„Kalbėję apie kalbėjimosi kultūrą, pasvertus sprendimus ir kitas politines gėrybes, nauji valdantieji tiesiog blefavo. Jie blefavo kalbėdami apie turimus pandemijos suvaldymo planus ir daugelį kitų dalykų.
Vakar plenariniame posėdyje svarstant jau eilinį farmakotechnikų veiklos reglamentavimo atidėjimą buvo pasiektas demagogijos rekordas. Kolega Eugenijus Gentvilas net nevyniodamas į vatą vaistininko veiklą prilygino tiesiog verslui, o farmakotechnikus ragino kuo greičiau tiesiog pervadinti vaistininkais. Super!“ – rašė jis savo socialinio tinklo paskyroje.
Remiantis tokia logika jis tuomet siūlė galbūt ir slaugytojus pervadinti gydytojais, kurių regione trūksta:
„O gal regionuose, kur trūksta gydytojų, slaugytojas pervadinkim gydytojomis ir viskas išsispręs. Joms ir algą paprastai moka mažesnę nei gydytojui, tai tuo pačiu ir sutaupysite.
Šita demagogija paneigia visą aukštojo sveikatos mokslo logiką, nes ištrina bet kokias ribas tarp profesijų ir kompetencijų, kelia grėsmę pacientų saugumui ir uždaro visas duris komandų atsiradimui ir farmakologinių paslaugų (vakcinacijos ir kt.) plėtrai vaistinėse. Eilinį kartą pasakoma, kad regionų gyventojai nenusipelno sveikatos paslaugų kokybės.
Kaip ir sakiau, atėjom į tamsos, mokslo neigimo ir stagnacijos laikus“, – dėstė jis.
Pasidalino vaistininkų atstovų laišku
Be kita ko, pridurdamas, kad tai ne tik jo nuomonė, parlamentaras kartu pasidalino gautu vaistininkų bendruomenės atstovo – Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininko Žydrūno Mineikio – laišku:
„Gerbiami seimo nariai, ar ir toliau bus naikinama vaistininkystė?
Susidaro įspūdis, kad laisvoje Lietuvoje vaistininkai tėra tik labai didelė kliūtis verslininkams vykdyti vaistinių veiklą. Siekis, kad vaistinėje dirbtų pilnavertė komanda – vaistininkas ir farmakotechnikas, tampa niekinis. Toliau bus skatinama regionų atskirtis , nes darbdaviams nebus jokios paskatos įdarbinti vaistininką.
Netinklinių vaistinių Lietuvoje praktiškai nebėra, jei siekiama išsaugoti mažų kaimeliu vaistines, kodėl tai neatsispindi įstatymo pakeitime. Manome, kad tokie įstatymo pakeitimai leis darbdaviams ir toliau didinti darbo krūvį vaistinių darbuotojams vis labiau mažinant etatų skaičių vaistinėje. Tokie įstatymo pakeitimai nenaudingi nei farmakotechnikams, nei vaistininkams. Tai tik galimybė darbdaviams manipuliuoti įstatymo nuostatomis.
Sutikite, kad turėdami pasirinkimą ir vaistininkas ir farmakotechnikas dirbtų kartu visą vaistinės darbo laiką, o ne po vieną, kaip yra dabar.
Ar buvo atlikta analizė, kiek mažesnių vaistinių visoje Lietuvoje ( ne regionuose ) turi tik vieną ar du etatus, o darbą vykdo visą savaitę. Tad aišku, kad tinklai pasinaudos įstatymo nuostatomis ir toliau mažins etatų skaičių vaistinėse, taip didindami darbo krūvį ir stresą darbe.
Matant kaip formuojama farmacijos strategiją kyla klausimas, kam jauniems žmonėms studijuoti brangia vaistininko specialybę, jei tikėtina greitai Lietuvoje reikės tik farmakotechnikų, po viena dirbančių vaistinėse ir vieno ar dviejų vaistininkų vykdančių nuotolinę priežiūrą.
Priėmus įstatymo pakeitimą vaistinėje visą laiką be jokios priežiūros galės dirbti farmakotechnikai, kurie įgijo išsilavinimą iki 2006 m. birželio 22 d. Jeigu šie darbuotojai nepersikvalifikavo į vaistininko padėjėjus, ar jie turi profesinio bakalauro išsilavinimą?
Skubiai teikiami įstatymo pakeitimai, neatlikus jokių konsultacijų su socialiniai partneriai ir visomis suinteresuotomis šalimis kelia labai daug klausimų. Siekis padėti farmakotechnikam nublanksta, ar tikrai tikslas yra padėti darbuotojui?"
