Būtent taip šį terminą apibrėžia tarptautiniai šaltiniai, ir netikiu, kad mūsų profesoriai to nežinotų. Lietuvoje gi jis dažnai naudojamas tiesiog kaip patogus būdas diskredituoti tuos, kuriuos nori diskredituoti. Bet ar oligarchija yra tada, kai milijardinė investicija stabdoma dėl elektros kabelio? Kai statybų leidimai stringa biurokratijoje, o projektų paraiškos keliauja tiesiai į stalčių? Kai verslas moka vienas didžiausių elektros kainų regione, o darbo vietas kuria už brangiausiai Europoje pasiskolintus pinigus? Jei tai – „oligarchija“, ji labai keista. Greičiau tai – bandymas visus, kurie kelia nepatogius klausimus, paversti priešais. Tai sena taktika: skaldyk ir valdyk. Bet ji neveikia, kai visuomenė renkasi argumentus, o ne lozungus. Dar pavojingiau, kai skleidžiamas sąmoningas melas. Komentare, skirtame demaskuoti baisius oligarchus, plačiai kartojamas teiginys, kad verslas neva palaiko cukraus ir draudimo mokesčius. Tai – atviras melas. Nė viena pagrindinė verslo organizacija šių mokesčių nepalaikė. Priešingai – kritikavo jų turinį, paskirtį, administravimą ir socialinį regresyvumą. Šie mokesčiai buvo pristatyti be konsultacijų, be analizės, be skaidrumo. Verslas ne kartą aiškiai pasakė: tai nėra nei sveikatos politika, nei fiskalinė strategija. Tai – sumesti sprendimai be poveikio vertinimų. Jovalas. Tad kai kas nors sako, kad „verslas palaiko cukraus mokestį“ – sąmoningai meluoja. Tikrai ne todėl, kad klysta. O todėl, kad nori kiršinti. Kai diskusija tampa kaltinimų aikštele, pametame esmę – kaip užtikrinti saugumą, išlaikyti ekonominį stabilumą ir neprarasti to, ką Lietuva sunkiai pasiekė. Pelno mokestis Lietuvoje nėra mažas. Oficialiai – 15 proc., bet realiai – iki 27,75 proc., kai įskaičiuojamas ir 15 proc. mokestis nuo dividendų. Daugelis ES šalių dividendus apmokestina švelniau arba visai neapmokestina.
Apskritai pelno mokesčio didinimas, kai jis jau antras per porą metų, siunčia aiškų signalą: šioje šalyje įsivyrauja mokestinis nestabilumas. Kapitalas nebėga nuo didelio patrioto (šalies saugumas nepaprastai svarbi dedamoji), bet jis bėga nuo nenuspėjamumo, dažnų taisyklių keitimų ir nuvertinto pasitikėjimo. Nuo šalies, kuri negali pasiūlyti investuotojui darbuotojų. Nes ir pajamų apmokestinimas demonstruoja visus nestabilumo požymius. Verslui siūloma susitaikyti su tuo, kad teks susimokėti. Bet čia turbūt svarbiausias klausimas – už ką. Už nepamatuotus politikų pažadus? Už gerovės darbotvarkę, kuri šiuo metu niekaip nedera su geopolitiniais iššūkiais? Ar už gynybą ir tvarų krašto apsaugos stiprinimą. Už tai, kas padeda užtikrinti ir valstybės saugumą, ir jos pajamas ne trumpam, o ilgam?
Kodėl apskritai priešinamas ekonomikos augimas ir valstybės saugumas? Šitas priešinimas daro mums nepataisomą žalą. Drąsiai sakau – jis antivalstybinis.
Progresiniai mokesčiai skamba gražiai – bet Lietuvoje graži retorika dažnai slepia silpną aritmetiką. Kai gynybai reikia 600 mln., bet reforma duoda tik 200 mln., tai – ne planas, o iliuzija. Ir net jei ateityje poreikis dar augs – tuo svarbiau turėti veikiančią, tvarią sistemą, kuri remiasi ne chaotišku didinimu, o aiškia logika. Priešas už vartų, o mes taisome lėktuvo variklį skrydžio metu.
