imperijai. Išskyrus laikotarpį, kai jos veikla buvo sustabdyta nuo ketvirtojo dešimtmečio iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, ši partija valdo šį miestą nuo pirmųjų savo laimėtų rinkimų.
Per taip vadinamąjį raudonąjį periodą, kuris truko iki 1934 m., Socialdemokratų partija pavertė socialinį būstą savo svarbiausiu prioritetu ir sutelkė daug pastangų, siekiant užtikrinti kokybišką būstą tūkstančiams pramonės darbuotojų ir pabėgėlių, kurie tuo metu gyveno už miesto ribų plytėjusiuose lūšnynuose.
Eve Blau, Harvardo universiteto Rusijos ir Eurazijos studijų centro direktorė ir Vienos socialinio būsto ekspertė pasakojo, kad šis projektas buvo vienas iš „municipalinio socializmo“ punktų, kuris siekė daugiau ne tik suteikti gyventojams pastogę, bet ir sukurti teisingesnę visuomenę.
Nors Vienos socialinis būstas buvo statomas nepasiturintiems, šie pastatai netapo getais: pavadinti Karlo Marxo ar italų antifašisto Giacomo Matteotti vardais, šie pastatai buvo suprojektuoti taip, kad niekuo nesiskirtų nuo namų, kuriuose gyveno miesto buržuazija. Net ir didžiausi daugiabučiai, kuriuose buvo įmanoma apgyvendinti daugiau nei 1 400 asmenų, turėjo skulptūras ir kitus dekoratyvinius elementus.
Šie pastatai taip pat buvo kruopščiai integruojami į miesto aplinką. Kaip pasakojo E. Blau, atviri jų kiemai tuo metu buvo laikomi revoliuciniais, nes jie panaikino atskirtį tarp gatvių ir privačių vidinių sodų. Šiuose kompleksuose taip pat buvo įrengiamos klinikos, parduotuvės, vaikų darželiai ir net miesto pirmosios viešosios bibliotekos.
Visa tai buvo skirta: „Ne tik žmonėms, kurie ten gyveno, bet ir didesnei bendruomenei“, – tikino E. Blau.
Šie pastatai greitai išpopuliarėjo tarp miesto darbuotojų klasės ir net tarp kai kurių Austrijos pramoninkų, kurie suprato, kad nedidelė nuoma leistų jiems mokėti mažesnius atlyginimus, o taip būtų galima dar labiau sumažinti gamybos kaštus. Tiesa, jie sukėlė nemažai viduriniosios klasės pasipiktinimo, kurie skundėsi, jog ši schema buvo įgyvendinta „apmokestinant praktiškai viską“, pasakojo E. Blau.
Net jeigu kiti miestai ir galėjo pasimokyti iš Austrijos sostinės požiūrio, dauguma kitų šalių nebuvo pasirengusios jo priimti – Vienoje veikęs modelis buvo laikomas pernelyg radikaliu.
Kai po Antrojo pasaulinio karo žmonės pradėjo masiškai keltis iš kaimų į miestus, dauguma savivaldybių susidūrė su dideliu spaudimu kuo greičiau aprūpinti miestiečius pigiu būstu, sakė G. Ferri iš „Fondazione Housing Sociale“.
Šie reikalavimai sutapo su naujomis miestų planavimo tendencijomis, kurias įkvėpė Šveicarų-Prancūzų architektas Le Corbusier.
Priešingai nei Vienoje, daugumoje Europos miestų socialinis būstas nebūdavo įterpiamas į jau egzistuojančius rajonus. Verčiau, tokie pastatai buvo statomi už miesto ribų, taip atskiriant jų gyventojus. Ir kadangi prioritetas buvo teikiamas kuo mažesnei statybų kainai, buvo skiriama mažai dėmesio šių namų grožiui. Dėl to, tie, kurie galiausiai galėjo sau leisti persikelti kitur, tai padarė, palikdami šiuos rajonus, kurie iš lėto tapo varguomenės kvartalais.