Farmakotechnikai nuogąstauja neteksiantys darbo
Portalas tv3.lt savo ruožtu dalinasi gaunu farmakotechnikės iš Joniškio Elvyros Renandros laišku:
„Nauji metai man šiemet nebus džiugi šventė. Ne tik dėl karantino suvaržymų ar didžiulio susirgusiųjų COVID-19 infekcijas skaičiaus. Nuo sausio 1 d. aš liksiu be darbo. Nebegalėsiu dirbti toje vaistinėje, kurioje pradirbau daugiau nei 20 metų. Ir aš ne viena – toks likimas laukia mano kolegų iš kitų šalies regionų.
Po 30 metų darbo nebegalėsiu dirbti farmakotechnike vaistinėje be fizinės vaistininko priežiūros. Iki šiol pakakdavo su vaistininku pasikonsultuoti nuotoliniu būdu – tai mano darbo kokybei visiškai nekenkė. Nesuprantu, kaip per tiek metų galėjo suprastėti mano kvalifikacija, kai licenciją tenka atsinaujinti kas 5 metus. Negi nebepakanka mano turimų kompetencijų tęsti veiklą, kuria užsiėmiau visą gyvenimą? Nesu sulaukusi jokių nusiskundimų – nei iš pacientų, nei iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos.
Visoje Lietuvoje mūsų kartos farmakotechnikų, kuriems apie 60 metų, yra keli šimtai. Įsivaizduokite, koks skaudus smūgis žmonėms, esantiems netoli pensijos, būti paprasčiausiai išmestiems į gatvę. Aš gyvenu mažame miestelyje. Būdama tokio amžiaus aš darbo nebesusirasiu. Teks registruotis į Užimtumo tarnybą, kai galėčiau ir toliau dirbti pagal savo turimą kvalifikaciją.
Sveikatos apsaugos ministerija mūsų klausia, tai kodėl mes nepasirinkome išlyginamųjų studijų ir neįgijome magistro laipsnio. Žinoma, tai buvo geras variantas, gyvenantiems Vilniuje ar Kaune, kur šalia universitetai, o darbas dideliame tinklinės vaistinės kolektyve. Supraskite mano situaciją. Gyvenu Joniškyje – Kaunas už daugiau nei 200 km. Visą gyvenimą dirbu viena, nėra kam manęs pavaduoti. Jei būčiau išvykusi studijuoti, tai būčiau likusi be algos, o tokios studijos kainuoja kelis tūkstančius. Be to, šeiminė padėtis taip pat neleido persikvalifikuoti – be verslo dar rūpinausi ir nepilnamete dukra. Teorinė galimybė stoti į vaistininkų gretas buvo suteikta, tačiau praktiškai to įgyvendinti nebuvo įmanoma.
Kuo didesnis vaistinių pasirinkimas, tuo geriau gyventojams. Ypač dabar, kai į gydymo įstaigas neįmanoma patekti dėl pandemijos. Vietiniai labai mėgsta mūsų vaistinę. Ji maža, jauki, niekada nėra didelių eilių. Galiu pacientą geriau aptarnauti, suteikti jam geresnę farmacinę paslaugą, nes turiu tam daugiau laiko. Be to, klientams konsultuotis yra kur kas maloniau, kai už nugaros nestovi kiti žmonės, taip jie gauna daugiau privatumo. Deja, visa tai reikės pamiršti, nes dėl pakeisto Farmacijos įstatymo turėsime likviduoti mažąsias vaistinės ir labiausiai nukentės regionai. Nesuprantu, kokia to nauda valstybei?
Aš esu už tai, kad liktų galioti dabartinė tvarka – nuotolinė vaistininko priežiūra. Arba bent jau pratęstų pereinamąjį laikotarpį – leistų senosios kartos farmakotechnikams išeiti į pensiją, atsižvelgtų į jų stažą.
Girdėjau, kad žadama pusmečiui nukelti įstatymo pataisų įsigaliojimą. Tačiau tas pusmetis problemos neišspręs ir situacijos nepakeis. Tikrai per pusmetį valstybė neparuoš tiek vaistininkų, kiek reikia norint išsaugoti regionų vaistines. Be to, koks ką tik iš universiteto išėjęs jaunas specialistas norės važiuoti į provinciją dirbti. Ypatingai dabar, kai vaistininkų trūksta ir didžiuosiuose miestuose, ir tinklinėse vaistinėse. Pusmečio nepakaks ir psichologiškai susitaikyti su darbo netekimu – ši neadekvatus terminas verčiau primena kankinimą.
Vienintelis teorinis būdas išsaugoti vaistinę – pasisamdyti vaistininką. Jei noriu dirbti nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro, reikėtų netgi dviejų. Mūsų vaistinės apyvarta nėra tokia didelė, kad galėtume išlaikyti du vaistininkus, o ir jų pačių trūksta. Absurdiškiausia šitoje situacijoje yra tai, kad valstybė leidžia kolegijoms ir toliau ruošti farmakotechnikus be galimybės persikvalifikuoti. Nesuprantu, kam. Juk šiuo metu akivaizdžiai viskas daroma, kad ši profesija paprasčiausiai išnyktų.“
