Rugsėjį Saulius Skvernelis paskelbė buriantis naują frakciją ir taip iš esmės suskaldė ir taip sunkiai tuo metu susivienijusią opoziciją. Kaip žinia, pavasarį Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kurios gretose tuo metu dar buvo ir S. Skvernelis, ir Darbo partijos frakcija susibūrė bendram darbui opozicijoje.
Tačiau S. Skverneliui atgnybus nemažai valstiečių galvų, opozicinei koalicijai pritrūko narių. Seimo statutas numato, kad tam, jog galėtų formuoti opozicinių frakcijų koaliciją, turi susiburti ne mažiau nei pusė opozicijai priklausančių parlamentarų.
Matematika – ne jų pusėje
Šiuo metu opozicijoje veikia penkios politinės jėgos – valstiečiai, „darbiečiai“, Lietuvos regionų frakcija, Demokratų frakcija „Vadan Lietuvos“ bei Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija. Kartu jose iš viso dirba 67 Seimo nariai.
Norint susivienyti į opozicinių frakcijų koaliciją, kuri taip pat galėtų išsirinkti ir opozicijos lyderį, turėtų susiburti 34 Seimo nariai. Ir bent kol kas nepanašu, kad tokia sąjunga šioje kadencijoje įmanoma.
Pirmiausiai, LSDP, kuriai priklauso reikšminga dalis opozicionierių – 13, – nors ir palaiko neformalų opozicinių jėgų bendradarbiavimą, neketina jo įforminti ir pasirašyti jokio susitarimo.
Taip pat mažai tikėtina, kad bursis dvi susipykusios jėgos – valstiečiai ir „demokratai“, kurie kartu galėtų suburti 36 Seimo narius.
Spalį Regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis užsiminė apie galimybę vienytis kartu su „darbiečiais“ ir valstiečiais. Bet problema kyla dėl to, kad jau žymiai anksčiau Darbo partijos taryba nusprendė, kad „darbiečių“ frakcija Seime neturėtų bendradarbiauti su Regionų frakcija.
Valstiečiai neatmeta galimybės vienytis su „darbiečiais“, bet kartu jų gretos būtų per kuklios koalicijai – šios dvi partijos vienytų tik 32 Seimo narius.
Socdemai tylės kaip įmanoma ilgiau
Politologai taip pat nemato prošvaisčių, kad šioje kadencijoje opozicinės Seimo frakcijos dar sės prie bendro stalo. Viena vertus, tai būtų nepalanku vienai didžiausių opozicinių frakcijų – socdemams.
„Opozicija turi skirtingus interesus. Jiems, mano galva, vienytis netgi pavojinga. Ypač, pavyzdžiui, socialdemokratams. Ką, jiems su valstiečiais pradėti draugauti? Taigi valstiečiai atėmė iš jų rinkėjus. Jiems kaip tik dabar reikia susigrąžinti rinkėjus. Ir va, Vilijos Blinkevičiūtės atsiradimas jiems teikia vilčių, kad tie rinkėjai grįš pas juos“, – tv3.lt sakė Mykolo Romerio universiteto docentas, politologas Vytautas Dumbliauskas.
Jam antrina ir Vytauto Didžiojo universiteto docentas, politologas Bernaras Ivanovas, teigiantis, kad socialdemokratai tylėjimo pamoką išmoko iš praėjusioje kadencijoje taip besielgusių konservatorių.
„Socdemai galėtų būti opozicija, bet jie išmoko vieną pamoką, kurios principo, beje, laikėsi ir konservatoriai, – geriau patylėti ir bus tik geriau. Dabar kovidas tęsiasi ir socdemai faktiškai vandens į burną prisisėmę. O reiškiasi periferiniai veikėjai“, – tv3.lt sakė B. Ivanovas.
Tikslas – kritikuoti ir rinkti balsus
V. Dumbliauskas toliau plėtoja savo mintį ir akcentuoja, kad opozicijai tiesiog neapsimoka vienytis, kai visos politinės jėgos konkuruoja dėl rinkėjų balsų kitiems Seimo rinkimams.
„Ar yra prasmė vienytis? Jie kiekvienas turi savo interesus, savo tikslus. Šiuo atveju kiekvienas rūpinasi savimi. Tai nėra interesas susivienyti ir kažką blogo padaryti konservatoriams ar liberalams. Jų interesas – susigrąžinti rinkėjus ir suburti normalią frakciją po 2024 metų Seimo rinkimų“, – svarstė politologas.
Jo įsitikinimu, kadangi Lietuvoje veikia daugiapartinė sistema, sporte esanti principas „vienas prieš vieną“ nelabai tinka. Todėl Lietuvos politinę padangę V. Dumbliauskas lygina su kortų žaidimu, kur prie vieno stalo sėda bent keturi žaidėjai, o šiuo atveju – penki. Pasak politologo, visos opozicinės frakcijos šiuo atveju gauna individualiai oponuoti valdantiesiems.
„Žodis „priešintis“ netinka. Jie turi kritikuoti ir protingai kritikuoti, atkreipti į save dėmesį. Dabar yra žaidimas privilioti kuo daugiau balsų“, – pažymėjo MRU docentas.
Tuo metu B. Ivanovas opozicinio balso stoką vadina fundamentalia sistemine problema, kuri „eina kiaurai“ partinės sistemos ir rinkiminės sistemos problemas.
„Realiai pas mus opozicijos – ar susivienijusios, ar susiskaldžiusios – nėra labai seniai. Bėda ta, kad pas mus partinė sistema susiformavo taip, kad yra dvi administraciniais resursais didžiausios partijos – socdemai ir konservatoriai, – kurie nebūtinai valdžioje, bet vis tiek valdo, nes turi didžiulius administracinius resursus. Jų afilijuoti žmonės dirba biurokratinėse įvairiose institucijose, savivaldoje. Tai absoliučiai nepaskandinamos politinės jėgos.
O visi kiti aplinkui – politiniai klounai tokie, kurie kaip drugeliai vienadieniai – atgyvena savo vieną dieną ir dingsta. Na kokia čia opozicija, čia profanacija“, – juokėsi B. Ivanovas.
Dalis kaltės – visuomenei
Dėl to, kad Lietuvoje neveikia stipri opozicija, VDU docentas iš dalies kaltina ir apatišką Lietuvos visuomenę bei rinkėjus. Pasak B. Ivanovo, opozicinio balso nėra ir nebus, kol rinkėjai bus pasyvūs.
„Tai nemaža dalimi nulemia ir pačios visuomenės atsitraukimas, nes opozicijai labai svarbu pilietinės visuomenės institutai, jų dalyvavimas. Pažiūrėkime žaliųjų darbotvarkę Europoje – tai visuomenininkai, judėjimai, Greta Thunberg. Jų įtaka yra didžiulė. Jie sėdi pas premjerus, sėdi parlamentuose per posėdžius, juos girdi kiti politikai.
Pas mus visuomenė absoliučiai pasyvi. Jos pasyvumas, lojalumas – kenksmingas . <...> Jeigu visuomenėje nėra opozicijos atramos, gresia bėda, įsigalės tironija. <...> Pati visuomenė šiuo atveju turi prisiimti atsakomybę. Tai grynai visuomenės atsakomybė, kadangi ją valdo ne ufonautai, ne reptiloidai, o tokie patys veikėjai, kokie yra dauguma čia gyvenančių“, – pažymėjo B. Ivanovas.
