Zenonas nesiskundžia nei per menku valdžios dėmesiu, nei blogu gyvenimu. Vyriškis gyvena vienas atokiame vienkiemyje kartu su gyvūnais ir vargo nemato. Tiesa, visgi jis prasitaria, kad senatvėje būtų gerai pačią susirasti.
Atokus vienkiemis
Ponas Zenonas gimė ir augo ten, kur ir dabar gyvena – atokiame Kėdainių rajono vienkiemyje – Krakių seniūnijos Užvarčių kaime.
Šis kaimas labiau žinomas dėl jo pašonėje įkurto Skinderiškio parko.
58-erių metų vyras gyvenimu kaime nesiskundžia. Jis augina daug avių, vištų, žąsų, ančių.
Turi vyriškis ir keletą šunų, kačių bei du arklius – Žabą ir Bijūną. Šie ir yra Zenono viso gyvenimo pagalbininkai, mat vyras be arklių – kaip be rankų.
Jis su arkliais ir keliauja, ir visus ūkio darbus nudirba. Arkliai yra vyro pagalbininkai ne tik vasarą, bet ir žiemą. Žiemą vyriškis įsikinkęs arklius net kelius valo.
Speciali technika
„Turiu susimeistravęs tokį padargą, kurį tempia arkliai ir jis valo sniegą.
Padargas gan paprastas – iš medžio, metalo, grandinių.
Sumeistravau tokias roges, prikabinau buldozerį ir gatava. Ir sau kelią nuvalau, ir vienintelei kaimynei, kurią turiu.
Šiuo padargu naudojuosi daugybę metų, jis niekad nepaveda. Puikiausiai valo kelią.
Tiesa, man kelio tenka per laukus nusivalyti apie kilometrą, visur kitur nuvalo seniūnija su savo traktoriumi“, – pasakoja vyriškis.
Arkliams nesunku
Vyriškis, paklaustas ar arkliams nesunku tempti tokį padargą, papurto galvą ir pradeda dėstyti gyvenimo tiesas.
„Arklys yra beveik geriausias žmogaus draugas. Po šuns.
Su arkliu galima viską nuveikti.
Aš vasarą daržus pasisodinu, laukus pasėju su arklio traukiamais, dar tėvukų paliktais padargais. Rudenį derlių nuimu, šieną susivežu su arkliais.
Žiemą jie sniegą valo, su jais keliauju iki parduotuvės.
Man arkliai yra visas gyvenimas, be jų gyvenimo neįsivaizduoju, tiesiog negalėčiau gyventi šiame atokiame vienkiemyje kitaip“, – paaiškina Zenonas.
Nudirba visus darbus
Vyriškis dėsto, kad arklių padedamas atlieka visus ūkio darbus. Jo kieme yra net kelios dešimtys įvairiausių senovinių padargų, kurie skirti dirbti būtent su arkliais.
„Aš į sodybą akmenis susivežiau arklių traukiamu vežimu. Niekas tuo netikėjo.
Didžiuliai rieduliai į mano sodybą buvo atridenti taip pat arklių bei specialių padargų pagalba.
Akmenimis pasipuošiau savo sodybą. Man gražu. O daugiau niekas juk ir nemato“, – atvirauja vienišius.
Tikri broliai
Zenonas labai myli savo arklius. Jis apie juos pasakoja kaip apie geriausius draugus.
Ir plika akimi matyti, kad Zenono arkliai gražiai nuaugę, gerai įmitę.
„Žabas ir Bijūnas yra broliai. Vienam penkiolika metų, kitam – penki. Šie vyrukai puikiai sutaria.
Arkliai gerai išauklėti, manęs klauso. Jie žino, kad yra mano draugai.
Jie žino, kad aš juos prižiūriu, juos maitinu, kad aš jiems geras.
Šiaip myliu aš visus gyvūnus, myliu gamtą, tik meilė baigiasi kai kokia žąselė atsiduria puode. Na, bet juk toks gyvenimas“, – juokiasi vyriškis.
Gyventi liūdnoka
Zenonas atvirauja, kad gyventi atokiame vienkiemyje nors ir yra labai malonu, bet liūdnoka, mat nėra su kuo bendrauti.
„Turiu telefoną, turiu vieną aštuoniasdešimtmetę kaimynę. Ir viskas.
Na, ir pilną sodybą įvairiausių gyvūnų.
Liūdnoka šiaip, bet aš čia gimęs, čia augęs, čia ir mirsiu. Čia yra mano tėvelių sodyba. Niekur iš čia keliauti nesiruošiu. Nebent su karstu išveš“, – dėsto Užvarčių kaimo gyventojas.
Ieško pačios
Tiesa, visgi pokalbio pabaigoje vyriškis prasitaria, kad senatvėje būtų gerai pačią susirasti, mat vienam gyventi nuobodu.
„Man 58 metai. Moku visus ūkio darbus nudirbti, esu darbštus. Manau, kad esu neblogas žmogus.
Būtų gerai susirasti pačią. Ne jauną, bet ir ne seną. Na, vidutinę.
Svarbiausia, kad darbšti būtų ir daržus mokėtų prižiūrėti. Mokėtų ūkio darbus dirbti. Dviese juk darbuotis būtų linksmiau.
Gyvenimas čia beveik kaip rojuje, tai ko gi tuo rojumi nepasidalinti su geru žmogumi“, – porina linksmai nusiteikęs Z. Kišonas.
Straipsnio autorius – Dimitrijus Kuprijanovas