Bandydami pagerinti socialinio būsto reputaciją 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose, kai kurie miestai pasamdė žinomiausius architektus grandioziniams projektams įgyvendinti. Tačiau šios pastangos paprastai nepasiteisindavo: ne dėl neįprastų architektūrinių sprendimų, o dėl to, kad tai neišsprendė gilesnių gyventojų integravimo į platesnę visuomenę ir miestą problemų, – teigė G. Ferri.
Štai, pavyzdžiui, Paryžiaus priemiestyje esantis Noisy-le-Grand socialinio būsto projektas, kurį suprojektavo ispanų architektas Ricardo Bofill, yra žinomas ne kaip patraukli vieta gyventi, o kaip filmavimo aikštelė distopiniams filmams. Čia buvo filmuota ir milijardo dolerių vertės „Bado žaidynių“ franšizė.
Pritaikyti ateičiai
Vienos socialinis būstas sugebėjo išvengti stigmos, kuri vyrauja kitur. Taip nutiko iš dalies todėl, kad miestas laikėsi savo pirminio įsipareigojimo teikti pirmenybę būsto kokybei ir įperkamumui.
Vieninteliai reikalavimai norint gauti socialinį būstą yra: neviršyti gaunamų pajamų ribos, kuri yra tokia didelė, jog jos neviršija 75 proc. gyventojų, ir mieste gyventi jau bent dvejus metus. Tai reiškia, kad čia gyvena įvairiausios kilmės žmonės, o šios grupės nėra kaip nors atskiriamos.
Nėra ir didelės konkurencijos gauti šį būstą. Miesto valdžia įsigyja žemę ir vysto naujus projektus iš tam skirto turto fondo, o priimti specialūs teisės aktai užtikrina žemą nekilnojamo turto vertę.
Siekiant užtikrinti kokybę, miestas reikalauja, kad kiekvienas naujas projektas būtų patvirtintas ekspertų komisijos. Užuot rinkęsi pigiausius projektus, pasiūlymai yra svarstomi remiantis „aiškiai apibrėžtais kokybės kriterijais, tokiais kaip taupumas, socialinis tvarumas, ekologija ir architektūrinė vertė“, aiškina mero pavaduotoja K. Gaal.
Kaip sakė K. Gaal, didžiausias miesto iššūkis dabar yra neatsilikti nuo piliečių poreikių ir reaguoti į gyventojų skaičiaus augimą, demografinius pokyčius ir naują gyvenimo būdą. Jie taip pat turi užtikrinti, kad senesni pastatai, tarp kurių yra ir namų, pastatytų seniau nei prieš šimtmetį, liktų saugūs gyventi ir būtų atnaujinami pagal Europos energijos vartojimo efektyvumo standartus.
Tačiau nepaisant jo amžiaus, Vienos šimto metų senumo modelio vertybės ir principai toliau daro įtaką socialinio būsto ateičiai kituose Europos miestuose, ypač Helsinkyje, kurio savivaldybei priklauso apie 64 000 socialinių būstų.
Kaip sakė Helsinkio vyriausia plėtros planuotoja Elina Eskelä: „Helsinkiui priklauso apie 17 proc. visų miesto pastatų ir šis miestas yra didžiausias nuomotojas visoje Suomijoje.“
Nors dauguma šių pastatų buvo pastatyti jau po Antrojo pasaulinio karo, kai pagrindinis tikslas buvo pigios ir kuo greitesnės statybos, naujuose projektuose pirmenybė yra teikiama vertybėms, būdingoms Vienos modeliui: estetikai, kokybiškoms medžiagoms ir socialinei įvairovei.
„Miesto pakrantėje investavome į pastatus, kurie yra tokie pat patrauklūs, kaip ir šalia stovintys gana prabangūs namai. Mes taip pat įgyvendiname mišraus socialinio būsto politiką, kuri užtikrina, kad kiekviename rajone gyventų įvairūs nuomininkai, – pasakojo E. Eskelä. – Tavo pašto kodas neturėtų nulemti tavo galimybių.“
„Galiausiai, mes kalbame ne tik apie būstą, – sakė Harvardo mokslininkė E. Blau, – taip žmonėms yra suteikiama teisė ir į patį miestą.“