Yra paprastas kelias. PVM – nors regresyvus – yra vienas mažiausiai žalingų ekonomikos augimui mokesčių. Daugelyje šalių jis yra didesnis nei Lietuvoje: Estijoje – 22 proc., Lenkijoje – 23 proc., Švedijoje – 25 proc. Be to, PVM yra skaidrus, lengvai administruojamas, mažiau iškraipantis verslo sprendimus. Jo regresyvumą galima taisyti lengvatomis. Taip, jos gali smarkiai kirsti per efektyvumą, todėl svarbu, kad jos būtų tikslingos ir ekonomiškai pagrįstos. Nes dažniausiai jų nauda nukeliauja ne į tą kišenę. Kokia mokesčių sistema iš tiesų patraukli tiek vietiniam, tiek užsienio investuotojui? Proporcinė sistema. Estijoje – iki pastarųjų metų nesėkmingos reformos – veikė viena geriausių mokesčių sistemų pasaulyje pagal „Tax Foundation“ reitingą. Reinvestuojamas pelnas neapmokestinamas, mokesčių architektūra – aiški, pastovi. Rezultatas – iki ekonomikos nuosmukio Estija surinkdavo daugiau pelno mokesčio vienam gyventojui nei JAV. O investicijos į materialųjį turtą siekia 26,1 proc. BVP (Lietuvoje – tik 22,6 proc.). Tai nėra atsitiktinumas. Tai pasitikėjimo rezultatas. Šiandien Estija, nutolusi nuo savo stabilios sistemos, jau patiria recesiją. Klausimas – ar Lietuva ruošiasi kartoti Estijos klaidas, tik taip ir nepajutusi Estijos turėtų privalumų? Gynyba kainuoja. Bet dabartinėje situacijoje niekas nekainuoja labiau nei investicijų praradimas, pasitikėjimo žlugimas ir verslo nusivylimas. Už socialines išmokas amunicijos nenusipirksime. Turėsime augančią ekonomiką – turėsime stiprią gynybą, ir gins mus ne tik surenkami mokesčiai, bet ir investuotojų pasitikėjimas. Taip, regresiniai mokesčiai paliečia ir mažiausias pajamas gaunančius. Bet ar verta meluoti, kad turtingieji nuo jų apsisaugo? Jie taip pat perka, vartoja, moka. Ir jų šeimos – kaip ir visų – priklauso nuo stabilios valstybės. Be to, socialinio teisingumo tikslai siekiami per paramą, kompensacijas, tikslines išmokas, o ne per mokesčių logikos griovimą. Nes ilgainiui tai atsisuka būtent prieš mažiausiai uždirbančius ir lengviausiai atleidžiamus. Tikrai toks tikslas? Lietuva per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo sumažinti skurdo riziką nuo 29,4 proc iki 24,3 proc. Tai vienas sparčiausių progresų ES. Geriau pavyko tik Rumunijai, Bulgarijai ir Latvijai. Tai kodėl dabar siūloma iš pagrindų keisti sistemą, kuri, akivaizdu, veikia? Mokesčiai turi būti ne bausmė, o priemonė kurti ateitį. Kai kurie šiandien siūlomi sprendimai atrodo ne kaip investicija į ateitį, o kaip emocinis atsakas į politinį spaudimą „kažkaip kurti teisingumą“. Tokie sprendimai neturi ilgaamžės logikos, jie tik griauna pasitikėjimą. Reikia mažiau mitų. Daugiau realybės. Ir daugiau drąsos ne ieškoti priešų – o ieškoti sprendimų. Verslas – ne oligarchas. Verslas – partneris, kuris šiandien stovi ne už tvoros, o vienoje barikadų pusėje. Ir jei norime atlaikyti spaudimą – mums reikia ne kaltų, o sprendimų. Ne mitų, o faktų. Ne piktybiško kiršinimo – o bendrystės. Gynybos finansavimas neprieštarauja ekonomikos auginimui. Verslininkas ir patriotas nėra antipodai, tai dažniausiai tie patys žmonės. Tiesiog turintys drąsos pasakyti, kad į mūšio lauką ruošiamės joti blizgančiai šarvais, bet ant šlubo žirgo.
Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.
